Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Liepos intencija: „Melskimės už senus žmones, kurie yra tautos šaknys ir atmintis, kad jų patirtis ir išmintis padėtų jauniems žmonėms viltingai ir atsakingai žvelgti į ateitį.“
Žmonija gyveno – ir dažniausiai dar gyvena – šeimynomis: trys, keturios kartos toje pačioje jurtoje, urve, šiaudinėje pastogėje, name, sodyboje... Miestu virstančiose vietose jau tik tėvai ir vaikai, neretai – tėvas ar motina su vaikais, močiutė su sūnumi ar dukra, kaip seniau – močiutė su anūkėliais. Tai daug mažesnis ratas, ir jau reikia sąmoningų pastangų senolių išminčiai ir patirčiai perduoti jaunosioms kartoms atstovams „išsijoti“, išmokti ir pasisavinti kaip savo.
Mūsų senelis Rudolfas mirė 20-kelerius metus prieš mums su seserimi gimstant. Kai jis prieš 150 metų Jurbarke augo, su lankais ir strėlėmis „indėnus“ žaidę vaikai išmušė jam akį. Jam, dar berniukui, parduotuvėlėje neužteko pinigėlių už sąsiuvinį sumokėti, pardavėjas pareikalavo užstato. Mokinukas, išsiėmęs stiklinę akį, padėjo ją ant prekystalio. Pardavėjas suklykė ir pirkėją išvarė su stikline akimi ir nesumokėtu sąsiuviniu. Būdamas Panevėžio liuteronų parapijos kunigas, norėjo dėl alkoholio pakalbinti garbingą bendrijos tarybos narį. Pasiūlė kartu pasitarti bažnyčios reikalais prie raudonojo vyno taurės. Jiedviem begeriant, alkoholio pažeistam vyrui taurėje pradėjo vaidentis bekūnė akis... Senelio nevaržė nuo jaunystės turima negalia, o ir panaudojo ją geriems tikslams.
Kai mūsų motina buvo maždaug dešimties metų, susikirto su savo motina, mūsų senele. Ši penkių vaikų mama savo jauniausią dukrą pasiuntė pas tėvą į liuteronų parapijos klebono raštinę. Tai vyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Ją atėjusią ramiai pasodino, atvėrė rašomojo stalo žemutinį stalčių, ištraukė šokolado plytelę ir dukrelę pavaišino. Senelis netrukus mirė, o dukra, labai norėdama tapti anglų kalbos mokytoja, prie labai mylimo tėtės kapo sėdėdama kasdien išmokdavo 60 šios kalbos žodžių.
Visi žinome, kad pas močiutę galima išsiverkti, kad senelis pamokys pinti ar auginti, kad toks dėdė moka nuostabiai kepti, teta – nuostabiai siuva, dar kažkas kažką, pusbrolis pusę pasaulio apkeliavęs... Prie tų drauge praleistų akimirkų ar ir valandėlių iš kartos į kartą eina aidas – tikėjimo, ištvermės, vilties, dosnumo ir patarnavimo, raudos ir džiaugsmo. Kol esame kartu šioje Viešpaties duotoje žemėje
