Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2022 m. gegužė 5
Didelės ir mažos kryžkelės

Ukrainos graikų katalikų likimo skersvėjai

2022-05-20 | Prof. dr. Arūnas Streikus
artuma202205 rs 13 1

a streikusProf. dr. Arūnas Streikus

Vasario pabaigoje kolektyvinio Putino pradėtos karinės agresijos Ukrainoje propagandinė versija yra dėliojama iš tradicinio rusiškojo imperializmo ir niekur neišnykusio stalinizmo ideologemų šukių, todėl nenuostabu, kad religinis šio karo matmuo, nors ir nėra pirmajame jį supančios viešosios erdvės plane, yra svarbus elementas Maskvos deklaruotame Ukrainos „denacifikacijos“ naratyve. Galima numanyti, kad 1943 m. Stalino sukurtos ir XXI a. pradžioje vėl valdančios grupuotės priedėliu tapusios valstybinės Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (toliau ROB) vadovybė, turinti ilgametę bendradarbiavimo su KGB (FSB) patirtį, karinę avantiūrą regi ne vien kaip galimybę atšaukti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalijos pripažinimą, bet ir kaip dar vieną istorinio revanšo Romai šansą, dar kartą pamėginant pasukti atgal XVI a. pabaigoje prasidėjusios istorijos ratą.

(Kom)unijoje su popiežiumi

1596 m. į sinodą Lietuvos Brastoje (dab. Breste) susirinkę šeši vietos vyskupai su Kijevo metropolitu Mykolu Ragoza priešakyje deklaravo norą gyventi (kom)unijoje su Romos popiežiumi, kuris sutiko su jų iškelta sąlyga, kad bus išsaugota jų senoji liturgijos tradicija ir kiti papročiai. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo labai dramatiškas civilizacinis pasirinkimas ne tiek tarp Romos ir Konstantinopolio, kuriam tuo metu tebebuvo pavaldūs Abiejų Tautų Respublikos ortodoksai, kiek tarp Romos ir Maskvos. Mat Lietuvos Brastoje apsisprendę žiūrėti Vakarų kryptimi, vyskupai kartu aiškiai parodė nenorą atsidurti 1589 m., taigi, vos septyneriais metais anksčiau įkurto Maskvos patriarchato pavaldume. Dar aiškiau toks apsisprendimas matomas XVII a. pabaigoje prie komunijos prisijungusių Lvivo ir Przemyslio vyskupijų atveju. Tai, kad Lietuvos Brastoje 1596 m. nebuvo atstovų iš pastarųjų diecezijų, galima vadinti istorijos ironija, nes vėliau būtent šie Galicijos žemės miestai tapo savotiškais Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios (toliau UKGB) atraminiais punktais. Tuo tarpu stiprėjanti Maskvos imperija ir nuo jos valdovų visiškai priklausoma ROB (verta priminti, kad nuo 1700 iki pat 1917 m. Maskvos patriarchai net nebuvo renkami, vietoj jų Bažnyčią valdė Šventasis Sinodas, kurio vyriausiuoju teisėju buvo imperatorius) niekuomet nesusitaikė su šiuo istoriniu pralaimėjimu. Pirmą kartą atsukti istorijos ratą atgal bandyta XIX amžiuje, kai didžioji dabartinės Ukrainos teritorijos dalis po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo inkorporuota į Rusijos imperiją. Caro valdžia 1839 m. privertė Ukrainos graikų katalikų vyskupus paskelbti „atvirkštinę uniją“ – atsisakyti vienybės su Romos popiežiumi ir grįžti į ROB glėbį, kuriame, tiesą sakant, jie niekada ir nebuvo.

Tokiomis aplinkybėmis UGKB išliko dėl jauniausios savo šakos, nes Galicija po padalijimų atsidūrė katalikiškoje Austrijos-Vengrijos imperijoje, o po Pirmojo pasaulinio karo tapo antrosios Lenkijos respublikos dalimi. XIX a. pradžioje įsteigta Lvivo metropolija iki Antrojo pasaulinio karo buvo svarbia besiformuojančios modernios ukrainietiškos tautinės tapatybės atrama, nes iš Maskvos valdomose – iš pradžių carinės administracijos, vėliau bolševikų – Ukrainos žemėse nebuvo sąlygų skleistis tautinei kultūrai ir bręsti valstybingumo idėja grįstai politinei sąmonei. Šiems dalykams nebuvo palanki ir nacionalistinių emocijų prisodrinta tarpukario Lenkijos aplinka, tačiau vis tik Galicijoje sąlygos ukrainietiškam tautiniam susipratimui augti, ypač bažnytinėje aplinkoje, buvo nepalyginamai geresnės nei sovietinėje Ukrainoje.

Atvirkštinė unija

Kai stalininė Sovietų Sąjunga dėl sandėrio su Hitleriu 1939 m. užgrobė vakarinę Lenkiją, taip pat ir ukrainietiškus Voluinės, rytų Galicijos bei vakarų Podolės regionus, šiose žemėse stipraus ukrainietiško nacionalizmo bendrai ir UGKB kaip svarbaus jo šaltinio, konkrečiai, likvidavimas tapo kertiniu sovietų režimo uždaviniu, kurio neišsprendus sunku buvo galvoti apie sklandų aneksuotų teritorijų inkorporavimą. Palankios sąlygos šią kliūtį pašalinti susiklostė pasibaigus karui su nacistine Vokietija, kuomet Stalino autoritetas tiek SSRS viduje, tiek ir tarptautinėje arenoje pasiekė zenitą. Maža to, Stalinas, kaip šiandien Putinas, po ranka jau turėjo visus jo veiksmus laiminti pasirengusį dvasinį sąjungininką – jo iniciatyva tiesiogine to žodžio prasme atgaivintą Maskvos patriarchato instituciją, visiškai priklausomą nuo atitinkamų sovietų valdžios struktūrų. 1945 m. Stalino atkurto ROB Šventojo Sinodo patriarchu išrinktas Aleksijus I, žinoma, su dvigubu entuziazmu pritarė savo patrono sumanymui dar kartą suktelėti istorijos ratą atgal arba, kitaip sakant, iki galo įgyvendinti XIX amžiuje carų iškeltą „atvirkštinės unijos“ idėją, dabar ją primetant ir Lvivo metropolijai.

Tam, kad šis veiksmas vyktų sklandžiai, nesutinkantys savo noru „grįžti“ į ROB glėbį visų metropolijos vyskupijų ordinarai su kardinolu Josyfu Slipyjumi priešakyje buvo suimti, apkaltinti kolaboravimu su naciais ir nuteisti lagerio bausmėmis. Panašus likimas ištiko kelis šimtus eilinių dvasininkų. Po tokio parengiamojo darbo 1946 m. kovo mėnesį NKGB suburta ir kontroliuojama iniciatyvinė grupė į Lvivą sukvietė per 200 dvasininkų, sutikusių viešai nutraukti Bresto uniją. Kiek vėliau panašiais metodais prie ROB buvo prijungta ir rusėniškoji Užkarpatės Mukačevo vyskupija, atsiradusi iš XVII amžiuje Užgorode paskelbtos unijos. Nors jokiu sovietų valdžios dokumentu UGKB veikla oficialiai nebuvo uždrausta, keturis dešimtmečius unitai sovietinėje Ukrainoje galėjo savo veiklą tęsti tik pogrindyje.

 

artuma202205 rs 13 2

 

Katakombinis gyvenimas

Niekada nenutrūkęs katakombinis UGKB gyvenimas ėmė vis labiau įsisiūbuoti prasidėjus septintajam dešimtmečiui. Greta kelių šimtų stalininį Gulagą išgyvenusių ir į tėvynę grįžusių dvasininkų prie to nemažai prisidėjo savo tarnystę pogrindžio sąlygomis pasiaukojamai tęsusios moterų kongregacijų seserys, atlikusios panašias funkcijas, kaip ir slaptos vienuolės Lietuvoje. Pogrindinių UKGB struktūrų tęstinumą palaikė sovietmečiu susiformavęs slapto pasirengimo kunigystei ir vyskupų ordinavimo mechanizmas, kuris vėlgi, panašiai kaip ir Lietuvoje, gulė ant slapta veikusių vyrų vienuolijų – bazilijonų, redemptoristų ir studitų – pečių. Svarbi buvo ir oficialiai registruotų Romos Katalikų Bažnyčios (toliau RKB) parapijų dvasininkų, tarp kurių, beje, buvo nemažai iš Lietuvos atvykusių, broliška pagalba. Pavyzdžiui, Gavėnios metu, pasak liudijimų, jie mielai leisdavo naudotis savo aptarnaujamų bažnyčių klausyklomis pogrindžio graikų katalikų kunigams.

Paskatinti lietuvių katalikų pavyzdžio graikų apeigų katalikai Ukrainoje nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios ėmėsi drąsiau viešai ginti savo legalaus egzistavimo teisę. Po sovietų režimo vadovams adresuotomis peticijomis buvo surenkama nuo keliolikos iki kelių dešimčių tūkstančių parašų. Lietuviškojo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto pavyzdžiu trys unitų dvasininkai ir du pasauliečiai 1982 m. rudenį įsteigė iniciatyvinę grupę tikinčiųjų teisėms Ukrainoje ginti. Daugiausia šios grupės pastangomis taip pat buvo išleista dešimt savilaidinio biuletenio UGKB Kronika numerių, kurie greitai pasiekė Vakarus ir buvo plačiai paviešinti stiprios ukrainiečių diasporos pastangomis. Tęsiant jungčių tarp Lietuvos ir Ukrainos religinio pogrindžio paieškas, dar galima paminėti, kad į tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdį aktyviai įsitraukė ir Vilniuje gyvenęs unitų kunigas Vladimiras Prokopivas. Jo vadovaujamų Lvivo tikinčiųjų žygis į Maskvą ir po to įvykęs suėmimas 1973 m. pabaigoje buvo aprašytas LKB Kronikoje (nr. 9).

Lūžis

Aktyvėjantis UGKB pogrindis kėlė nerimą ne vien Maskvoje, bet ir sudarė nemažai rūpesčių Apaštalų Sostui, kuris aštuntajame dešimtmetyje iš esmės jau buvo daugiau ar mažiau susitaikęs su graikų apeigų katalikybės mirtimi Ukrainoje ir gana sėkmingai plėtė ekumeninius ryšius su ROB. Trapus kompromisas tarp Maskvos ir Romos Ukrainoje nusistovėjo visoms trims pusėms (ROB, Vatikanui ir sovietų valdžiai) nebyliai sutariant, kad, Vatikanui išsaugant diskreciją graikų apeigų katalikybės atžvilgiu, bus sudaromos sąlygos palengva gerinti lotynų apeigų katalikų padėtį teritorijoje tarp Bugo ir Dniepro. Šio nerašyto susitarimo dalimi galima laikyti ne tik palankesnį sovietų valdžios požiūrį į lietuvių bei latvių kunigų registraciją oficialiai veikiančiose katalikų parapijose buvusiose Pinsko, Lucko ir Žitmiro vyskupijose, bet ir aštuntojo dešimtmečio viduryje iš Maskvos atėjusį pasiūlymą kasmet priimti į Kauno kunigų seminariją po porą kandidatų iš Ukrainos ir Baltarusijos.

Net ir prasidėjus perestrojkai naujoji kompartijos vadovybė, leidusi gana laisvai kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus, ilgai nesiryžo denonsuoti Stalino dovanos ROB. Tam trukdė neramiais laikais dar labiau išaugęs poreikis išlaikyti pastarosios paramą savo politinei programai, taip pat desperatiškas siekis suvaldyti atgyjančio ukrainietiško nacionalizmo proveržį, galėjusį suduoti lemiamą smūgį eižėjančiai sovietinei imperijai. Lūžis įvyko tik po istorinio Gorbačiovo susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II Romoje, vykusio praėjus trims savaitėms po Berlyno sienos griūties, 1989 m. gruodžio 1 d. Pokalbio metu Gorbačiovas davęs popiežiui pažadą, kad UGKB galės veikti legaliai, jeigu Šventasis Sostas mainais už tai įsipareigosiąs padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kad iš pogrindžio išėjusi UGKB netaptų ukrainiečių nacionalizmo kurstytoja ir būtų išvengta religinio karo.

Atkūrimas ir išplėtimas

Atviro karo išvengti tąkart pavyko, tačiau transformacijos eigos toli gražu nepavadintum seserišku išsiskyrimu. XX a. paskutiniam dešimtmečiui būdingus gana aštrius konfliktus lėmė tiek ROB nenoras susitaikyti su pasikeitusia situacija, tiek ir kitos pusės radikalus nusiteikimas nepaisyti per keturis dešimtmečius įvykusių slinkčių ir siekis bet kokia kaina atstatyti status quo, buvusį iki 1945 m. Jeigu kalbėtume vien apie bažnytinių struktūrų padėtį, galima būtų teigti, kad per ketvirtį amžiaus nuo Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo jas ne tik pavyko atkurti, bet ir gerokai išplėsti. Nors su UGKB save tapatinančių Ukrainos gyventojų skaičius per 75 metus tarp dviejų karų pakito labai nedaug – 1939 m. jų buvo 3,6 mln., o 2014 m. – 4,1 mln., parapijų tinklas XXI a. pradžioje buvo beveik dvigubai didesnis nei Antrojo pasaulinio karo išvakarėse: atitinkamai 2352 ir 3993 (Annuario Pontificio duomenys).

Taigi, nors ir negalėdama lygiuotis su gerokai gausesnėmis ortodoksų Bažnyčiomis (Kijevo ir Maskvos patriarchatų), UGKB sėkmingai su pastarosiomis konkuruoja dėl tautinei kultūrinei ukrainiečių savimonei svarbiausios religinės tradicijos statuso.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2022 rugsėjis 9

Artuma - artuma202209 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22