Tėvas Timothy Radcliffe OP
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Šį rytą matėme, kaip mokiniai bėgiojo tamsoje ieškodami Viešpaties (žr. I meditaciją, š. m. lapkričio Artumoje, p. 18–21, – red. past.). Mylimasis mokinys mato ir tiki. Aušra. Dabar vakaras, ir mes vėl tamsoje, o jie – sustingę užrakintame kambaryje.
Rytas pirmiausia buvo tamsus, nes jie dar nerado Prisikėlusio Viešpaties. Vakaras tamsus, nes jie dar nėra pripildyti Šventosios Dvasios, gyvojo Prisikėlusio Viešpaties alsavimo. Jėzus išsiveržė iš tuščio kapo. Jie vis dar yra kape – užrakintame kambaryje. Pradžios knygoje rašoma, kad tuomet pradžioje ,,VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą (neshama, ne Ruah – aut. past.). Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (2. 7). Dabar Jėzus suteikia jiems amžinojo gyvenimo dvelksmą: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Jie dalijasi Jo prisikėlusiu gyvenimu, todėl yra pasirengę būti siunčiami skelbti.
Gyvi Dieve?
Šįryt pastebėjome, kad sinodinės Bažnyčios misija kviečia mus būti panašiems į Mariją Magdalietę, mylimąjį mokinį ir Petrą, kurie ieško prisikėlusio Viešpaties. Mes taip pat turime būti arti mūsų laikų ieškotojų. Tačiau Prisikėlimo skelbėjais tapsime tik tada, jei būsime gyvi Dieve. Niekas nepatikės zombiu. Prisiminkime šv. Ireniejaus žodžius: Gloria Dei, homo vivens – „Dievo šlovė yra žmogaus gyvenimas“. Kaip Lozorius, girdime Viešpaties balsą, kviečiantį mus iš užrakintų kambarių: Išeik ir gyvenk.
Šventumas – tai būti gyvam Dieve. Palaimintojo Karolio de Fuko pusbrolis, labai mėgstantis valgyti ir gerti, aprašė Karolio apsilankymą, kai šis po daugelio metų gyvenimo Sacharoje trumpam grįžo į Paryžių: „Jis įžengė į kambarį ir kartu su juo įžengė ramybė. Jo akių spindesys ir ypač ta labai kukli šypsena, užvaldžiusi visą jo asmenį... Iš jo sklido neįtikėtinas džiaugsmas... Pamatęs, jog visas mano pasitenkinimas nesiekia nė mažiausios dalelytės lyginant su visiška asketo laime, pajutau savyje kylantį keistą ne pavydo, bet pagarbos jausmą.“ Apie šv. Teresę Avilietę buvo sakoma, kad ji džiaugsmingai suvokė gyvenimą anapus. Arba prisiminkime šv. Karlą Akutį, išvaizdų italų paauglį, žaidusį vaizdo žaidimus. Tūkstantmečio kartos jaunuoliai jame gali įžvelgti vieną iš savo kartos atstovų, kuris yra tikrai gyvas. Taigi iššūkis mums – padėti vieni kitiems giliai kvėpuoti atjauninančia Šventąja Dvasia! Man, aštuoniasdešimtmečiui, tai šiek tiek iššūkis!
Išdrįsti išeiti
Pirmoji vadovavimo užduotis – išvesti kaimenę iš mažutės avidės į gaivų Šventosios Dvasios orą. Vadovavimas atveria užrakintas tvankių kambarių duris. Mokiniai įkalinti baimės. Taigi pagalvokime apie baimes, trukdančias mums tapti gyviems Dieve, o tuo pačiu ir gyvenimo pilnatvės Evangelijos skelbėjais.
Visi pažįstame baimę būti įskaudintiems. Kai kurie iš mūsų atvyksta į šią Sinodo asamblėją nerimaudami, kad nesulauks pripažinimo ir priėmimo. Mūsų branginamos viltys dėl Bažnyčios gali būti paniekintos. Galime jaustis nematomi. Ar išdrįsime kalbėti ir rizikuosime būti atmesti? Jei nesate pripratę prie šio Vatikano pasaulio su jo grandioziniais titulais ir keistais drabužiais, jis gali gąsdinti. Mes išdrįstame rizikuoti būti sužeisti, nes Prisikėlęs Viešpats yra su žaizdomis. Jis rodo jiems savo rankas ir šoną.
Velykų prefacijoje einama dar toliau ir skelbiama: „Nužudytasis Avinėlis per amžius gyvena“ – sed semper vivit occisus. Prisiminkime tuos mano brolio Herberto McCabe’o žodžius: „Jei myli – būsi sužeistas, galbūt nužudytas. Bet jeigu nemyli – jau esi miręs.“ Tapti gyvam Dieve reiškia nebijoti žaizdų.
Mūsų vienuolynas Jeruzalėje yra netoli Damasko vartų. Tai įtampos kupina vieta, kur senamiestis atsiveria į arabų kvartalą. Grupė jaunų žydų stovėjo ten užrištomis akimis ir visiems norintiems dalijo free hugs(„nemokamus apkabinimus“). Nemokama meilė nemokamos neapykantos akivaizdoje. Jie rizikavo vietoje apkabinimo sulaukti peilio.
Alanas Patonas – Pietų Afrikos novelistas, drąsiai kovojęs prieš apartheidą. Vienas iš jo personažų sako: „Kai nueisiu į dangų, o aš tikrai tai ketinu padaryti, Didysis Teisėjas manęs paklaus: „Kur tavo žaizdos?“ Jei pasakysiu, kad jų neturiu, jis paklaus: „Argi nebuvo už ką kovoti?“
Filipinuose sutikau moterį, sirgusią raupsais. Didžiąją gyvenimo dalį ji gyveno leprozoriume, kuriam vadovavo Šv. Martyno broliai, dominikonų ordino atšaka. Daugelis jų taip pat kentėjo nuo raupsų. Net pasveikusi, ji bijojo iš ten išeiti. Žmonės, pamatę jos randus, išsigąsdavo, todėl ji liko įkalinta viduje. Vieną dieną moteris išdrįso išeiti ir atrado naują misiją – keliauti po visą Aziją ir kviesti nuo raupsų kenčiančius žmones išeiti ir gyventi.
Galime priimti riziką būti sužeistiems, nes Viešpats mums suteikė savo ramybę. Filme Des dieux et des hommes(„Apie dievus ir žmones“) pasakojama apie trapistų vienuolius, kurie atsisakė bėgti iš Alžyro, kai 1990 m. prasidėjo teroras. Bendruomenės gydytojas senolis tėvas Lukas sako: „Nebijau mirties, esu laisvas žmogus.“ (Je ne crains pas la mort, je suis un homme libre). Senojoje dominikonų Mišių apeigoje kunigas pabučiuodavo pralieto Kristaus kraujo taurę prieš ramybės palinkėjimą.
Pasirodymas pro uždarytas duris. Duccio di Buoninsegna, 1308–1311 m., Italija
Kristaus ramybė
Pirmasis kūrimas prasidėjo žodžiais „Tebūnie šviesa“. Naujasis kūrimas prasideda žodžiais „Tebūnie ramybė“. Šie žodžiai negali būti neišsakyti. Mahatma Gandis savo kambaryje turėjo Jėzaus paveikslą su citata iš Laiško efeziečiams : „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (2, 14). Jėzus yra Dievo šabas. Ankstyvojoje Bažnyčioje ant krikščionių kapų buvo rašoma: in pace(„ramybėje“). Esame pakrikštyti Kristaus ramybe, kurios niekas negali sunaikinti. Nereikia nieko bijoti.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje mano dominikonų bendruomenę Oksforde užpuolė pamišėlių grupė. Ne jėzuitai! Antrą valandą nakties du nedideli sprogmenys išdaužė visus vienuolyno priekinio fasado langus. Visi buvome pažadinti ir nubėgome į apačią. Atvyko policija ir greitosios pagalbos automobiliai. Tik prioras Fergusas Kerras vis dar kietai miegojo. Jauniausias naujokas buvo pasiųstas į jo kambarį: „Fergusai, Fergusai, pabusk, įvyko sprogimas.“ – „Ar kas nors žuvo?“ – „Ne.“ – „Kas nors sužeistas?“ – „Ne.“ – „Eik šalin ir leisk man miegoti. Ryte apie tai pakalbėsime.“ Mano pirmoji vadovavimo pamoka.
Pergalė jau laimėta!
Kai egzekucijos vykdytojai atėjo Dietricho Bonhoefferio, jo paskutinė žinia draugui, Čičesterio vyskupui Bellui buvo tokia: „Pasakyk vyskupui... mūsų pergalė neabejotina.“ Vienas iš brolių ar seserų gali pasikeisti lytį, ekonomas gali pabėgti su pinigais, Bažnyčia gali būti susprogdinta! Tačiau Kristus mirė, prisikėlė ir vėl ateis.
Dievo ramybė nereiškia, kad jaučiamės ramūs. Mano bičiulis naujokas Simonas Tugwellas OP rašė: „Jei esame Kristuje, galime būti ramybėje (in pace) ir nesutrikti net tada, kai jaučiame neramybę.“ Turbūt daugeliui didžiausias iššūkis yra būti taikoje su savimi.
Ar išdrįstame pažvelgti į savo neramią ir susiskaldžiusią širdį, į tas savo daleles, kurios nepatinka? Kyla pagunda perkelti kitiems tai, ko bijome ir ko nemėgstame patys. Tugwellas rašo: „Ramybė ateina su nesudrumstu savęs pažinimu... Kelias į ramybę yra tiesos priėmimas. Bet kuri mūsų dalelė, kurią atsisakome priimti, bus mūsų priešas, verčiantis užimti gynybines pozicijas. O mūsų pačių atmestos dalys greitai ras įkūnijimą aplinkiniuose.“
Paradoksalu, jog mūsų karšta meilė Bažnyčiai taip pat gali padaryti mus siaurai mąstančius: baimė, kad Bažnyčiai pakenks destruktyvios reformos, griaunančios mūsų mylimas tradicijas. Arba baimė, kad Bažnyčia netaps mūsų trokštamais namais plačiai atvertomis durimis. Labai liūdna, tačiau dažnai Bažnyčią sužeidžia tie, kurie myli ją, bet kitaip! Šv. Efraimas sakė, kad Katalikų Bažnyčia yra „didelė Bažnyčia su didžiuliu apynasriu“. Sutikau Oksforde dėstantį vokiečių liuteronų teologą, kuris pasakė: „Bijau, kad katalikai tampa protestantais.“ Kartais pamirštame katalikybės platumą, jos ir-ir. Tiesa, kurią mylime, anot vyskupo Roberto Barrono, yra „plati it visata ir konkreti kaip Jėzaus asmuo“. Tobula meilė išstumia baimę. Tegul ji išstumia baimę tų, kurių Bažnyčios vizijos yra kitokios. Bažnyčia yra Viešpaties rankose, ir Dievas pažadėjo, kad „pragaro vartai jos nenugalės“.
Napoleono laikais pas valstybės sekretorių kardinolą Consalvį nerimaudamas atėjo susijaudinęs monsinjoras ir pasakė: „Jūsų Eminencija, padėtis labai rimta. Napoleonas nori sunaikinti Bažnyčią.“ Į tai kardinolas atsakė: „To nepavyko padaryti net mums!“
Mūsų didelė meilė Bažnyčiai skirtingais būdais gali mus uždaryti siaurame pasaulėlyje, žvelgiančius į savo bažnytines navas, stebinčius kitus, pasirengusius pastebėti jų nukrypimus ir juos pasmerkti. Popiežius Pranciškus prieš išrinkimą sakė, kad Viešpats ateis belsdamas į duris ir reikalaudamas išleisti jį iš zakristijos! Žinoma, yra pokyčių, kurių kai kurie iš mūsų trokšta, bet tegul tai neuždaro mūsų mažame bažnytiniame pasaulyje. Bus nuobodu! Dievas atsiskleidžia kalnų viršūnėse su neaprėpiamais horizontais ir už stovyklos ribų. Kad išsilaisvintume iš šių kambarių, reikia ne tik drąsos, bet ir gydančio Dievo atleidimo. Prisikėlęs Viešpats sako: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos, kam sulaikysite – sulaikytos.“
Nuodėmė
Nuodėmė uždaro narcisizmo ir partinės politikos kalėjimuose, kaip ir vyresnįjį sūnų, kuris dūsauja ir nesutinka dalyvauti puotoje, nenorėdamas pasveikinti namo sugrįžusio savo brolio palaidūno. Herbertas McCabe’as sako: „Pati mūsų prigimtis kviečia į tai, kas nauja ir gąsdina... Esame būtybės, kurios pilnatvę, laimę ir tobulėjimą randa tik atsisakydamos savęs ir išeidamos už savo ribų. Mums reikia prarasti save meilėje; to bijome. Esame kviečiami išdrįsti žengti į tai, kas nežinoma, atsisakyti to, kas pažįstama ir saugu, ir leistis į kelionę ar paieškas. Tačiau nemėgstame rizikuoti. Pasitenkiname tuo, ką pasiekėme ar susikūrėme, nes bijome būti sukurti pagal Dievo paveikslą. Šis negebėjimas atsiliepti į pašaukimą gyventi, ši tikėjimo nesėkmė vadinama nuodėme.
Taigi šis Sinodas yra ne derybų dėl struktūrinių pokyčių, bet gyvenimo pasirinkimo, atsivertimo ir atleidimo vieta. Viešpats kviečia mus išeiti iš tų kerčių, kuriose prisiglaudėme ir kur kitus įkalinome. Frederiko Faberio CO dar XIX a. sukurta giesmė skelbia: „Dievo gailestingumas yra platus kaip jūros platybė.“
Melskimės, kad Kristaus ramybė ištirpdytų smurtą, gyvenantį mūsų širdyse ir nukryžiavusį mūsų Viešpatį. Dorothy Day tvirtino, kad „didžioji kova vyksta labiau prieš smurtą nei prieš ateizmą“. Pasak jos: „Krikščionys, savo tikėjimą siekiantys apginti ginklu, jėga ar smurtu, yra panašūs į tuos, kurie sakė mūsų Viešpačiui: Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus! “
Tad šiame Sinode įveikime visą smurtą savo širdyse: smurtines mintis ir žodžius. Mūsų pasaulinė kultūra ugdo smurtinę vaizduotę. „Iki 18 metų amerikiečių paaugliai žiniasklaidoje vidutiniškai matė 200 tūkst. smurto atvejų ir 16 tūkst. žmogžudysčių“ („Children, Violence and the Media“, A Report for Parents and Policy Makers Senate Committee on the Judiciary ). Dažnai šie nusikaltimai sureikšminami arba traktuojami kaip humoristiniai. Smurtas normalizuojamas ir netgi atrodo nekenksmingas, kai vaizdo žaidimuose žudomi demoniški priešai. Ši iš pažiūros nekalta pramoga ugdo smurtinę vaizduotę, neturinčią jokios kaltės dėl naikinimo, nes kibernetiniame pasaulyje niekas nėra tikra. Kristaus Kūną bjauroja nuodingos interneto svetainės, kuriose pilna žiaurių kaltinimų, karikatūrų ir neapykantos. Tai patiria kiekvienas, Bažnyčioje einantis kokias nors vadovaujamas pareigas. Kaip ordino magistras buvau apkaltintas, kad neva daviau leidimą provincijolui gyventi su meiluže, vienuole, geležinkelio vagone!
Mūsų žiaurus pasaulis iš daugelio žmonių atima net gyvybės alsavimą. Pavyzdžiui, rasizmo nuodėmė tiesiogine prasme neleidžia žmonėms kvėpuoti. „Negaliu kvėpuoti“, – tai paskutiniai afroamerikiečio Eriko Garnerio žodžiai, vienuolika kartų pakartoti ir įrašyti į liudininkų telefonus, kai prieš dešimt metų Stateno saloje, Niujorke, policija jį mirtinai uždusino. Šie žodžiai tapo afroamerikiečių mitingo šūkiu, simbolizuojančiu jų priespaudą. Jie taip pat buvo paskutiniai Jamalo Khashoggio, Saudo Arabijos žurnalisto, nužudyto savo šalies konsulate Turkijoje 2018-ųjų spalio 2-ąją, žodžiai. Suteikime vieni kitiems erdvės kvėpuoti, diskusijos deguonies.
Ši nesunaikinama taika nereiškia, kad gyvename tobuloje harmonijoje. Susirinkome į šį Sinodą, nes taip nėra. Tačiau jokia nesantaika negali sugriauti mūsų taikos Kristuje, nes Jame esame viena. Thomas Mertonas savo Azijos dienoraštyje rašė: „Mes jau esame viena. Tačiau įsivaizduojame, kad nesame. Ir tai, ką turime susigrąžinti, yra mūsų pirminė vienybė. Tai, kuo turime būti, yra tai, kas esame.
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Tikėjimo mokymas
Bet kai pasirodė Jėzus, Tomas buvo išėjęs. Galbūt todėl, kad nebijojo? Lozoriui susirgus, jis pareiškė, kad nori eiti į Jeruzalę ir mirti su Jėzumi (Jn 11, 16). Jis aistringai siekia tiesos: „Niekada, niekada, niekada nepatikėsiu, jei neįdėsiu pirštų į Jo žaizdas.“ O išvydęs Viešpatį Tomas aistringai išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Šis aistringas mokinys taip pat kviečia mus išeiti iš mažo kambario.
„Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Tai tiesiog teologinis teiginys: žodis apie Dievą. Šios Asamblėjos tema – sinodinė Bažnyčia misijoje. Šios misijos esmė – mokyti mūsų doktrinų. Kai Marija Magdalietė pašaukiama vardu, ji atsiliepia: Rabbuni, Mokytojau. Paskutiniuose Evangelijos pagal Matą žodžiuose Jėzus siunčia mokinius mokyti visų tautų. Kaip dalytis savo krikščioniškuoju mokymu su prasmės išalkusiu pasauliu?
Skurdžiuose Paryžiaus priemiesčiuose jauni katalikai prašo juos mokyti Bažnyčios doktrinos, kad jie galėtų kalbėtis su savo draugais musulmonais apie tai, ko moko Bažnyčia. Mat ten šių metų pradžioje vyko susirinkimas „Priimk savo tikėjimą priemiestyje“. Jaunimas išalkęs turtingo maisto – Bažnyčios mokymo. „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Jie nepasitenkins, jei pasiūlysime jiems tik Jėzų, kuris buvo malonus vaikinas ir nori, kad būtume geri vieni kitiems.
Visuomenėje vyrauja išankstinis nusistatymas prieš dogmas. Vienas iš Apple įkūrėjų Steve’as Jobsas tai apibendrino 2005 m. Stenforde sakydamas kalbą: „Jūsų laikas ribotas, tad nešvaistykite jo veltui gyvendami kažkieno kito gyvenimą. Nepapulkite į dogmų spąstus – tai gyvenimas kitų žmonių mąstymo rezultatais.“ Žinoma, jis čia tik kartojo pasenusią mūsų laikų dogmą, o ne mąstė savarankiškai.
Gilbertas Keithas Chestertonas teigė: „Yra tik dviejų tipų žmonės: tie, kurie priima dogmas ir tai žino, ir tie, kurie priima dogmas ir to nežino.<...> Medžiai neturi dogmų. Ropės yra išskirtinai plačių pažiūrų.“ Kai kurios mūsų laikų dogmos iš tiesų yra tvankios, užrakintos patalpos be deguonies: reliatyvizmas, įvairių rūšių fundamentalizmas, materialistinis, nacionalistinis, scientistinis, religinis fundamentalizmas. Jos uždaro žmones mažose baimės kupinose vaizduotėse.
Tačiau didieji mūsų tikėjimo mokymai, mūsų Tikėjimo išpažinimas iš esmės atrakina širdies ir proto duris. Jie stumia mus, kad peržengtume mažų atsakymų ribas, ir skatina nepaliaujamai ieškoti to, kuris yra begalinė meilė ir tiesa, kuris amžinai pranoksta mūsų supratimą. Kai šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvau jaunas vienuolis ir atrodė, jog viskas žlunga, dauguma mūsų liko Ordine, nes įžvelgėme spindintį Tikėjimo išpažinimo grožį, tiesą, kurios neturime, bet kuri turi mus. Jaunimas nepasitenkins niekuo kitu.
Kaip galime pakviesti šių laikų žmones įžengti į plačiai atvertą mūsų tikėjimo erdvę? Kaip, pavyzdžiui, paliesti jų vaizduotę šlovinga Trejybės doktrina, pačiu žemiškiausiu ir praktiškiausiu mokymu? Čia mums reikia teologų pagalbos.
Teologai taip pat kartais pasitraukia į užrakintą akademinį kambarį, bijodami kalbėtis su Dievo tauta. Kai būdamas jaunas brolis studijavau Paryžiuje, paklausiau kito dominikono, kokia tema yra jo daktaro disertacija. Jis atsakė: „Mano jaunasis broli (jis buvo tik metais vyresnis už mane), nebandysiu aiškinti. Tu nesuprastum.“ Po dvidešimties metų grįžau ten vizituoti kaip Ordino magistras, pamačiau jį ir... nieko nepasakiau!
Žinoma, mums reikia akademinių teologų – egzegetų, filologų ir istorikų, kurie mus palaikytų tame, ką apaštalas Paulius vadina „tikėjimo klusnumu“ (Rom 1, 5). Kitaip Šventąjį Raštą naudosime savo, o ne Dievo tikslams. Tačiau ši sunki studijų disciplina galiausiai tarnauja pokalbiui su mūsų amžininkais, kad palydėtume juos kelionėje į begalinį dieviškosios meilės slėpinį.
Praėjus dienai po anos Sinodo asamblėjos popiežius Pranciškus paragino kurti teologiją, kuri su meile prakalbintų kitų įsitikinimų žmones. Jis pacitavo savo žodžius, pasakytus Argentinos katalikiškojo universiteto studentams: „Negalime apsiriboti teologija prie rašomojo stalo. Tegul jūsų apmąstymų vieta būna ribos. <...> Geri teologai, kaip ir geri klebonai, taip pat kvepia žmonėmis ir gatve ir savo apmąstymais pila aliejų bei vyną ant vyrų ir moterų žaizdų“ (Ad theologiam promovendam). Gera teologija atveria užgriozdintų kambarių duris. Ji, kaip ir Tomas, yra aistringa ir nebijanti. Ji priima naujus kalbėjimo būdus, naujas kalbas. Sinodinė Bažnyčia, vykdanti misiją, drįsta mokyti drąsiai ir nuolankiai.
