Vaida Alksnevičienė
unsplash.com nuotrauka
Yra tiesų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg gražios metaforos, bet iš tiesų yra realybė. Viena jų – vaiko rankose slypi pasaulio ateitis. Ne abstrakčiai, ne kažkada, bet čia ir dabar, kai mažas žmogus mokosi laikyti šaukštą, pats apsiauti batą ar pirmąkart pasakyti „ačiū“. Montessori pasaulyje šis suvokimas yra pamatas: kiekvienas mažo vaiko veiksmas – tai investicija į taikesnę, sąmoningesnę žmoniją.
Mažylis, dar vos stovintis ant kojų, yra lyg nesugadinta drobė, ant kurios pasaulis palieka savo atspaudus. Bet Maria Montessori sako, jog šis vaikas pats turi dieviškąjį pradą ir gebėjimą kurti save. Tik reikia jam leisti. Reikia pasitikėti, kad net mažiausi rankų judesiai – kai jis pila vandenį iš ąsotėlio į stiklinę ar rūpestingai deda šaukštą į stalčių – kuria tvarką ne tik namuose, bet ir savo viduje. O tvarka viduje yra taikos pasaulyje pradžia.
Kodėl tai svarbu?
Juk mažas vaikas išgyvena jautriausią savo gyvenimo stadiją. Jis sugeria pasaulį visu kūnu, visais pojūčiais lyg kempinė. Šiandien kopijuoja mūsų judesius, rytoj – mūsų kalbą, o poryt jau atkartos mūsų būdą bendrauti su kitu žmogumi. Jei jis patiria aplinką, kurioje yra pagarba, kantrybė ir tikėjimas jo gebėjimais, jis pats išmoksta tą patį perduoti kitiems. Montessori sako: taika prasideda vaikystėje, o jos pamatai klojami ne tada, kai vaikas sėdi suaugusiųjų konferencijose, bet tada, kai jis mokosi pakelti nukritusį pieštuką.
Montessori mažo vaiko ugdymas – tai ne tik lavinimas, bet pagalba tapti žmogumi, kuris moka gyventi taikoje su savimi ir pasauliu. Įsivaizduokite vaiką, kuris nuo mažens įpranta pats pasirūpinti savo poreikiais: atsikelti, pasikloti lovą, apsirengti, pasigaminti sau užkandžių. Tai ne tik praktiniai įgūdžiai. Tai patirtis, kad „aš galiu!“ O žmogus, kuris jaučiasi galintis, retai renkasi agresiją. Agresija dažniausiai gimsta iš bejėgiškumo, iš nežinojimo kaip kitaip. Montessori vizija – pasaulis, kuriame žmonės užauga ne bejėgiai, bet sąmoningi.
Dažnai atrodo, kad mažas vaikas gyvena tik čia ir dabar – verksmas dėl nuversto bokšto, juokas dėl paprasčiausių muilo burbulų. Bet Montessori teigia, kad jo rankose slypi ne tik dabartis, bet ir ateitis. Kai vaikas padeda kitam vaikui atsistoti, kai jam leidžiama išgyventi klaidą be bausmės, kai jis patiria, kad yra girdimas ir priimamas – jis formuoja pasaulį, kuriame vėliau gyvensime visi.
Gal atrodo utopiška manyti, kad vieno mažo vaiko ugdymas gali pakeisti žmoniją? Galbūt. Bet kiekviena didelė upė prasideda nuo mažo šaltinio. Jei kiekvienas vaikas turėtų galimybę augti aplinkoje, kurioje jis skatinamas kurti, tyrinėti ir mylėti, gal šiandienos konfliktai ir karai nebūtų tokie neišvengiami. Montessori tikėjo, kad ugdydami mažus vaikus mes ugdome taiką, nes taika nėra dokumentas ar parašas. Tai gebėjimas suprasti, jausti ir pasirinkti gėrį kasdienybėje.
Brangieji, kai leidžiate vaikui savarankiškai įsipilti vandens iš ąsotėlio į stiklinę, kai nesustabdote jo bandymo šluoti grindis, kai kantriai laukiate, kol jis užsisegs sagą – jūs investuojate ne tik į jo dabartį, bet ir į mūsų visų ateitį. Atrodo, smulkmena? Bet iš smulkmenų audžiamas gyvenimas.
Montessori klasėse dažnai sakoma: „Padėk man tai padaryti pačiam.“ Šis prašymas yra daugiau nei mokymasis apsirengti ar sudėti dėlionę. Tai vaikas kviečia suaugusįjį patikėti jo galimybėmis. Ir kai suaugęs žmogus priima šį kvietimą, vaikas užauga pasitikėdamas pasauliu. O pasaulis, kuriame žmonės pasitiki vieni kitais, yra pasaulis be karo.
Brangūs tėvai, kai kitą kartą žiūrėsite, kaip jūsų mažylis nori viską daryti pats, prisiminkite: jūs laikote rankose ne tik savo vaiką, bet ir žmonijos ateitį. Montessori kelias rodo, kad tikrasis pokytis gimsta ne iš didelių deklaracijų, o iš mažų kasdienybės veiksmų. Kai leidžiate vaikui kurti savo gyvenimą su meile ir pagarba, jūs kuriate ateitį, kurioje bus daugiau taikos, daugiau sąmoningumo ir daugiau šviesos.
Vaiko rankose – pasaulio ateitis. Ir ši ateitis prasideda šiandien, jūsų namuose.
Projektą iš dalies finansuoja
