Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2022 m. spalis 10
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vis dar nevedę, nors priėmę tėvystę

2022-10-19 |
artuma202210 rs 26

Luigis ir Serena – trijų vaikų tėvai popiežiui Pranciškui papasakojo savo gyvenimo istoriją. Jie – kohabituojanti šeima (nesusituokę kartu gyvenantys) – atskleidė autentišką troškimo priimti Santuokos sakramentą priežastį. Ši istorija parodo, kaip paprasta žmones „nurašyti“ kaip nepakankamus bendruomenei. Popiežiaus Pranciškaus atliepas šiai šeimai yra padrąsinantis nuostabią šeimą ir mus pamokantis, kad niekada nesiliautume kovoti prieš atmetimo kultūrą.

Luigis: 2012 m., buvau 24-erių, kai sutikau Sereną sporto klube, kur dirbau. Kaip nusakyčiau tą džiaugsmą, kurį jaučiau sutikęs šią moterį?.. Sunku rasti žodžių. Tai buvo kažkas konkretu ir apčiuopiama, kas visiškai pakeitė mano ir jos gyvenimą. Tokiame emocijų sūkuryje netrukus pradėjome gyventi kartu ir 2013 m., gimus pirmajam vaikui, tapome šeima. Po šešiolikos mėnesių mums gimė Richardas, o paskui Gabrielius. Viskas įgijo naują prasmę, iššūkių niekada nebestigome. Pripažinkime, kad šiandien pasirinkti ir apkabinti tėvystę yra sudėtinga. Ir sunku, ir nuostabu. Taigi, reikia apmokėti sąskaitas, profesinį gyvenimą suderinti su šeimyniniu, ištverti svarbių mums žmonių iškeliavimą per anksti... Trumpai tariant, visi nenumatyti gyvenimo įvykiai vis naujai pertvarko ir taip trapią mūsų šeimos pusiausvyrą.

Serena: Tai yra gyvenimas. Kai tik turi galimybę juo džiaugtis kartu su vaikais, kurie suteikia dar daugiau vertės kiekvienam veiksmui, nes verčia branginti ir džiaugtis ateitimi su tuo, kas laukia, o ne su tuo, ką įsivaizduoji, viskas tampa nuostabia galimybe. Nors užaugome katalikiškose šeimose ir visada turėjome omeny santuoką, šiandien, deja, esame vis dar nevedę, nors priėmėme tėvystės dovaną. Mes neatradome bendruomenės, kuri mus priimtų atviromis rankomis tokius, kokie esame. Ir tai sukūrė atstumą tarp mūsų ir Bažnyčios. Bet net ir savo kelionėje į Bažnyčią turėjome svarbų tikslą – pakrikštyti tris mūsų vaikus, nes buvome įsitikinę, kad nepaisant milžiniškų ir kilniausių mūsų žmogiškų pastangų, mums jų nepakanka. Mums nepakanka savęs ir savęs mes nesukūrėme. Dar kartą tai patvirtinome, pasidalydami troškimu, kad renkamės krikštyti vaikus su draugų bendruomene. Per netobulą šeimų bendruomenę susitikome tikrą Kristaus veidą. Sutikome gerąjį Tėvą, kuris pirmiausia priima savo vaikus, o paskui juos ugdo, ir ne tik žodžiais, bet labiau pavydžiu.

Ir, žinoma, paskutiniai keleri pandemijos metai mums buvo tikras išbandymas. Turėjome pertvarkyti namų erdves, atlikti įvairių užduočių, peržiūrėti gyvenimo ritmą ir įprastinius darbus. Dirbame sveikatos priežiūros srityje, todėl retai būdavome kartu namie, retai galėdavome kokybiškai bendrauti su vaikais. Ir taip keletą mėnesių. Fiziškai buvome atskirti ir sielas apėmė kančia. Tuo momentu, kai nesibaigiantis mūsų nuovargis bei didžiulės pastangos atsimušdavo į baisią realybę, užgniauždamos bet kokią teigiamą reakciją, gavome malonę – mus palaikė kitos šeimos. Tvirtas ir pavyzdingas jų tikėjimas neleido mums galutinai pakrikti ir pasiduoti. Pamenu, kai keli draugai pasidalijo socialiniuose tinkluose penkių vaikų šeimos istorija. Jie pasakojo apie pirmojo karantino kasdienį gyvenimą, apie patirtus sunkumus, pirmąją meilę, nuovargį, klaidas, mažus džiaugsmus... Toje istorijoje atpažinome save. Supratome, kad mūsų sunkumai buvo panašūs ir jie nebūtinai turi mus sugriauti. Ši istorija atgaivino troškimą patikėti vargus Tam Vienam, kuris gali viską. Tai buvo krikščioniško tikėjimo liudijimas – katechezė, sakyčiau, terapinė patirtis.

Esame dar vienas realybės pavyzdys, galbūt gana gausiai taip gyvenančių – kohabituojančių – šeimų atstovai. Esame paprasti tėvai, besivadovaujantys bendražmogiškais principais: meile, pagarba, klusnumu, atsakomybe, pasiaukojimu, solidarumu, atleidimu, tvirtumu. Kasdien susiduriame ir apkabiname gyvenimą drauge su savo vaikais, kurie viską padaro dar gražesnį. Jie suteikia mums jėgų, skatina daryti mažų dalykų dėl jų ateities.

Šioje beveik dešimtmečio kelionėje patyrėme Apvaizdos malonę gauti kitų šeimų palaikymą, esame joms dėkingi. Tos šeimos mus išsaugojo, padėjo vėl užmegzti ryšį su Bažnyčia ir atgaivino snaudžiantį tikėjimą. Šventasis Tėve, toks mūsų erškėčių kelias. Iki šiol viliamės ir tikime, kad jis nuves ir vainikuos mūsų trokštama santuoka, kuri nėra uostas, bet veikiau nauja pradžia, pasiekta po ikisantuokinės kelionės. Ji dar labiau atveria širdis priimti Kristų ir suteikia stiprybės įveikti gyvenimo iššūkius su visais mūsų žmogiškais gebėjimais ir naujai atrastu krikščionišku tikėjimu, skatinančiu visa statyti remiantis į Kristų, ne į save.

Popiežiaus Pranciškaus atliepas į Luigio
ir Serenos liudijimą

Ačiū, Luigi ir Serena, už nuoširdų pasidalijimą. Nepaisant visų patirtų sunkumų. Tikiu, visiems mums buvo labai skaudu, kai pasakėte, kad neradote bendruomenės, kuri jus palaikytų dėl to, kas esate. Tai žiauru, labai žiauru. Jūs verčiate apmąstyti Bažnyčios – vyskupijų, parapijų atvirumą, turime tapti atvira bendruomene kiekvienam, kovojančia prieš abejingumo kultūrą. Jūs atradote palaikymą kitose šeimose, mažosiose bažnyčiose. Kai paaiškinote apie savo vaikų Krikšto priežastį, pasakėte kai ką labai nuostabaus – „nepaisant kilniausių žmogiškų pastangų, mums jų nepakanka“. Ir tai tiesa, net turėdami nuostabiausių svajonių ir idealų, vėliau atrandame savo ribotumų. Labai išmintinga yra kalbėti apie ribotumą. Mes negalime vieni to pasiekti, turime melsti Dievo malonės. Tai Dievo pagalba, nepaliekanti mūsų vienų, nes mums nepakanka savęs. Tie jūsų sakiniai man tikrai labai patiko.

Galime sakyti, kad kai vyras ir moteris įsimyli vienas kitą, Dievas jiems pasiūlo dovaną – santuoką. Tai nuostabi dovana, turinti savyje dieviškosios meilės galią, – stipri, ilgalaikė, ištikima, sugebanti atsigauti po bet kokios nesėkmės ar trapumo. Santuoka nėra formalumas, kurį reikia įvykdyti. Tuokiamasi ne tam, kad būtum krikščionis „su etikete“, kad paklustum kokiai nors taisyklei, nes taip liepia Bažnyčia, ar kad būtų proga surengti vakarėlį. Ne, juk tuokiamasi, nes norima sukurti šeimą remiantis Kristaus meile, kuri yra tvirta kaip uola. Santuokoje Dievas atiduoda jums save, kad turėtumėte jėgų dovanoti save vienas kitam. Drąsos. Santuoka nėra neįmanoma misija ir sakramentas. Dievas ją paverčia nuostabia kelione, kurioje niekada neinate vieni, bet kartu su Juo. Šeima nėra graži idėja, kurios neįmanoma pasiekti. Dievas garantuoja savo buvimą santuokoje, šeimoje ne tik tą didžiąją jungtuvių dieną, bet ir visą gyvenimą. Jis yra, kad jus remtų visą gyvenimą.

Pagal X Pasaulio šeimų susitikimo medžiagą
parengė Vijoleta Vitkauskienė


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2022 gruodis 12

Artuma - artuma202212 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22