Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Solidarumą laisvės bei teisių trokštantiems ir prieš diktatūrą kovojantiems Baltarusijos žmonėms išreiškė ta labai ilga baltos–raudonos–baltos vėliavos juosta nuo Vilniaus katedros iki Aušros Vartų Medininkų kryptimi ir Baltijos kelio pavydžiu sustoję Lietuvos gyventojai iki kaimynų sienos. Jau daug metų baltarusių universitete Vilniuje dabar priimami prieglobsčio iš savo krašto pasitraukusieji. Teberūpi istoriniais ryšiais brangi Ukraina. Tad mums šio mėnesio maldos kryptis žinoma ir akivaizdžiai jaučiama.
Varniuose prie buvusios KGB būstinės 1989 m. gegužę atidengtas pirmasis viešai pastatytas paminklas Lietuvos partizanams. Susirenkantiems buvo kartojama, kas šioje pagrindinėje gatvėje ir už didelės trobos vyko. Okupantai sovietai ir stribai nužudytus partizanus gatve vilko virvėmis už galvų įmesti į pelkę. Kokių 40 metų žmogus labiau sau negu šalia stovintiems prasitarė: „Argi taip galėjo būti?“
Popiežius Pranciškus kas mėnesį atrenka vieną iš kelių intencijų, šįkart labai viešą, nes žiniasklaida praneša apie visą eilę šalių beveik kiekviename žemyne, kur valdžia arba geležinė, arba ne visiškai teise ir teisingumu grįsta. Vartydami senas lietuviškas užsienyje leistas maldaknyges ir šventus paveikslėlius, matome, kiek melstasi už Lietuvos laisvę. Ir ne tik ten, bet ir „Marija, gelbėki mus“ Sibiro lietuvaičių maldaknygėje.
Labai ryškios yra valdžios, kitų ginklais įgytos, smurtu išlaikomos. Anais laikais sovietai įkalino ir perauklėti norėjo milijonus, tai tebesitęsia „raudonosiose šalyse“. Kiek mažiau ryškios populistinės valstybės, kuriose sąmoningai žmogaus teisės niekinamos ir didelė ekonominė priespauda. Kitose lyg ir demokratinėse šalyse labai spaudžiamos tautinės ar religinės mažumos. Jų pastangos pasprukti į laisvą šalį nuspalvina spaudos puslapius strioko vaizdais.
Ne tiek atvira ar plačiai atmenama, pastebima yra šiaip demokratinių, laisvų šalių padėtis, kai kuri nors visuomenės dalis ar sluoksnis, kuri nors gyvenimo sritis spaudžiama, apleidžiama, niekinama. Ten, kur šimtmečius buvo vergija, kone tiek pat ilgai trunka visiems gyventojams tapti lygiaverčiais piliečiais. Kur čiabuvių tautų žemės užimtos lyg neturinčios šeimininko, savininko, sunku valdžioms jų teises gerbti ir išvis skriaudą atitaisyti.
Visada viltingos krikščioniškos maldos pasekmės – kažkokia veikla: rašyti, skaityti, kalbėti, pasirašyti, žinoti, vienyti pastangas ir padėti, remti, rinkti... Krikščionys neša šviesią viltį.
