Kunigas Laimonas Nedveckas
Kas rytą, vos tik atsikėlę, naują dieną pradedame žegnodamiesi: „Vardan Dievo Tėvo ir...“. Taip pradedame ir asmeninę maldą, ir pamaldas bažnyčioje, žegnojamės prieš darbus ir leisdamiesi kelionėn, ir vakarais guldami nakties poilsio. Taip elgėsi mūsų protėviai, seneliai ir tėvai. Taip darome ir mes, net nežinodami, kad mūsų lietuviškos žegnonės žodis „vardan“ yra klaidingas, o intarpas „Dievo“ yra net... iškreipiantis krikščionišką tikėjimą! Iš tiesų krikščioniškai tai turėtų skambėti: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“ Tad kodėl toks šventas intarpas „Dievas“ žegnonę paverčia ne tik ne katalikiška, bet ir net nekrikščioniška? Iš kurgi šis intarpas pas mus atsirado ne tik žegnonėje, bet ir Krikšto žodžiuose bei maldoje „Garbė Dievui Tėvui...“? Juk šitose maldose šio intarpo nėra nei lotynų, nei graikų, nei anglų, nei slavų, nei kitose kalbose. Iš kurgi šį intarpą turi visi baltai?
Arijoniškas intarpas
IV a. pradžioje iš Aleksandrijos kilęs kunigas Arijus pradėjo mokyti, kad Kristus nėra Dievas, nėra gimęs iš Tėvo, nėra vienesmis su Tėvu, o viso labo yra tik žmogus, Dievo sukurtas kaip tobuliausias Jo kūrinys. Anot Arijaus, Kristui tik suteiktas Dievo Sūnaus titulas.
Arijaus sekėjai, plėtodami savo mokytojo idėjas, žengė dar toliau: Šventąją Dvasią jie laikė ne dievišku Asmeniu, o tik Dievo galia, tarytum kokia energija. Vėliau į žegnonės ir Krikšto žodžius arijonai įterpė žodį „Dievas“ pabrėždami, kad Švč. Trejybės nėra, kad Sūnus nėra Dievas, bet tik titulas, ir kad Šventoji Dvasia nėra Asmuo, o Dievas – tik Tėvas. Taip trumpai ir supaprastinus, be įmantrių teologinių terminų, galima paaiškinti, kas yra arijonizmas.
Ši tikėjimo klaida buvo pasmerkta 325 m. Nikėjoje vykusiame Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, tačiau nugalėta negreit. Europoje arijonizmas labiausiai buvo paplitęs germanų tautose ir jose išsilaikė net iki VII a. Bet XVI a. su įvairiais Reformacijos sąjūdžiais Arijaus doktrina vėl atgijo. Ji gan plačiai buvo pasklidusi Olandijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Žečpospolitoje naujieji arijonai vadinosi „Lenkijos broliais“ ir „Lietuvos broliais“. Savo pažiūroms pritaikytą arijonizmą nūnai skelbia ir Jehovos liudytojai, jų atšakos ir dar kelios konfesijos, kurios, kaip neišpažįstančios Švč. Trejybės, nelaikomos krikščioniškomis.
Arijonizmas katalikiškose maldose?
Taip! Kaip jau minėta, arijonizmo erezija ilgiausiai buvo užsilikusi pas germanus. Nors XIII a. arijonizmas jau buvo įveiktas, baltų tautų krikštytojai vokiečiai katalikai savo maldose dar nebuvo ištaisę užsilikusių arijoniškų klaidų. Tad priėmę Krikštą, prūsai, latviai ir lietuviai, versdami vokiškas maldas į savąsias kalbas, perėmė ir arijoniškus intarpus, neturinčius nieko bendra su per krikštą gautu tikėjimu. Vokiečiai iš savo maldų tuos arijoniškus priedus pašalino jau prieš kelis šimtmečius, o mes vis dar kalbame arijoniškas maldas, bet skelbiamės esą katalikai.
Šiuo metu rengiant naująjį Mišiolo leidimą būtų puiki proga ne tik žegnonės ar Krikšto žodžių klaidas ištaisyti, bet net ir mūsąjį Tikėjimo išpažinimo simbolį – Credo , kuriame ne tik arijonizmo klaidų pilna, bet ir galimai net daugdievystės užuominų esama. Bet apie tai, labai tikiuosi, dar pakalbėsime kitą kartą.
O kaip su žodžiu „vardan“?
„Vardañ“ yra žodžio „vardas“ gramatinė forma, vadinama krypties esamuoju vietininku – iliatyvu, dar labai plačiai nūnai lietuvių vartojamu. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „vardañ“ paaiškina taip: vardañ vartojamas kaip prielinksnis su kilmininko linksniu iškilmingai žymint tikslą: Vardañ (=dėl, labui) tos Lietuvos vienybė težydi. Tėvynės meilės vardañ (=dėl, labui) reikia aukotis.
Teko girdėti ne vieną katechezę, kurioje mūsų pamokslininkai, aiškindami žodžius „vardan Dievo“, moko „Susirinkome vardan, t. y. dėl Dievo“, „žmogus priima Krikštą vardan, t. y. dėl Švenčiausiosios Trejybės“. Tokio aiškinimo nerandame ne tik Šventajame Rašte, bet ir du tūkstančius metų skelbtame Bažnyčios mokyme! Juk žegnonės žodžiuose minimas Vardas yra ne kas kita, kaip tik švenčiausias Dievo vardas Jahvė – Esantysis arba Aš Esu. Šiuo vardu Evangelijoje pagal Joną save, kaip Dievo Sūnų, vadina ir Viešpats Jėzus net kelis kartus (Jn 8, 24.28.58)! Šis vardas hebrajiškai užrašomas tik keturiais priebalsiais JHVH, vadinamais tetragrama. Senajame Testamente jis laikytas tokiu šventu, kad jį galėdavo ištarti tik kartą per metus ir tik aukščiausiasis kunigas, Permaldavimo dieną atnašaudamas auką už visos tautos nuodėmes. Senojo Testamento vertimuose į kitas kalbas nuo seniausių laikų iš pagarbos Jahvės vardas pakeičiamas žodžiu Viešpats. Judėjai, melsdamiesi ar skaitydami Šventąjį Raštą, šį Sandoros Dievo vardą sako „Viešpats“ (hebr. Adonaj) arba „Palaimintas tas Vardas“ (hebr. baruch ha-Šem) ir tetragramos netaria. Štai iš kur ir krikščionybėje atsirado tokia švenčiausio Vardo pagarbi vartosena. Tad Sandoros Dievo vardą, t. y. patį Dievą, Švč. Trejybę „supaprastinti, sumenkinti“ tik iki prielinksnio funkcijos, sakyčiau, būtų ne tik klaida, bet ir nusikaltimas.
Ką Biblijoje reiškia hebrajiškai be-Šem / le-Šem, o graikiškai eis to Onoma / en to Onomati, ir kodėl lietuvišku vardañ šių Šventraščio posakių versti negalima, kitame numeryje suprantamai paaiškins biblistas kunigas Algirdas Akelaitis.
Be to, su Artumos skaitytojais mintimis apie tai pasidalyti pažadėjo ir kunigas Kęstutis Palikša, Lietuvos vyskupų konferencijos Liturginės komisijos sekretorius; mat šiuo metu rengiant naująją Mišiolo laidą lietuvių kalba Komisija tikriausiai nagrinėjo ir visus šiuos klausimus bei aplinkybes.
