Antanas SAULAITIS SJ
Šitaip atrodytų gan didelė mano draugo jėzuito Tomo parapija žvejų bažnytkaimyje, kurios sielovados laukas apima 120 kaimų ir kaimelių su koplyčiomis ar kita kunigo bent kartą per metus lankoma patalpa. Kas mėnesį klebonijos kieme susirenka bent po atstovą ateinančio mėnesio liturgijos aptarti, sielovadinių klausimų apsvarstyti.
Viena pora iš namų išėjo pusę trijų nakties, kad spėtų aštuntą ryto atsirasti. Kieme paruoštos trys ugniavietės su dideliais puodais. Visi dalyviai pripratę ko nors pietums atnešti ir puodan įdėti. Pirmajame būna visokių miltinių – bulvių, ryžių, makaronų, kukurūzų. Antrajame puode – žuvų, šviežios ir džiovintos mėsos, paukštienos, dešros. Trečioji ugnis kaitina daržovių rinkinį – kopūstus, žirnius, pupas, kitus lapus, ridikus, moliūgus. Niekas netikrina, kiek kas atnešė ir ko – visiškai bendruomeniškos suneštinės vaišės. Uoliosios prižiūrėtojos pasirūpina druska ir prieskoniais.
Susirinkime – nuo trylikametės, savo kaimelio liturgijos vadovės, iki visiško senelio, atsakingo už tolimų sodybų religinius reikalus. Vienodai pagarbiai, lygiomis dalyvauja vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenusieji. Manytum, susirinko didelė giminė kokiame šeimynos suvažiavime – toks apčiuopiamas rūpestingo tikėjimo tarnystės ryšys.
Kitas kaimelis šeštadienį palmių šakomis perdengs mokyklos stogą. Mat nuo pirmųjų misionierių šioje daug indėniško paveldo turinčių gyventojų apylinkėje įprasta penkias dienas dirbti sau, savo darbą, sekmadienį švęsti, šeštadienį skirti kitiems ir bendriems reikalams. Kol vyrai taisys stogą, šeštadienį moterys šoks į talką vargstantiems – sergančioms mamoms namus apvalys, kiemą ir daržą sutvarkys, išskalbs, mažylius išmaudys, paruoš ryžių bei pupų kelioms dienoms. Keli žvejai išplauks visą dieną žuvauti, laimikį atiduos žvejo našlei su šeima.
Kur nėra elektros, vanduo iš šulinių, net joks kelias kaimo nepasiekia, vaikams ir jų tėvams šį savaitgalį didžiausia pramoga – valtelių pavidalo sūpynės palydint muzikėlei. Nuotaika kaip turguje ar atlaiduose. Kol mažieji iki valios supasi, suaugusieji šnekučiuojasi, pasakoja, klausinėja, guodžiasi, patarinėja.
Per kaimo aikštelę už pirmų namelių – kapinaitės. Eilutėje tarp kapelių giedodami keliolika vaikų neša mažą melsvą karstelį be suaugusiųjų palydos. Iš tolo pro namų angą į procesiją žiūri mirusiojo motina. Žmogus klausi dešimt vaikų pagimdžiusios, penkis jų palaidojusios moters, kaip jos širdis atlaiko. Ramiai atsako: gi turinti penkis angeliukus Dievo akivaizdoje.
Pas vyro paliktą keturių berniukų motiną ant stalo ryžių, jautienos gabaliukų padaže, truputis daržovių, lėkštė ir svečiui. Šis suvokia, kad padėta visa, ką šeimynėlė šiandien valgys. Jautiesi kaip pas rūpestingą ir dosnųjį Dievą prie stalo. Kad liktų daugiau augantiesiems, savo lėkštėje stumdai ryžių samtelį, padažą pirmyn, atgal, aplink, vis atsigerdamas iš stiklinės vandens su citrina.
Prie gretimo plūkto molio namelio sėdinėja du paaugliai. Be jokio kurčiųjų kalbos mokslo draugas kažkaip moka išversti savo bičiulio mintį, perduoti klausimą ar pastabą. Viduje žvejo žmona baltame kokoso piene kepa žuvį, būtinai kviesdama prisijungti prie šeimynos, kurios akyse bei judesiuose šiltas artumas, bendrystė, švelnus juokas. Vargdieniai evangelizuoja dvasinguosius vargdienius.
