Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
„Nebegaliu tiesiog tylėti, kai matau didžiulį pavojų Lietuvos Nepriklausomybei,“ – sako Karolis Kaupinis, Artumos paklaustas, kodėl tapo vienu iš Kultūros asamblėjos iniciatorių... Nors Vilniaus universitete įgijo lyginamosios politikos magistrą, po to dirbo užsienio žinių redaktoriumi Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, vėliau tapo sėkmingu kino režisieriumi...
– Pirmiausia norisi asmeniškai paklausti: kodėl jums pačiam svarbi kultūra, ką ji jums reiškia?
– Man atrodo, kad didžioji žmogaus įtampa yra nuolatinė kova tarp instinkto ir jį suvaldančio proto bei valios. Kalbu nebūtinai apie kokį nors radikalų „gyvuliškumą“, bet apie tai, kas elementaru, kasdieniška. Pavyzdžiui: tingumas, komfortas, malonumas. Sąmoningas atsisakymas gyventi vedinam instinktų, priešinimasis jų pagundai man ir yra kultūra. Šia prasme religija irgi yra kultūros dalis.
– Iš žurnalistikos pasukot link kino meno… O naujausią savo filmą „Badautojų namelis“ kažkodėl kūrėte apie žodžio laisvę ir žurnalistų protestus. Kaip nutiko, kad ėmėtės temos, dar gerokai iki jai vėl tampant šitaip aktualia? Numatėte ateitį – kaip politikos mokslų absolventas, ar menininko intuicija pakuždėjo, o gal tiesiog įžvalgaus piliečio žvilgsnis į mūsų realybę?
– Nežinau. Tiesiog stebiu aplinką, žiūriu, kuo mes gyvenam. Filmas nėra apie žurnalistų protestą siaurąja prasme. Jo išeities taškas – televizijos užgrobimas 1991-aisiais, tačiau situacija filme – žmonės, besipriešinantys gerokai didesnei jėgai – taip, kaip sugeba. Jie tai daro perpučiamame namelyje, kurį supa dvi pusės – agresorius ir savimi besirūpinanti tolima kaimynystė. Tai man priminė Baltijos šalių situaciją, kurioje atsidūrėme Rusijai užpuolus Ukrainą. Ir ji vis intensyvėja, niekas nesikeičia. Tad filmo veikėjų būsena atitinka mūsiškę.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
– Ir kodėl galiausiai jūs pats nebegalėjote tylėti ar byloti tik meno kūriniais, o įsitraukėte į tokią aktyvią visuomeninę veiklą: ėmėtės atsakomybės, inicijavote Kultūros protestą bei asamblėją ir toliau ją ištikimai plėtojat?
– Kaip tik šiandien į Lietuvą yra atvykęs Ukrainos prezidentas. Viešnagės tikslas – kartu paminėti bendrą 1863–1864 metų sukilimą prieš Rusijos imperiją. Tada ukrainiečiai jame vaidino mažąją rolę, tačiau šiandien tai – pagrindinė jėga, besipriešinanti Rusijai, kuri stengiasi savo imperiją vėl atkurti. Ukrainiečiai šitoje kovoje aukoja viską, ką turi. Galvas už savo šalį guldo ir kultūros žmonės – režisieriai, baleto šokėjai, aktoriai, rašytojai, poetai. Jie nepasitraukė, nesakė, kad „aš – menininkas“, išėjo ginklu ginti savo šalies laisvės ir žuvo. Didžiausia įmanoma auka.
Tačiau mūsų šalies vadovas lyg niekur nieko priima Ukrainos prezidentą, kai jau metus savo paties valstybės valdančioje koalicijoje toleruoja visais būdais iš Ukrainos kovos besityčiojančią „Nemuno aušrą“. Užtenka prisiminti jos lyderio feisbuko įrašus apie nebūtas Zelenskio vilas ir jo korupciją. Pašiepti žudomą, nekaltą užpultą tautą – tiesiog ypatinga niekšybė. Bet „Nemuno aušra“ toliau įnirtingai kartoja, kad Ukrainos gynyba – ne mūsų reikalas, ir perša savo rinkėjams mintį, jog pagalba Ukrainai įvels mus į karą. Tarsi karo grėsmę keltų ruošimasis gintis, o ne pats agresorius.
Toks mąstymas mums pragaištingas. Tai mąstymas aukos, kuri pati kalta, jeigu ją užpuolė. Jeigu agresorius tau grasina (o jis tai daro nuolatos, užtenka skaityti ir žiūrėti jo šaltinius), turi ruoštis jam priešintis, o ne tikėtis, kad jis tavęs pasigailės, jeigu nieko nedarysi ir bandysi susitarti gražiuoju tavęs nepulti. Mūsų nesipriešinimas 1940-aisiais padarė mums patiems keturgubai didesnę žalą nei toji, kurią būtume patyrę priešindamiesi. Karo išvengsime tik ramiai besiruošdami absoliučiam pasipriešinimui. Tad kai matau, jog „Nemuno aušra“ daro viską, kad diskredituotų mūsų ruošimąsi, pasitikėjimą kariuomene ir patį tikėjimą mūsų galimybe apsiginti, o koalicijos partneriai ir prezidentas tai toleruoja, tuomet nebegaliu tiesiog tylėti. Tai didžiulis pavojus Lietuvos Nepriklausomybei.
Kultūros ministerijos atidavimas šiai jėgai buvo paskutinis lašas. Ir tai, kad vienas pirmųjų ten padarytų darbų buvo išnešti Ukrainos vėliavą, man tik patvirtina tai, ką minėjau anksčiau.
– Kas yra Kultūros asamblėja ar asamblėjos? Kodėl tai gimė ir paplito? Kaip ir kur jos buriasi, kokią veiklą vykdo, kokių tikslų siekia?
– Kultūros asamblėja susikūrė kaip protesto judėjimas, kuomet socialdemokratai, prezidentas ir „Nemuno aušra“ sutarė pastarajai partijai patikėti Kultūros ministeriją. Kadangi laikome šį juodųjų politinių technologijų darinį grėsme Lietuvos Nepriklausomybei ir demokratijai, mūsų pagrindinis reikalavimas buvo pašalinti šį darinį iš ministerijos visų pirmiausia.
Vienas pirmųjų mūsų organizuotų renginių buvo spalio 5-osios Įspėjamasis streikas. Ir jo metu supratome, kad daug kas Lietuvoje jaučia tą patį, kaip ir mes – faktą, kad mūsų politinė kultūra eina vis prastyn, kad regionuose tvyro baimė reikšti savo politinę nuomonę, kad žmonės jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Ir kadangi Kultūros asamblėjai pavyko įgyvendinti savo politinį tikslą – pašalinti „Nemuno aušrą“ iš Kultūros ministerijos, – analogiškos asamblėjos ėmėsi kurtis ir regioniniu pagrindu. Žmonės pajuto, kad toks judėjimas gali juos įgalinti daryti pokytį. Šiuo metu jų yra daugiau dešimties. Kiekviena jų savarankiškai formuojasi tikslus. Visų pirma jų tikslas – būti sambūriu, kur žmonės drįstu rinktis kalbėti, kokios valstybės jie nori ir kaip to pasiekti. Ypač tose savivaldybėse, kur net už komentarus feisbuke, oponuojančius valdančiajai partijai, žmonės gauna įspėjimus, grasinimus atleisti iš darbo ir pan. Tad pirmiausias asamblėjų tikslas – išdrąsinti ir paskatinti veikti. O šiais metais kiekviena asamblėja formuluos savo tikslus.
– Ar jus pasiekia atgarsiai ir iš krikščioniškos aplinkos, ar yra susidomėjimas, įsitraukimas iš šių bendruomenių?
– Daugiausia dėmesio gauname asmeninėmis žinutėmis iš paprastų tikinčiųjų. Kartą Vilniuje važiuojant dviračiu ties Aušros Vartais susistabdė vienuolė automobilyje ir per pradarytą langą šūktelėjo: „Mes už jus meldžiamės!“ Tokių susitikimų pasitaiko nuolatos. Prieš Kalėdas viešėjau Palemono bažnyčios oratorijoje. Taip pat buvome susitikę su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu – jo pagrindinė žinia atitinka kažkada tokią svarbią Jono Pauliaus II ištarą: „Nebijokite!“.
– Ar matytumėte prasmę „krikščionių asamblėjai“? Kaip krikščionys, katalikai galėtų į tai įsitraukti?
– Į šitą klausimą turėčiau atsakyti ne aš. Jeigu tokiai asamblėjai prasmę mato krikščionys, tuomet koks jos tikslas? Ką bijoma viešai sakyti? Ką pasakyti jau laikas? Jį reikia aiškiai suformuluoti, kad sambūris po kelių susitikimų neišblėstų. Tai smarkiai demotyvuoja žmones. Jei manęs to klausiate, matyt nutuokiate, kas labiausiai šiuo metu kankina tikinčiųjų bendruomenę.
– Turbūt girdėjote apie Sinodinį kelią Katalikų Bažnyčioje, labai aktualizuotą ir skatintą popiežiaus Pranciškaus bei visiškai palaikomą ir tęsiamą dabartinio popiežiaus Leono XIV; kaip manote, kuo tai panašu ir kuo skirtųsi nuo „asamblėjos“?
– Taip, skaičiau Sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos baigiamąjį dokumentą Dėl sinodinės Bažnyčios: atrodo, kad viskas, kas ten siūloma, yra skilusios tikinčiųjų bendruomenės vienijimas. To paties daugelis nori ir mūsų tautos atžvilgiu. Esminis klausimas išlieka – kaip? Kelias į atsakymo radimą visų pirma turbūt tiesiog yra tikėjimas, kad tai verta ir teisinga daryti.
– Kiek naudingas būtų toks „krikščionių asamblėjos“ atsiradimas, jos įsiliejimas į Kultūros asamblėjos sąjūdį, jo palaikymas? Kuo tokia tikinčiųjų asamblėja galėtų pasitarnauti?
– Jos nauda visų pirma galėtų būti pavyzdys visuomenei, kad skilimą išgydyti galima. Bažnyčia ir tikintieji Lietuvoje dažnai imdavosi šitos rolės moralinio nuopolio laiku. Ir tai nebūtinai turi (o gal ir negali) ateiti iš hierarchų. Jeigu vis dar galioja Vatikano II Susirinkimo mintys, jog pakrikštytieji pasauliečiai – ir pranašai, ir karaliai, ir kunigai, tuomet Kristų tikintieji ir turi imtis šios misijos. Visi ilgimės Gerosios naujienos. Naujo atgimimo. Visų pirma, man rodos, reikia tiesiog atviros, viešos diskusijos garsiai įvardijant, kas gi yra esminė problema.
– Labai ačiū Jums už brangų laiką, skirtą Artumos skaitytojams, o dar labiau – už šį drąsų ir viltingą Kultūros asamblėjos sąjūdį, kuris stoja ginti ir Lietuvos Nepriklausomybės, ir jos žmonių orumo.
P.s. Artumos bičiuliai daugiau apie tai gali sužinoti svetainėje www.kulturosasambleja.lt. Be to, labai rekomenduojame LRT radiotekoje susirasti Kaupinio radijo filmą „Svetimi garsai eteryje“, o LRT Mediatekoje – įrašus iš Kultūros asamblėjos neseniai surengto tarptautinio demokratinio pasipriešinimo forumo „Kaip iššokti iš verdančio puodo“ – jame žmonės iš Europos vidurio bei rytų šalių dalijosi apie tai, kaip jų valdžia pamina savo piliečių pamatines teises, sėkmingai „dusina“ nepriklausomą kultūrą, žiniasklaidą ir žodžio laisvę. Labai tikimės, kad tai gali padėti mūsų žmonėms atskirti pelus nuo grūdų.
Projektą iš dalies finansuoja
