Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Sinodinės Bažnyčios link

Vilties keliu

Arba ką Bažnyčia sako apie santykius su kitų religijų atstovais?

2026-11-19 | Andrius Navickas
artuma202611_rs_21.jpg

Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

a-navickas2025.jpgAndrius Navickas 

Šventajam Augustinui priskiriamas raginimas kiekvienam tikinčiajam: sumaišties laikotarpiu ypač stropiai laikytis svarbiausių elgesio gairių, kurios kyla iš mūsų tikėjimo. Kai šiandien regime augančią baimę dėl migrantų srauto ir įtarumą ar net atvirą priešiškumą kitų tikybų žmonėms, pirmiausia musulmonams, labai svarbu atidžiai pažvelgti į tai, kokią atramą ir pastiprinimą mums gali suteikti Bažnyčios mokymas. Tuo labiau kad dabartinis Magisteriumas labai aiškiai sudėliojo svarbiausius akcentus.

Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio

Popiežius Leonas XIV šią vasarą kreipėsi į Kanarų salų gyventojus svarbia fraze: „Tam tikra prasme visi esame migrantai, nes visi esame piligrimai, keliaujantys į savo dangiškąją tėvynę.“ Šis paprastas priminimas, jog būti žmogumi – tai būti kelyje ir nuolat alkti Viešpaties artumos, sukėlė nemažai nuostabos ar net pasipiktinimo. Esą popiežius nesupranta, kokios sudėtingos problemos, neretai peraugančios į kruviną religinę priešpriešą, kyla dėl migracijos.

Kai pasitelkiamas „mes“ ir „jie“ žodynas, kai pradedame jaustis tikrieji kurios nors teritorijos savininkai, imame pavojingai tolti nuo Gerosios Naujienos. Galutinis mūsų tikslas nėra įsitvirtinti kuriame nors pasaulio lopinėlyje ar paversti savo tapatybę šarvais ir kuoka. Viešpats mums dovanoja gimtinę, artimuosius, kalbą ir unikalų gyvenimo būdą, tačiau visa tai yra mūsų kelionmaišis, o ne galutinis tikslas. Dar daugiau, per visą istoriją Viešpats į mus kreipiasi per kitokybę, per varguolius, svetimšalius. Tai dovana, kuri moko, kad savo autentiškumą ir unikalumą atgauname, kai drįstame būti dovana kitiems.

Kai nustojame apie save mąstyti kaip apie keleivius, susergame puikybe ir atsisukame į galią, o ne į malonę. Pamirštame pamatinį dalyką, kad esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio ir, kaip yra perspėjęs apaštalas Paulius, nieko baisaus pasaulio akyse atrodyti paikais, jei tai kyla iš besąlygiškos artimo meilės.

Popiežiaus teiginys Kanaruose tikrai nėra duoklė „politiniam korektiškumui“, kaip suskubo teigti kai kurie rėksmingi ir žmonių baimėmis mintantys politikai, bet nuosekliai primena tai, ką tūkstančius metų skelbia Bažnyčia.

Smurtas tikėjimo vardu yra šventvagystė

Šv. Jonas Paulius II yra viešai atsiprašęs už tai, kad Bažnyčios istorijoje būta paklydimų, kai buvo griebiamasi smurto menamai Viešpaties garbei. Geroji Naujiena kliaunasi visiškai kitu veikimo būdu ir Leonas XIV rugsėjo pabaigoje Prancūzijoje tvirtai teigė: „Smurto ar priespaudos teisinimas Dievo vardu yra šio vardo išniekinimas. Niekas, kas žaloja žmogaus orumą, negali pretenduoti į tikrą dievišką įkvėpimą. Religinė perspektyva turi nuolat raginti nuginkluoti širdis ir žodžius. Tai reiškia, kad kiekvienam iš mūsų, kaip atitinkamų tradicijų saugotojui, tenka tiesioginė atsakomybė už tai.“

Tikros ir melagingos žinios apie fundamentalistinių islamo grupių veiklą Europoje pasėjo daug baimės. Šioje situacijoje didžiausia klaida būtų baimę paversti elgesio motyvu ar griebtis smurto, esą siekiant ginti „krikščionišką tradiciją“. Jei iš tiesų norime puoselėti krikščioniškus Vakarų civilizacijos pamatus, privalome būti vilties žmonės, kurie drąsiai ir kantriai liudija artimo meilės alternatyvą, pranokstančią bet kokius skirtumus tarp žmonių.

Mes, krikščionys, esame nemažai nukentėję nuo ateistinių politinių eksperimentų ir karikatūriškai suvokto, prieš religiją nukreipto, pasaulietiškumo. Leonas XIV pabrėžia: „Autentiškas pasaulietiškumas reiškia ne religijos pašalinimą iš viešosios erdvės ar švietimo, bet siekį, kad valstybė ir religinės institucijos palaikytų dialogą ir suvienytų jėgas bendrojo gėrio labui.“ Nevalia religijos laisvę apriboti tik kuria nors viena tikyba; svarbu siekti lygiateisiškumo ir dialogo. Laisvė išpažinti savo įsitikinimus yra būtina asmens orumo sąlyga, už kurią dera kovoti, net jei šie įsitikinimai skiriasi nuo mūsiškių.

Nuo priešiškumo prie susitikimo kultūros

Išsamiausiai Bažnyčios mokymo esmė apie santykius su kitų religijų atstovais buvo priminta ir šį rugsėjį pasirodžiusioje Vatikano notoje, kurią parengė net trys dikasterijos. Ji pavadinta Vilties kelias (VK) ir skirta Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate (NA) paskelbimo šešiasdešimtmečiui paminėti. Notoje primenama, kad Susirinkimas aiškiai patvirtino, jog Bažnyčia „<…> neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa“, ragindama tikinčiuosius su pagarba žiūrėti į „gyvenimo būdą ir elgesį, įsakymus ir doktrinas“ (NA, 2).

Esminis iššūkis: kaip suderinti ištikimybę krikščioniškajai tapatybei su nuoširdžiu atvirumu kitokumui? Pirmiausia dera pabrėžti, kad „dialogo kelias nėra nei vien paranki strategija, nei savo tapatybės atsisakymas, bet autentiškas evangelinis kelias“ (VK, 7). Bažnyčia smerkia bet kokią žmonių diskriminaciją ar persekiojimą dėl jų rasės, odos spalvos, gyvenimo sąlygų ar religijos, nes tai prieštarauja Kristaus dvasiai. Joks žmogus neturi būti suvokiamas kaip grėsmė, bet veikiau kaip pašnekovas ir potencialus bendražygis. Krikščionis pirmiausia stato tiltus, o ne sienas. Privalome būti susitikimo kultūros puoselėtojai, įveikdami pagundą rinktis lengvesnį susipriešinimo kelią, kuris veda į nebūtį.

Bažnyčia puikiai suvokia, kad „dialogas nėra stebuklinga formulė“ (VK, 32). Jis nevyksta savaime, o dialogo dalyviai neturi būti nei naivūs, nei aklai idealistiški. Atmesdami tiek užsidarymą savasties rėmuose, tiek agresijos logiką, jie renkasi vidurio kelią – sudėtingą, bet vaisingą kantraus žmonių brolystės kūrimo kelią. Svarbiausias kriterijus galėtų būti klausimas iš pasakojimo apie Gerąjį samarietį: ar mes priimame, ar atstumiame pakelėje gulintį sužeistąjį? Konkretus rūpestis labiausiai pažeidžiamais žmonėmis yra esminis matas, pagal kurį vertintinas kiekvienas politinis, ekonominis, socialinis, akademinis, religinis ar kultūrinis projektas.

Notoje pabrėžiami popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Norint palaikyti dialogą su islamu, visiems dalyvaujantiems būtinas tinkamas ugdymas, ne tik tam, kad jie galėtų tvirtai ir džiaugsmingai remtis savo tapatybe, bet ir tam, kad jie galėtų pripažinti kitų vertybes, įvertinti jų reikalavimų pagrindą sudarančius rūpesčius bei atskleisti bendrus įsitikinimus. Mes, krikščionys, turėtume su meile ir pagarba priimti į mūsų šalis atvykusius musulmonų imigrantus taip pat, kaip tikimės ir prašome, kad mus priimtų ir gerbtų šalyse, kuriose vyrauja islamo tradicija“ (VK, 45).

Susitikimo kultūros puoselėjimas reikalauja nuolankumo, drąsos ir įžvalgumo. Tai nėra paprasto kompromiso paieška, bet neišsenkančios kantrybės reikalaujantis jautrus buvimas šalia kito, neišsižadant savo pamatų. „Taigi čia nekalbama apie atsisakymą tiesos, bet apie jos skelbimą Evangelijai deramu būdu: su pagarba, įsiklausymu ir meile“ (VK, 46).

Skirtingų religinių tradicijų tikinčiųjų brolystė yra ne vien tik idealas, bet ir moralinis, dvasinis bei socialinis imperatyvas. Susidūrusios su šiuolaikiniais iššūkiais – religiniu ekstremizmu, pasauline migracija, sekuliarizacija bei ekologinėmis ir socialinėmis krizėmis – religijos pašauktos taip keisti pasaulį ir visuomenę, kad juose broliškai reikštųsi Dievo valia. Šis įsipareigojimas reikalauja atnaujinti dialogo ugdymą, ypač tarp jaunesnių kartų, kad būtų įveiktos baimės bei prietarai ir puoselėjama tikra susitikimo kultūra.

Viena iš šių laikų tragedijų yra ta, kad daug žmonių nuoširdžiai ir aršiai kovoja už tikėjimą, vadovaudamiesi savo prietarais ar politikų šūkiais, nebandydami gilintis į autentišką Bažnyčios mokymą. Taip krikščionybė iš gelbstinčio sekimo Kristumi paverčiama viena iš pasaulio užkariavimo ideologijų. Nerimaujame dėl galimo musulmonų radikalumo, tačiau ne mažiau derėtų susirūpinti ir krikščionybės vardu skelbiamomis jos karikatūromis. Kita vertus, abiem atvejais privalome rinktis tą patį – vilties kelią: kantriai, drąsiai ir įžvalgiai liudyti artimo meilę ir statyti tiltus, net jei jie aršiai bombarduojami. 

 

Projektą iš dalies finansuoja

mrf-2.gif


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2026 lapkritis 11

Artuma - artuma202611_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (0 37) 20 96 83,
0 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22