Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Greg Willson / unsplash.com nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija gruodžiui: „Melskimės, kad krikščionys, gyvenantys karo ar konfliktų zonose, ypač Artimuosiuose Rytuose, būtų taikos, susitaikinimo ir vilties sėkla.“
Žmogiškai žiūrint, toks prašymas atrodo neįmanomas: kaip galima būti taikos sėkla viską triuškinančios karo mašinos įkarštyje, kaip susitaikyti su tave kankinančiais ir žudančiais, kaip išlaikyti, ar dar daugiau – skleisti viltį, nepaisant visos nevilties?
Tačiau vis dėlto Dievo žvilgsnis visada prasiskverbia giliau: ten, kur žmogus mato chaosą, Dievas geba matyti dirvą naujai sėklai. Jis nepalieka pasaulio net ir brutalioje išorėje – įeina į žaizdą, kad iš vidaus ją išgydytų.
Krikščioniškoji vilties istorija visada prasideda nuo mažumo. Pats Dievas nepradeda nuo galios pareiškimo, bet nuo trapumo: kūdikio ėdžiose, nuo dailidės rankų, tiesiog pervertos širdies ant kryžiaus. Ta pati logika tęsiasi ir šiandien. Kai meldžiamės, kad krikščionys karo zonose būtų sėkla, mes iš tikrųjų tikime, kad Dievas ir dabar kuria pasaulį per mažuosius. Viltis nepalieka žmonių amžinai aukomis, bet gimdo bendrakūrėjus. Todėl Dievas niekada nekviečia neįmanomiems dalykams – tik į bendradarbiavimą. Nors ir trapus tikėjimas yra tarsi garstyčios grūdelis ar raugas tešloje – mažas, bet viską keičiantis. Kiekviena Kristuje ištarta malda, atleista skriauda, tyliai išlieta ašara tampa neregimu veiksmu, kuris keičia istoriją iš vidaus, kaip sėkla, kuri lėtai dygsta dirvoje. Tuo patikėti – jau reiškia atverti duris stebuklui.
Dievo kūrybiška visagalybė pasireiškia žmogaus silpnume: mano galybė apsireiškia silpnume (plg. 2 Kor 12, 9). Kai pasaulis sako: neįmanoma susitaikyti, tikintysis atliepia: Dievui nėra nieko neįmanomo (plg. Lk 1, 37). Šis maldavimas kviečia ne bėgti nuo pasaulio žaizdų, o jose įžvelgti perdurto Kristaus meilę (plg. Jn 19, 34). Kryžius nėra pabaiga, o vartai, pro kuriuos praeina Prisikėlusiojo šviesa.
Dievas neieško tobulųjų – Jis renkasi atvirus Jo meilei, paklusnius veikti tikinčiuosius. Kas išlieka romus smurto akivaizdoje, kas atleidžia, nepaisant neapykantos, kas tampa tiltu tarp priešininkų – tas jau yra Viešpaties ranka, kurianti naują pasaulį. Duodantis taurę vandens mažutėliui jau stato Dangaus karalystę (plg. Mk 9, 41).
Tikroji viltis nėra pasaulio optimizmas, bet Dievo meilės realizmas. Ji atpažįsta žmogaus orumą ir jo gerą valią net sužeidimų iškreiptame veide. Blogis – ne žmonės, bet žaizdų pasekmės jų širdyse, kurias gydo tik meilė. Todėl ir karo viduryje lieka viena ištikima tiesa: Meilė stipresnė už mirtį (plg. Gg 8, 6). Šis maldavimas kviečia tikėti, kad net ten, kur žmonės neteko vilties, Kristus išlieka griuvėsiuose, įtampose, nesutarimuose – per tuos, kurie vis dar tiki gailestingumu. Tęsiasi malda kartu su Kristumi Getsemanėje: Tėve, tebūnie Tavo valia, ne mano (plg. Lk 22, 42).
Ir mes patys, melsdamiesi už kenčiančius, tampame jų istorijos dalimi – ne stebėtojai, o nuo šiol su jais susieta vilties sėkla savo aplinkoje. Tik tas, kuris leidžiasi Dievo paguodžiamas, gali tapti paguoda kitiems. Todėl pirmiausia leiskime, kad taikos sėkla kristų į mūsų širdis, ir vilkimės, kad didesnių vargų ištikti krikščionys turės jėgų tokiais tapti ir išlikti.
