Dr. Darius Baronas
Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I ir Ukrainos Stačiatikių metropolitas Epifanijus pasirašo tomosą, pripažįstantį Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios savarankiškumą 2019 m. vasario 5 d. Stambule. REUTERS / Murad Sezer nuotrauka
Šių metų vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą sukrėtė visus sveiko proto žmones. Seniai nematyto žiaurumo scenos patvirtino niūrias prognozes, į kurias dar visai neseniai didelė dalis ekspertų klasei priskiriamų žinovų atsainiai numodavo ranka, laikydami jas karščiuojančios vaizduotės padiktuotais „rusofobiniais“ kliedesiais. Savo ruožtu ir aš pats dar vasario viduryje 90 proc. tikrumu maniau, kad Rusija artimiausiu metu nepradės didelio masto karinės invazijos į Ukrainą. 10 proc. tikimybę palikau minčiai, kad iš to bepročio bet ko gali sulaukti. Tada tiesiog netikėjau, jog Rusijos diktatorius gali būti tiek „atsilupęs“ nuo adekvataus tikrovės suvokimo, kad ryžtųsi savižudiškam išpuoliui.
Įtikėjimas savo visagalybe, zoologinė neapykanta ukrainiečiams konkrečiai ir Vakarams apskritai apnuogino žvėries snukį, iki tol gana sėkmingai slėptą po rusiško dvasingumo kauke. Man atrodo, kad dar ir dabar vadinamieji Vakarų lyderiai nepakankamai aiškiai suvokia, su kokio masto problema susiduria. Paradoksas glūdi ne Rusijos nuo amžių ištobulinto melo poveikio galioje, bet pačių vakariečių negebėjime priimti Rusijos dešifravimo rezultatų, pateiktų solidžių Vakarų šalių akademikų. Kaip antai, vienas garsiausių Prancūzijoje Rusijos žinovų Alainas Besançonas savo knygą Sainte Russie („Šventoji Rusia“) pradeda nuo minties, kad Rusijoje „melavimo menas yra tiek pat senas kaip ir pati Rusija“. Dar 2014 m. jis įspėjo, kad Kremlius nesiliaus veikęs prieš tas šalis, kurios kadaise priklausė Rusijai, ir nesustos, kol nesusigrąžins visos Ukrainos. Kaip matome, ukrainiečiai tam ruošėsi, o vakariečiai turbūt tik dabar bando užbaigti business as usual politinio veikimo paradigmą. Tad galime savęs paklausti, ar Besançonas yra pranašas, turintis paprastiems mirtingiesiems neprieinamų galių? Ne! Jis tiesiog mato ir girdi, ką Kremliaus ideologai jau kelis dešimtmečius atvirai skelbia apie „rusiškąjį revanšą“ ir „rusiškąjį pasaulį“.
Rusiškas mesianizmas
Vadinamajame „rusiškame pasaulyje“ maskvietiškai stačiatikybės versijai priskiriamas nepaprastai svarbus vaidmuo. Reikia priminti, kad jau keletą dešimtmečių Rusijos propagandos kanalais nuosekliai buvo diegiama mintis, kad ukrainiečiai – ne tauta, o Ukraina – ne šalis. Tuo pat metu vis ir vis buvo aktualinamas Ukrainos stačiatikiškas paveldas kaip Rusijos stačiatikybės integrali dalis, į kurią Rusija turi išskirtines teises. Dar gerokai iki Rusijos įvykdytos faktinės Krymo okupacijos jis vėl iš naujo buvo įrašytas į mentalinį „Šventosios Rusios“ žemėlapį, o šiame pusiasalyje esantis Chersonesas buvo paskelbtas Kijevo kunigaikščio Vladimiro krikšto vieta, be kurios Rusija tiesiog negali gyventi. Tuo nemaža dalimi galime paaiškinti tą visuotinį džiaugsmo pliūpsnį Rusijoje, kai Krymas buvo „susigrąžintas“. Kadangi Rusijos Bažnyčia noriai tapatinasi su Rusijos valstybe, o pati valstybė noriai prisiima krikščionybei būdingą universalumą, iš tokios sintezės gauname rusiškojo mesianizmo versiją. O tai, kaip jis realizuojamas praktikoje, stebime šiomis dienomis Ukrainoje „realiu laiku“. Svarbu pabrėžti dar vieną paradoksą. Sunku patikėti, tačiau vokiečių naciai, nors ir užkariaudavo atskiras šalis, nekėlė sau tikslo užvaldyti visą pasaulį, skirtingai negu šiuolaikinė Rusija, kurios ekspansijai nėra jokių ideologinių ribų. Turime pabrėžti, jog Rusija – tai anaiptol ne sekuliari, vakarietiško sukirpimo valstybė, kuriai būdingas valstybės ir Bažnyčios atskirumas. Tai stačiatikių / ortodoksų (t. y. „tikrųjų krikščionių“) Bažnyčią (= imperiją) vaidinanti politinė institucija, kurios geografinės ribos neaiškios, paslankios, o ekspansijos instinktas – mirtinai pavojingas. Todėl netenka abejoti, kad šiuo metu vykstanti Ukrainos kova dėl savo laisvės ir valstybingumo turi visuotinę, netgi, teigčiau, metafizinę reikšmę. Būtent tokiame kontekste turime vertinti tą žygdarbį, kurį visai neseniai atliko Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I.
Patriarcho žygdarbis
Po reikiamų išankstinių pasirengimų 2018 m. gruodžio 15 d. Kijeve vykusio vienijimosi Sinodo metu susibūrė Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia, o jos metropolitu išrinktas Epifanijus (Dumenko). Netrukus, 2019 m. sausio 5 d., Konstantinopolio patriarchas Baltramiejaus I paskelbė tomosą, pripažįstantį Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefaliją (savarankiškumą). Šiai Bažnyčiai tapus Konstantinopolio patriarchato dalimi, buvo atkurtas tradicinis kanoninis ryšys, nuo Rusios Krikšto laikų (988) jungęs Kijevą ir Konstantinopolį. Toks virsmas leido Ukrainos ortodoksams ištrūkti iš kelis amžius trukusios faktinės priklausomybės nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (Maskvos patriarchato). Tokia permaina prilygsta tektoniniam judesiui, kuris, galimas daiktas, ilgalaikėje perspektyvoje pranoks savo reikšmingumu 1686 m. Konstantinopolio patriarcho Dionisijaus IV priimtą sprendimą, kuriuo Maskvos patriarchatui buvo suteiktos kai kurios teisės Kijevo metropolijos atžvilgiu. Tad galime teigti, kad susikūrus Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai maskvocentriška „rusiškojo pasaulio“ koncepcija patyrė netikėtą smūgį. Kijevas – Rusios miestų motina – išsprūdo iš Maskvos rankų!
Atsiskyrimo teisėtumas
Bet ar kartais toks patriarcho Baltramiejaus I sprendimas nėra neteisėtas kanoniniu ir istoriniu atžvilgiu, kaip kad savo kanalais dabar plačiai skelbia Rusijos Bažnyčios atstovai? Kas gi iš tikrųjų atsitiko anais tolimais 1686 m., kurie šiuolaikiniame kontekste įgavo aštraus aktualumo? Į tai gali atsakyti visuotinius akademinio tyrimo principus gerbiantis tyrimas. Būtent tokį intelektinio sąžiningumo pavyzdį 2020 m. pateikė rusų istorikė, šiuo metu Paryžiuje gyvenanti Vera Čencova. Jos knygą Киевская митрополия между Константинополем и Москвой: 1686. („Kijevo metropolija tarp Konstantinopolio ir Maskvos 1686 m.“) ir norėčiau trumpai pristatyti.
Profesionaliai išstudijavusi visus šiuo metu žinomus rankraštinius graikiškus ir rusiškus šaltinius, Čencova padarė keletą svarbių išvadų. Pirma, dėl karo padėties tarp Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Osmanų imperijos nuo 1676 m. ATR Seimas uždraudė, be specialaus karaliaus leidimo, vietiniams stačiatikiams palaikyti santykius su Konstantinopolio patriarchu, kaip hierarchu, reziduojančiu priešiškoje valstybėje. Antra, tokia padėtis vertė Konstantinopolio patriarchą būti pasiruošusį priimti nestandartinius sprendimus, skirtus užtikrinti Kijevo metropolijos administracinėms ir sielovadinėms funkcijoms. Trečia, pritaikęs nuo seno Ortodoksų Bažnyčiai žinomą „ekonomijos“ principą, leidusį, esant ypatingoms sąlygoms, netaikyti bažnytinių kanonų paraidžiui, Konstantinopolio patriarchas suteikė Maskvos patriarchui teisę įšventinti išrinktąjį Kijevo metropolitą. Ketvirta, deleguodamas šias funkcijas, Konstantinopolio patriarchas anaiptol neatsisakė „visiems laikams“ savo jurisdikcijos Kijevo metropolijos atžvilgiu.
Pagalba fronte
Vėlesnė istorijos eiga parodė, kad Rusijos pusė šias (laikinai) deleguotas teises interpretavo kaip „amžiną“ teisę, diegdama principą: vienas caras – viena valstybė – viena tauta – viena Rusijos Bažnyčia. Tačiau istorinė ir bažnytinė tikrovė pasirodė kur kas sudėtingesnė, platesnė ir gilesnė negu jos maskvocentriška interpretacija. Ukrainiečių tautai atkūrus savo valstybingumą, atsirado sąlygos peržiūrėti jos Ortodoksų Bažnyčios kanoninį statusą Rytų krikščionių oikumenoje. Būtent tai ir padarė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus ir jį rėmę ir remiantys graikų ir kitų tautų stačiatikių hierarchai. Jų suteikta pagalba dvasinės kovos fronte padeda ukrainiečiams vaduotis iš dusinančio ir žudančio Rusijos glėbio. Už laisvę būti šeimininkais savo pačių žemėje jiems šiuo metu tenka mokėti brangiausią – savo žmonių gyvybių – kainą. Šiuo metu visu smarkumu yra įsiplieskusi epinė kova tarp ukrainiečių Dovydo ir rusiško dviveidžio Galijoto. Rusijos valdžios desperaciją liudija kruvinais karo nusikaltimais paženklintas elgesys, paminantis visas elementarias civilizuoto pasaulio bendravimo normas. Maskvos patriarchato desperaciją liudija dar anksčiau prasidėję Rusijos bažnytininkų išpuoliai siekiant viso pasaulio Rytų krikščionių akyse diskredituoti Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I. Šiuo metu Rusijos Bažnyčia yra atviroje schizmoje su Konstantinopolio patriarchatu. Pastarojo meto įvykiai, kai patriarchas Kirilas (buvęs KGB agentas) pateisino Rusijos karinę invaziją į Ukrainą, tik paspartino Rusijos Bažnyčios transformaciją į dvasinę Šiaurės Korėją. Šiame kelyje ji aplenkė ir Rusijos valstybę, kuri taip pat savo noru tampa didžiausia pasaulyje Šiaurės Korėja.
Tikėkime, melskimės ir padėkime, kad ukrainiečių Dovydas ne tik apgintų savuosius, bet ir išvaikytų Rusijoje ypač gajas piktąsias dvasias.
