Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Vagiantys ir patys apvogti: žvilgsnis į jų gyvenimą...

2014-09-01 | Milita ŽIČKUTĖ
artuma201409 rs p18 19. Algirdo Kazlos nuotrauka
Algirdo Kazlos nuotrauka

m-zickute.jpg
Milita ŽIČKUTĖ

„Nevok.“ Lyg ir viskas aišku, tačiau kiek daug kasdienybėje situacijų, kai nusižengiame šiam įsakymui. Štai praeivis, skubantis gatve, vėluojantis į susitikimą, vagia jo nerimastingai laukiančio žmogaus laiką, net pats deramai to nesuvokdamas. Štai pirkėjas tik rūsčiai nužvelgia kasininkę, kuri po dešimties valandų sunkaus darbo dar kantriai šypsodamasi ištaria „labas vakaras“ ir jau susigūžusi toliau dirba savo darbą tylomis, – vėl pavogta malonės ir bendrystės akimirka. Štai tėvas, žiūrėdamas sporto programą, laimingam vaikui, kuris rodo savo mėgstamiausio sportinio automobilio piešinį, tik burbteli neturintis laiko, – kaip gaila pavogtos vaiko šypsenos ir įvertinimo bei pagyrimo džiaugsmo...

Mums paranku to nepastebėti ir likti neišpeiktiems už šias kasdienybės vagystes, tačiau su kokia panieka gebame nuteisti kitus, klijuodami niekingą ir smerkiančią vagies etiketę. Šis straipsnis apie juos – vagiančius ir kartu pačius apvogtus.

Pataisos namuose per konsultacijas dažniausiai išgirstu, kad žmogus atlieka bausmę už vagystę. Keičiasi veidai: suaugę vyrai, paaugliai, merginos, moterys... Šie žmonės vogė. Taip, negalime nuneigti padaryto nusikaltimo ir to, kad žmogus negali savintis jam nepriklausančių daiktų. Tačiau šių žmonių pasakojimai apie savo gyvenimą priverčia stabtelėti ir susimąstyti, kas vyksta mūsų visuomenėje. Kviečiu Jus pakeliauti po jų pasaulį ir pabandyti atsakyti į klausimą, o kaip patys būtume pasielgę jų vietoj.

Miglė ir sotūs vaikai

Jauna mergina Miglė pasakoja, kad turi šeimą: tėtį, mamą, brolį ir dvi mažesnes seses. Apie savo šeimą pasakoja su meile, jos akyse žiba ašaros, ji labai jų pasiilgusi ir tik žodeliu prasitaria, kad tėvai dažnai piktnaudžiauja alkoholiu, kad namuose nuolat stigo maisto, kad visi vaikai jau kartą buvo globos namuose, kur juos pamaitindavo, kur gyveno švariai, nors ir trūko meilės. Tačiau vėliau tarnybos nusprendė juos grąžinti į šeimą, nes tėtis ir mama „pasitaisė“. Grįžus buvo niekas nepasikeitę, tik laukė dar skaudesni nusivylimai ir sudužusios vaikiškos svajonės apie mylinčią šeimą. Miglė, būdama vyriausia (tuo metu viso labo tik 15 metų), jautė atsakomybę už brolį ir seses. Ji teigia negalėjusi žiūrėti, kaip jie alkani verkia. Pradžioje kaimynų prašydavo miltų, kiaušinių, kad galėtų iškepti vaikams blynų, džiaugdavosi gavusi bulvių, kurias taip pat kepdavo; vėliau vis labiau gėdydavosi prašyti, matydama nepasitenkinimą kaimynų veiduose. Miglei atrodė, kad visa tai turi įveikti pati. Ji išėjo vogti ir taip galėjo likti „nematoma“ ir tylomis išgyventi savo gėdą. Vogė iš parduotuvių. Taip stengėsi išmaitinti mažuosius. Vėliau vagystės dažnėjo, ir jos gyvenime prasidėjo griūtis, pasibaigusi spygliuotomis pataisos namų tvoromis.

Miglė visko gailisi, svajoja apie ateitį, kaip grįžusi eis dirbti, kaip pasiims mažąsias sesutes iš tėvų ir jas prižiūrės. Brolis, deja, kaip teigia Miglė, „gavęs neigiamą pavyzdį“ taip pat atlieka bausmę už vagystes. Galbūt tai buvo neigiamas pavyzdys, o galbūt tai dar vienas vaikas, kuris, likęs šeimoje vyriausias, uždarius seserį į pataisos namus, ėmėsi globoti mažąsias sesutes ir vogdavo joms maistą. Jo istorija kol kas nebyli, už nepilnamečių pataisos namų sienų.

Tai tik mažas Miglės gyvenimo istorijos fragmentas, mums daug pasakantis apie susimaišiusią atsakomybę, kai nepilnametė imasi maitinti jaunesnius brolius ir seseris taip, kaip tuo metu geba suvokti. Liūdniausia, kad šis vaikas sunkias gyvenimo problemas spręsti buvo paliktas vienas: nėra šioje istorijoje nei pagalbą siūlančių tarnybų, nei mylinčių ir besiaukojančių tėvų. Yra tik vagianti Miglė ir bent tą dieną sotūs vaikai.

Povilo gyvenimo griūtis

Prisimenu ir Povilo akis, kai jis pasakojo apie savo ilgą gyvenimą, kurio didelę dalį praleido pataisos namuose. Bausmę atlieka jau trečią kartą ir vis už tą patį – vagystes. Povilas kadaise turėjo viską: verslą, žmoną, du gražius vaikučius. Idilė žlugo, kai verslas žlugo. Tuo metu buvo pašaipios aplinkinių replikos ir kardinaliai pasikeitęs gyvenimas. Su šiuo iššūkiu Povilas negebėjo susidoroti. Ilgais vakarais iš nevilties vis dažnesnis draugas buvo ne žmona, bet alkoholis, kuris ilgainiui ir liko vienintelis ištikimas. Povilas sako nusileidęs iš aukštumų ant žemės. Jam skaudėjo, bet tuo metu nežinojo, ko imtis, o gyvenimas tik riedėjo stačia nuokalne žemyn. Viskas dingo. Buvo daug blaškymosi. Prasidėjo vagystės. Po pirmo karto Povilas buvo pasiryžęs it feniksas pakilti iš pelenų. Anksčiau buvęs gerbiamas žmogus tikėjo savimi, kad gali pasikeisti. Tačiau vos grįžusį ir užsukusį į gimtojo miestelio parduotuvę pasitiko ne sveikintojų šūksniai, bet tiriantys ir stebintys apsauginių žvilgsniai, kurie nebyliai šnibždėjo: „Atėjo vagis.“ Povilas sako, kad tą akimirką jautėsi šiukšle. Ir ši mintis vis giliau šaknijosi jame. Jis suprato, kad visiems taip ir liko vagiantis alkoholikas, bevertis, nepatikimas, atgrasus. Jam sviro rankos, vėl viskas griuvo. Povilas įtikinėjo save, kad jis vagis ir nieko vertas – tai ir jautė iš savo aplinkos. Ir vėl ėmė vogti. Šypteli vos vos ir sako, kad buvo silpnas ir toks tebėra. Šiuo metu vangiai kalba apie ateitį, dažnai kartoja, kad jam teliko tik ši diena. Kokia bus kita, jis neturi jėgų galvoti. Akivaizdu, kad iš Povilo pavogta ateitis, dėl kurios kovoti jam vis sunkiau.

Tomo išgyvenimo galvosūkis

Tomas jau antri metai atlieka laisvės atėmimo bausmę. Jaunas vaikinas nelinkęs atvirauti apie savo gyvenimą. Prasitaria, kad tai „mėšlo krūva“, nusijuokia pats sau ir teigia gyvenąs toliau. Be Tomo, šeimoje yra dar septyni vaikai. Jaunesnis brolis taip pat teisiamas, dėl to Tomas neranda sau vietos, blaškosi ir bejėgiškai tarsteli, kad brolis jo neklauso. Tomas bandė jį pamokyti, tačiau nepavyko ir dabar jaučiasi už jį atsakingas. Apie tėvus jaunuolis nenori kalbėti, tikina, kad namuose jam nėra vietos, per mažas butas, ir turi pats sugalvoti, kaip jam išgyventi. Tokį gyvenimo galvosūkį – išgyvenimo galvosūkį – Tomas turi jau keletą metų. Mama nuo 15 metų jam kartoja, kad ieškotųsi kitos vietos gyventi, kad yra išsigimėlis. Tomas karčiai pajuokauja, kad šis „išsigimėlis“ reikalingas tada, kai turi pinigų. Taip, jaunuolis turėdavo pinigų, nes nuolatos ujamas iš namų rado sau „užuovėją“ – asmenis, kurie jam pasiūlė vogti. Apmokė it kokio amato, nurodė, kur kada ką paimti. Dalį pinigų už pavogtus daiktus Tomas atiduodavo „mokytojams“ ir organizatoriams, o kita dalis likdavo pačiam. Šitaip „dirbo“ ir užsienyje, – juk ten didesni pinigai. Ilgainiui vagysčių ratas labai įsisuko, o Tomas tapo tik įrankiu, vykdančiu sumanytojų užmačias, už tai ir atlieka bausmę. Dažnai vagysčių pasaulis yra nematomas ir sunkiai suvokiamas; įtraukęs jaunus ir atstumtus paauglius, jų nebepaleidžia. Tomas dar šyptelėjęs priduria, kad viskas tęsiasi ir be jo: jis sėdi, o jį pakeitė kiti.

O kas, jeigu...

Klausant tokių istorijų kirba mintis, kad šie jaunuoliai patiria tiek mažai meilės ir palaikymo, kad griebiasi šiaudo, tačiau skęsta dar giliau. Deja, savo gyvenimo upėje plūduriuojančio rąsto su saugiu prieglobsčiu Tomui nepavyko surasti...

Šie asmenys ne kartą pažeidė „Nevok!“ įsakymą, bet... Taip norėtųsi rasti atsakymą į klausimą, koks būtų buvęs Miglės gyvenimas, jei iš jos nebūtų buvusi pavogta soti vaikystė, paauglystė, tėvų meilė, žmogiškas rūpestis? Kaip šiandien gyventų Tomas, jei iš jo nebūtų buvusi pavogta besąlygiška mamos meilė, namų kampelis, kur jis saugiai būtų galėjęs miegoti? Kaip pasikeistų daugelio mūsų vaikų gyvenimas, jei iš jo nebūtų pavagiama galimybė būti tik vaikais? Dabar lieka tik spėlioti atsakymus matant gyvenimą už spygliuotų pataisos namų tvorų.

 Ką dar galime padaryti? Žmogiška, šilta šypsena, priėmimas, rūpestis ir tikėjimas žmogumi gali daug daugiau, nei nuteisimas. Nebūkime kaip skubantis praeivis, vagiantis laiką, kaip piktas pirkėjas, vagiantis žmogiškumą ir bendrystę, kaip užsiėmęs tėvas, vagiantis vaiko šypseną. Nevokime savo abejingumu kitų bandymo gyventi kitaip. O svarbiausia – neatimkime iš Miglės, Tomo, Povilo ir kitų nusikaltusių žmonių galimybės būti žmonėmis ir susikurti naują gyvenimą. Jie atliko savo bausmę, tad neskubėkime jų teisti, nevadinkime vagimis, nebūdami tikri, kad patys tylomis neapvogėme kitų, net sau artimų žmonių...


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 liepa-rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma202107 8 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22