Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Popiežiaus maldos intencija rugsėjui: Melskimės, kad šv. Pranciškaus įkvėpti galėtumė patirti savo ir visų Dievo mylimų bei meilės ir pagarbos vertų kūrinių tarpusavio priklausomybę
Popiežiaus intencija rugsėjo mėnesiui skelbia, kad tikrame krikščionio gyvenime svarbus ne tik teisingas ir šventas santykis su Dievu ir žmonėmis, bet ir su visa kūrinija. Kūrinija nėra vien žmogaus gyvenama „scena“, bet santykių tinklas, įkurtas iš meilės, kaip Tėvo ištiestos rankos dovana, tikrovė, apšviesta meilės, kviečianti mus į bendrystę. Nes kiekviename kūrinyje atsispindi Dievo mylintis planas – kiekvienam sutvėrimui yra savitas vertingumas, prasmė ir vidinis orumas. Būtent Dievas Kūrėjas viską sukūręs per Kristų ir Kristui (plg. Kol 1,16–17) pirmasis pamilo kūrinį po kūrinio, vis juos sukūręs tardavo, kad tai – gera (plg. Pr 1). Todėl kūrinija yra verta būti ir mūsų mylima bei gerbiama, o tai reiškia – matyti kūriniuose Dievo dovanos grožį ir šventumą, sugyventi su jais nuolankiai ir dėkingai. Kitaip tariant, rasti patį Dievą kūrinijoje. Kaip liudija šv. Pranciškaus giesmė, galima įžvelgti Dievo dovanotuose kūriniuose ne tik mums Jo teikiamą pagalbą („palaikai savo kūriniją“), bet ir Jo paties savybes („neša Aukščiausiojo žymę“). Todėl neatsitiktinai šv. Pranciškus pasirinktas kaip integralios ekologijos pavyzdys: su evangelinio neturto ir broliškumo logika, Dievo meilėje, su džiaugsmu, autentiškai, atsiliepė į tikrąjį kūrinijos poreikį. Jis atskleidė esminę bendrystę kiekvieną kūrinį pavadindamas „broliu“ ar „seserimi“, taip ypač jautriai atskleisdamas tarpusavio priklausomumą su visa kūrinija, o kartu ir susitikimo vietą su pačiu Dievu. Juk mes patys nesame izoliuoti kūriniai: visuomet egzistuoja abipusė sąveika ir su kitais žmonėmis, ir su gyvūnais, augalais bei visa gamta. Šis ryšys yra Dievo sumanytos kūrybos, tvarkos ir teisingumo dalis. Šitaip egzistenciškai suvokus, o dar ir meldžiantis tokia intencija, mus turėtų vesti prie konkrečių veiksmų – rūpesčio, globos, saugojimo ir atsakingo elgesio su kūrinija kaip su Dievo dovana.
Nors ši rugsėjo intencija itin popiežiaus Pranciškaus dvasioje, ji atitinka ir popiežiaus Leono XIV Žinią 10-ajai pasaulinei maldos dienai (2025 rugsėjo 1-ajai). Joje prisimenama Pranciškaus pasirinkta tema, turinti aktualią prasmę: „Taikos ir vilties sėkla“, susijusi tiek su enciklikos Laudato si’ dešimtmečio paskelbimu, tiek su jubiliejiniais metais „vilties piligrimai“. Leonas XIV svarsto, jog Jėzus, lygindamas save su kviečio grūdu, parodo, kad tik per atsidavimą ir mirtį gimsta nauja gyvybė bei vaisius (plg. Jn 12,24). Kristuje ir mes tampame „taikos ir vilties sėklomis“, kurias Dievo Dvasia gali auginti net dykumoje, paversdama ją sodu, ramybės ir teisingumo vieta (plg. Iz 32, 15–18). Ir primena kilusią ekumeninę iniciatyvą „Kūrinijos laikas“ (nuo rugsėjo 1 iki spalio 4 d.), patvirtindamas, „kad be maldos taip pat reikalinga valia ir konkretūs veiksmai, kad ši „Dievo glamonė“ (taip Pranciškus vadino visą materialią visatą, kilusią iš Dievo meilės) taptų patiriama pasauliui (plg. Laudato si’, 84). Teisingumas ir teisė, atrodo, gali išgydyti nepalankias dykumos sąlygas“. Žemę niokoja neteisybė, godumas ir klimato kaita, dar labiau sunkinami karų ir ekologinių nelaimių, ir daro prielaidą: „Atrodo, kad vis dar nėra supratimo, jog gamtos naikinimas ne visus veikia vienodai: teisingumo ir taikos nepaisymas labiausiai paliečia vargingiausius, atskirtus ir išstumtus“. Gamta tampa preke ir kovos dėl išteklių objektu, o tai sukelia konfliktus, neteisybę ir žalą silpniausiems. Todėl apeliuoja į Bibliją: „Šios įvairios žaizdos yra nuodėmės pasekmė. Tai tikrai nebuvo tai, ką Dievas turėjo galvoje, kai patikėjo žemę žmogui, kurį sukūrė pagal savo atvaizdą (plg. Pr 1, 24–29). Šv. Raštas neskatina „žmogaus despotiško viešpatavimo kūrinijai“ (Laudato si’, 200). Priešingai, „svarbu Biblijos tekstus skaityti neišleidžiant iš akių jų konteksto, taikant teisingą hermeneutiką ir neužmiršti, jog esame pakviesti „dirbti“ pasaulio sodą ir juo „rūpintis“ (plg. Pr 2, 15). „Dirbti“ reiškia arti ar purenti dirvą, o „rūpintis“ – saugoti, sergėti, prižiūrėti. Tai apima atsakingo abipusiškumo santykį tarp žmogaus ir gamtos“ (Laudato si‘, 67)“.
Aplinkos teisingumas yra neatidėliotinas socialinis, ekonominis ir teologinis reikalavimas, nes pirmiausia kenčia silpniausi. Kūrinijos saugojimas yra esminė krikščioniško gyvenimo dalis, todėl kviečiama žodžius paversti darbais, sėti teisingumo sėklas ir gyventi pagal Laudato si’ principus, kad augtų taikos ir vilties vaisiai. Ir siųsdamas palaiminimą Leonas palinki: „Tegul ji (enciklika Laudato si’) ir toliau mus įkvepia, ir tegul vis daugiau žmonių pasirenka holistinės ekologijos kelią. Taip padaugės vilties sėklos, kurias turime „saugoti ir puoselėti“ su mūsų didžiosios ir nesulaužomos vilties, prisikėlusio Kristaus, malone“.
