Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Rugsėjo intencija : „Melskimės, kad visų pasaulio šalių įstatymais būtų panaikinta mirties bausmė, žeidžianti žmogaus asmens kilnumą.“
Kaip sergime kibirkštį samanų delne, kurdami ugnelę šviesai, valgiams, jaukumui, šilumai. Kaip rūpestingai vėlyvą Adventą skleidžiama Betliejaus taikos liepsna iš rankų į rankas, kai pėsčiomis, traukiniu, automobiliu, dar kitaip perduodamas viltingas žmonijos ženklas taikingai sugyventi. Kaip mus žavi internete trumpi vaizdeliai, kai gelbėjama pasiklydusi stirnytė, iškritęs paukštelis, retas ar brangus augalas. Kaip jaudinasi visi, nuo šeimos iki visuomenės, kai ankstukas išvysta pasaulį įgimtu troškimu ir pašaukimu gyventi, klestėti, saugiai bendrauti. Ir taip daugybė mūsų patirčių liudija norą gyventi ir kitiems gyvybę laiduoti.
Mokslininkai tiria, kokią įtaką valstybių valdžios įstatymams bei santvarkai turi religinės nuostatos. Dešimt Dievo įsakymų, tradicinės biblinės įstatymų nesilaikymo bausmės, vėlesnės bažnytinės taisyklės, santvarkos, praktika nuspalvina žmonijos pažiūras ir laikyseną. Mirties bausmė labai žinoma, ar tai būtų iš dangaus siera, ar atskiro žmogaus žūtis pagal bet kurią religiją. Vieni už tariamą šventvagystę, kiti – už priklausomybę pasmerktai religinei bendruomenei kaip kitai krikščionijos ar kito pasaulinio tikėjimo šakai.
O pirmykščiai žmonės iki šiandien suvokia asmens vertę. Skaudžiau už mirtį yra asmenį ar šeimą nubausti atskiriant juos nuo bendruomenės, išvarant iš gyvenvietės, atsisakant net jų vardą minėti. Gali būti, kad išvarytas asmuo pražus, gali ir išgyventi, su kitais atskirtaisiais burtis ir savaip gyvuoti. Bet neatimta asmens gyvybė.
Atrodytų keista, kad Katalikų Bažnyčia stotų prieš mirties bausmę ne tik rugsėjo mėnesį, bet iš viso, kai krikščioniškų šalių bei bažnytinių įstaigų istorijoje buvo žudomi klaidatikiai, čiabuviai, dar kokie nors savotiški žmonės, kaip ir, aišku, nusikaltę rimtiems įstatymams. Valstybės taip pat nelabai varžosi gyvybes gesinti. Sesuo Helen Prejean CSJ ir kiti, dirbę nuteistųjų kalėjimuose JAV, labai veikliai kovoja, kad mirties bausmė būtų pašalinta. Daugybė mokslinių ir istorinių duomenų liudija, kad būna gyvenimas po nusikaltimų, klaidų, neteisingų kaltinimų ir kitų skaudžių įvykių. Dar yra ir viltis, kad žmogus gali pasitaisyti, atgailauti, susitaikinti, atkurti savo santykį su kitais.
Lupus non mordet lupum – romėnų posakis iš lotynų pamokų, – vilkas vilkui nekanda. Visi žmonės gi esame to paties Tėvo vaikai.
Dievas yra gyvybės Viešpats, pašaukęs žmogų iš tamsos į savo nuostabią šviesą.
