Monika Žydeliūnaitė
Saulėtą gegužės savaitę po Romos dangumi susitiko visų šalių Vyskupų konferencijų atstovai, besidarbuojantys jaunimo sielovadoje. Tarptautiniame jaunimo pastoracijos kongrese – ir pagyrimai, ir kritika, ir nauji metodai, ir aktualijos. Dėmesio centre – tiesioginis Bažnyčios darbuotojų pokalbis su popiežiumi Pranciškumi. Štai, imkite ir skaitykite. Ciao!
Kas girdėti iš pasaulio?
Pandemijos sunaikinti ryšiai su jaunuoliais, ekonominiai sunkumai, karinių konfliktų akistata – tik keli iššūkiai, pasikartojantys jaunimo sielovadoje visame pasaulyje. Iššūkiai, virtę tokiomis epidemijomis: popandeminė; psichologinė ir emocinė; vienišumo; technologinė. Išskirtas ir naujas iššūkis – vigorexia (tai anoreksijos priešingybė, dominuojanti tarp jaunų vaikinų). Todėl jaunimui nebeužtenka palankios ir saugios Bažnyčios aplinkos, jiems būtini specialistai, gebantys atpažinti sutrikimus.
Kritikos grūdas
Vienas šio kongreso tikslų buvo aptarti bei įvertinti 2023-aisiais Portugalijoje vykusias Pasaulio jaunimo dienas (PJD). Kai ausis jau buvo užliejusi pagyrimų lavina, auditorijoje suskambėjo brolio vienuolio iš Taizé bendruomenės klausimas. Šis, tiesa, buvo toks taiklus, kad keliavo per visas kongreso dienas, numanomai neaplenkdamas nei vieno įvairių šalių atstovo.
Brolis vienuolis klausė: „Kam skirtos Pasaulio jaunimo dienos?“ Ir klausimą praplėtė: „Jei į PJD žiūrėtume kaip į piramidę – jos viršuje ne jaunimas ir net ne Kristus. Jos viršuje – kardinolai ir vyskupai.“ Į diskusijų grupes persikėlęs klausimas iš tiesų skatino ieškoti būdų, kaip atsisakyti VIP statusų. Juk tai stipri priešprieša Jaunimo dienose išgirstam popiežiaus Pranciškaus paraginimui, kurį jis skyrė ganytojams – būti savų avių gretose. To negana – „užuosti jų kvapą“.
Kaip ganytojai gali „užuosti jaunuolius“, jei renkasi VIP sektorių ar tolimas scenas, o jaunimas paliktas dulkėse, už nugaros? Dulkės yra tik mažytė problema; liūdniau dėl tų jaunuolių, kurie išvis nepateko į šv. Mišias su popiežiumi. Tai kam tada skirtos tos Pasaulio jaunimo dienos ?
Ar tik Bažnyčioje Lietuvoje nėra jaunimo?
Visiems kongreso dalyviams buvo užduotas klausimas: apibendrinkite, kur šiandien yra jaunuolis? Ar jis / ji yra šalia Bažnyčios, nes buvo užsukęs sakramentų? Ar Bažnyčioje, nes užsuko ir pasiliko? Ar tik Bažnyčios darbuotojų širdyse, nes užsukusį ir jau tuoj išeisiantį nuoširdžiai myli?..
Pranešime nuskambėjo apibrėžimas – kiekvienas jaunuolis turi įgūdį žadinti. Tačiau štai kur nūdien problema – laikas pabudinti pačius jaunuolius. Ne tuos užsnūdusius uolius piligrimus pirmoje eilėje, bet tuos, kurie jau yra Bažnyčioje, nes užsuko sakramentų. Reikia pabudinti jaunuolį iš pesimizmo, baimių, abejonių, kaip liudyti Dievą gatvėse. Jaunuoliai išsirinkti pažadinti Bažnyčią.
Tai gal pasakė, kaip dirbti su jaunimu?
Pasakė, tik pirmiausia iškėlė dar vieną klausimą – įsivertinkite, ar dirbate savo darbus? Jei šiuo metu jaunimo pastoracijoje darbuojatės inertiškai, laikas prisiminti, kad jūsų gyvenimas gali būti vienintelė Evangelija, kurią kai kurie žmonės kada nors sutiks. Štai darbuojatės be linksmos širdies ir jūsų gyvenimas menkai teatspindi Evangeliją – gal laikas liudyti Kristų ne Bažnyčioje, bet pasaulyje?!
Investuokite į dvasinį palydėjimą. Pirmiausia – melstis prieš klausantis. Antra – ruoštis. Ką ruoštis? Ruoštis tai, ką sakysiu, ko klausiu, nes klausydamasis ruoštis jau negaliu – tada mano užduotis klausytis. Privalau būti laisvas klausytis kitų. Trečia – klausytis. Tikras klausymasis susijęs su pasiruošimu. Ketvirta – tyla, o po tylos klausytis, ar norisi papildyti pokalbį.
Kas supurto Vatikaną?
Gegužės 25 d. kongreso dalyviai susitiko su Šventuoju Tėvu. Prieš audienciją organizatoriai kartojo, kad sinodinė Bažnyčia yra besimokanti klausytis; o popiežius, skaitydamas oficialią kalbą, pakėlė akis ir tarė ne iš paruoštuko, bet iš širdies: „Būtent jaunimo Sinodas, vykęs prieš kelerius metus, supurtė Vatikaną iš pamatų. Jūs turite talentą budinti. Pažadinti net ir kietai įmigusius klebonus. Ir čia ne pagyrimas, čia savybė, kurią turi jaunas žmogus. Ir greta šios savybės visada yra Jėzus.“
Štai to šeštadienio ryto popiežiaus Pranciškaus kalba:
Mieli broliai ir seserys, labas rytas!
Pirmiausia noriu išreikšti savo padėką visiems, kurie prisidėjo prie Pasaulio jaunimo dienų Lisabonoje sėkmės. Tai buvo didis darbas, ir jis buvo vertas visų pastangų. Pandemija, o ir gausybė tarptautinės įtampos – jauniems žmonėms labai reikėjo „vilties injekcijos“. Tos dienos Lisabonoje buvo tikra šventė. Džiaugsmo būti gyvam ir džiaugsmo būti krikščioniu. Tai buvo vilties, kuri ir toliau gyvena jaunų žmonių širdyse, šventė. Ir pats Dievas ją puoselėja bei stiprina, nepaisydamas visų negandų.
Mieli draugai, tos patirties paskatinti, dabar esate pašaukti dirbti ruošiantis būsimiems tarptautiniams renginiams. Bet dar svarbiau – toliau lydėti jaunimo pastoraciją „įprastame laike“.
Kai galvoju apie kitų metų Jaunimo jubiliejų ir PJD po trejų metų Seule, mano „svajonė“ – kad šie įvykiai padėtų daugeliui jaunuolių, įskaitant tuos, kurie paprastai nelanko bažnyčios, susitikti su Jėzumi ir išgirsti Evangelijos žinią apie viltį. Galvoju apie tuos nuliūdusius jaunuolius, kurie nebepakelia akių į horizontą, atidėjo į šalį savo dideles svajones ir dabar yra įstrigę nusivylime bei priblokšti gyvenimo problemų. Azija yra jaunas, pilnas gyvybės žemynas, tačiau daugelis jaunų žmonių, ypač didžiuosiuose miestuose, kenčia nuo vilties praradimo ir pasitraukimo į save, turi menkus tarpusavio santykius ir mažai pomėgių. Tas pats vyksta visame pasaulyje. Susitikimai Romoje ir Seule yra Dievo duotos progos pasakyti jauniems žmonėms visame pasaulyje: Jėzus yra viltis man, tau, mums, visiems!
Ruošdamiesi šiems dideliems įvykiams, neturėtumėte pamiršti įprastų takų, tai yra jaunų žmonių kelionės kasdieniame gyvenime. Turiu omenyje sielovadą, susidedančią iš mažų žingsnelių, mažų skaičių, paprastų žodžių ir veiksmų, kasdienių sprendimų ir maldos bendruomenėje. Tai gali būti ne tokie įspūdingi potyriai, bet jie paliečia širdis ir duoda ilgalaikių vaisių. Tai yra kasdienio gyvenimo šventumas, apie kurį kalbėjau Gaudete et Exsultate .
Šiuo atžvilgiu norėčiau paminėti keletą dalykų, kurių niekada neturėtų trūkti kasdienėje jaunimo pastoracijoje. Pirmiausia reikia padėti jauniems žmonėms pasiekti tam tikras pagrindines gyvenimo tezes, širdies tiesas: „Dievas yra meilė“, „Kristus gelbsti tave“, „Jis gyvas“, „Dvasia suteikia gyvybę“. Neturime pavargti skelbdami šias keturias paprastas tiesas (plg. Christus Vivit, 112–133). Jaunimas gali būti susirūpinęs dėl blogų naujienų, kurios mus kasdien bombarduoja, tačiau tai neturėtų užgožti jų žinojimo, kad Prisikėlęs Kristus yra su jais ir yra galingesnis už bet kokį blogį. Kristus gyvas! Viskas yra Jo rankose. Jis vienintelis žino mūsų pasaulio ir mūsų asmeninio gyvenimo ateitį. Svarbu suteikti jaunimui galimybę patirti gyvąjį Kristų per maldą, Eucharistijos ir Sutaikinimo šventimą, bendruomenės susibūrimus, tarnavimą vargšams ir šventųjų gyvenimo liudijimą. Jaunuoliai, patyrę šią patirtį, tampa įtikinamais Evangelijos žinios liudytojais.
Kitas esminis elementas yra dvasinis įžvalgumas (plg. Christus Vivit, 278-298). Įžvalga yra menas, kurio pirmieji turi išmokti sielovados tarnautojai: kunigai ir tikintieji, katechetai ir suaugusieji vadovai bei kitus jaunuolius lydintys jaunuoliai. Tai įgūdis, kurio negalima improvizuoti, bet reikia lavinti, patirti ir išgyventi. Jaunam žmogui rasti asmenį, kuris sugeba įžvelgti, reiškia rasti lobį. Tikėjimo ir savo pašaukimo atradimo kelionėje išmintingas vadovas padeda išvengti daugybės klaidų, daug naivumo, daugybės suglumimo ir „paralyžiaus“ akimirkų. Trečiadienio auditorijos pokalbių seriją skyriau įžvalgumui; galite perskaityti. Šiandien norėčiau pabrėžti tik tris įžvalgos aspektus: jis sinodinis, asmeniškas ir nukreiptas į tiesą.
Sinodas. Šiais siautėjančio individualizmo laikais kiekvienas eina savo keliu, kiekvienas nustato, kas gyvenime yra prasminga, kiekvienas nustato savo vertybes, savas tiesas. Kita vertus, įžvalgumo praktikoje Bažnyčia kviečia tikėjimo brolius ir seseris keliauti kartu. Ne vieniems. Ir taip mūsų vidinis augimas labai praturtėja. Šia prasme įžvalga yra sinodinė.
Kartu tai asmeniška. Mūsų pasaulyje viskas tapo masine gamyba ir yra standartizuota. Būtent todėl jaunuoliai turi būti lydimi asmeniškai, kaip atskiri asmenys. Kiekvienas iš jų yra unikalus ir kiekvienas nusipelno būti išklausytas, suprastas ir galintis sulaukti patarimų, atitinkančių jo amžių bei dvasinę brandą. Įžvalga būtinai turi būti asmeniška.
Įžvalga taip pat orientuota į tiesą. Visuomenėje, apnuodytoje netikrų naujienų, kur asmeniniai profiliai dažnai yra suklastoti, kur žmonės kuria alternatyvias tapatybes, jaunuoliams būdingas įžvalgumas. Taip pat ryškus poreikis išeiti iš dirbtinės tapatybės bei atrasti tikrąją. Įžvalgumas – būti „tikram“: prieš save, prieš kitus ir prieš Dievą.
Baigdamas norėčiau pabrėžti, kaip svarbu klausytis jaunimo. Tikras klausymasis, ne toks „pusėtinas“ ar tik „langų puošyba“. Jaunimas neturėtų būti verčiamas įgyvendinti idėjas ir veiklas, kurias jau kiti nusprendė arba kurios iš tikrųjų neatitinka jų poreikių. Ne. Jaunimas turėtų būti įgalintas, įtrauktas į dialogą planuojant veiklą, priimant sprendimus. Jie turėtų jausti, kad yra aktyvi ir visavertė Bažnyčios gyvenimo dalis; ir svarbiausia, kad jie yra pašaukti pirmieji perteikti Evangelijos žinią savo bendraamžiams.
Brangūs broliai ir seserys, dar kartą dėkoju jums už jūsų įsipareigojimą su jaunimu ir jaunimui! Tęskite drąsiai, skelbdami visiems gerą žinią, kad Jėzus gyvas ir yra Viešpats. Tai džiaugsmo, paguodos ir vilties žinia, kurios laukia tiek daug žmonių mūsų pasaulyje.
Laiminu jus visus iš širdies ir prašau melstis už mane.
