paxels.com nuotrauka
Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Popiežiaus maldos intencija lapkričiui: „Melskimės, kad turtas nebūtų naudojamas savanaudiškai, bet visada tarnautų bendrajam gėriui ir solidarumui su tais, kurie turi mažiau.“
Atrodytų, šio mėnesio popiežiaus maldos intencija ypač peržengia įprasto žmogiško mąstymo ribas. Juk jeigu žmogus dirbo, kūrė verslą, taupė, investavo ir rizikavo, natūralu manyti, kad tai, ką uždirbo, teisėtai priklauso jam ir jo šeimai. Ir pats noras turėti daugiau nebūtinai yra blogas. Jis gali skatinti dirbti, kurti, sveikai konkuruoti ir ieškoti naujų sprendimų, už tai gaunant pelnytą materialinį atlygį. Be to, žmogus moka mokesčius, kuria darbo vietas kitiems, pats prisiima riziką ir atsakomybę ir taip prisideda prie bendros šalies gerovės. Argi laisvoje demokratinėje visuomenėje to nepakanka?
Galima klausti ir dar tiesiau: ar teisinga tikėtis daugiau iš asmens vien todėl, kad jis daugiau turi? Žmonių turtinė padėtis skiriasi dėl daugybės priežasčių: išsilavinimo, gabumų, darbo, įžvalgos, pasirinkimų, protingų sprendimų, prisiimtos rizikos, kartais ir sėkmės. Ne kiekvienas skirtumas savaime yra neteisybė. O jeigu dalijimasis būtų priverstinis, ar jis nemažintų noro dirbti, stengtis ir kurti? Ar nekiltų pavojus skatinti kitus manyti, kad galima gyventi kitų sąskaita?
Tikėjimo žvilgsnis atveria naujas perspektyvas. Juk tai, ką turiu, nėra vien mano paties nuopelnas. Gyvenimas, sveikata, gabumai, galimybės, sutikti žmonės, laikas ir aplinkybės nėra vien mano paties pastangų rezultatas. Visa tai pirmiausia gavau kaip dovaną. Todėl nesu absoliutus to, ką turiu, šeimininkas. Esu atsakingas už tai, kaip naudoju man patikėtas gėrybes, atsižvelgdamas į bendrąjį gėrį.
Taip pasikeičia ir santykis su kitu žmogumi. Šalia esančio vargstančiojo sunkumai nebėra vien svetima problema. Jis turi tokį patį orumą kaip ir aš. Kristus jį dar labiau priartina sakydamas, kad tai, ką padarome vienam iš mažiausiųjų, padarome Jam (plg. Mt 25, 40). Tada klausimas tampa ne vien toks: ar privalau duoti ir kiek? Klausiu kitaip: kaip tuo, ką gavau, galiu atsidėkoti Dievui ir pasitarnauti šalia esančiajam, kuriam ko nors trūksta?
Turtas pats savaime nėra blogis, tačiau jis gali žmogų pavergti, paskatinti užsisklęsti ir atskirti nuo kitų. Krikščioniška laisvė šiuo atžvilgiu reiškia gebėjimą nebūti turto valdomam ir išmintingai juo dalytis dėl bendrojo gėrio. Negaliu būti visiškai ramus, jeigu šalia esantis asmuo neturi to, kas būtina oriam gyvenimui. Mano asmeninė gerovė nėra visiškai atskirta nuo kitų žmonių gerovės. Tai supratęs ir pats galiu dvasiškai praturtėti. Todėl melskimės kartu:
Viešpatie, visa, ką turiu, esu gavęs ne vien sau. Mokyk mane į savo turtą, galimybes ir dovanas žiūrėti kaip į tai, kas man patikėta išmintingai naudoti Tavo šlovei ir kilnesniam pasauliui kurti. Išlaisvink mane iš baimės prarasti, iš noro kaupti vien dėl savęs ir iš abejingumo tam, kuriam trūksta. Duok man laisvą širdį, kad mokėčiau dalytis ne tik tuo, kas lieka, bet ir tuo, kas iš tiesų gali padėti kitam. Padėk man vargstančiajame matyti brolį ar seserį. Tegul tai, ką turiu, veda mane į dėkingumą, atsakomybę, meilę ir tarnystę bendrajam gėriui. Amen.
