Grįždami kuo arčiau prie realaus Bažnyčios gyvenimo, šįsyk lankomės vos prieš 20 metų įsteigtoje jaunoje, tačiau visas kartas apglėbiančioje Utenos Dievo Apvaizdos parapijoje. Apie nesuvaidintą parapijos gyvybingumą, bendrystę ir gyvenimą kasdienybėje dalijasi Neringa Treinienė, Rita Venskevičienė, Jūratė Vijeikienė, kunigai – vikaras Rimantas Kaunietis ir klebonas Remigijus Kavaliauskas; be to, šiemet pirmąjį kartą Lietuvos istorijoje Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM sprendimu vietinėje parapijoje įšventintas pirmasis nuolatinis diakonas šioje vyskupijoje Nerijus Rastenis; juos kalbina diakonas Darius Chmieliauskas.
Vasarą atvykęs į Nerijaus šventimus pamačiau tokią gyvą bendruomenę, tikrą šeimą, nors dar jauną parapiją, kad sakiau – Artuma privalo čia sugrįžti ir išsiaiškinti: kokia šios parapijos, jos bendruomeniškumo paslaptis?
Rita: Parapijoje esu jau 31-eri metai, nuo pat neformalios bendruomenės pradžios. Taip pat esu vargonininkė. Pačiais pirmais metais prie kunigo Sigito Sudento, kai tik pradėjo statyti bažnyčią, Mišias jau švęsdavome su choru!
Neringa: Galiu trumpai ir aiškiai pasakyti: pas mus parapija gyva todėl, kad stiprūs vyrai, geras klebonas ir turime atvirą širdį. Tai padaro bendruomenę gyvą. Tuo įsitikinu per savo patirtį. Pradėjau eiti į Alfa kursą, paskui klebonas pakvietė savanoriauti, nuo to viskas ir prasidėjo.
Jūratė: Pritariu. Nuo 2005 m. buvau tiesiog bažnyčią lankanti parapijietė. 2016 m. klebonas asmeniškai pakvietė ateiti ir įsitraukti. Iš pradžių – padėti vyresnei vadovei Gyvajam rožinyje, vėliau į Alfa kursą, kuris mane uždegė ir pagavo, tada – į Alfa komandą ir Mišiose skaityti skaitinių. Kalėdodamas klebonas bent porą būrelių Gyvojo rožinio papildė. Dabar turim 10 būrelių ir formuojam 11-ą. Pakalbini žmones, ir jie išdrįsta. Kartais suabejoja, paskui vis tiek atsiliepia.
Rimantas: Anksčiau su kunigu Remigijumi esame buvę Utenos vikarai, dabar sugrįžome po keliolikos metų. Priešistorė sena. Čia nebuvo vikaro, centras įsikūręs senoje Utenos Kristaus Karaliaus bažnyčioje, ten rezidavo dekanas ir vikarai. Tačiau dar prieš įsteigiant parapiją čia žmonės jau bruzdėjo.
Nerijus: O aš čia esu nuo 1996 m. Atėjęs jau radau įsišaknijusią bendruomenę. Pradėjau dar prie kunigo Sigito, rengiau sutvirtinamuosius, nes buvau tikybos mokytojas.
Tavo šventimuose dalyvavo ir senasis klebonas, kuris čia daug padaręs, ir naujasis. Vienas, kuris bažnyčią statė, tave išleido į pasirengimą diakonystei, o kitas – priima, pratęsia ir palaiko. Nuostabus tęstinumas! Beje, Aukštaitijoje žymus minėtas Gyvojo rožinio judėjimas – galite išsamiau apie jį priminti? Juolab jūsų klebonas, pats kilęs iš Šiluvos, vyskupijoje yra atsakingas už šį judėjimą.
Jūratė: Vieną būrelį sudaro 20 žmonių, kurie pasidalija po vieną Rožinio slėpinį ir kasdien meldžiasi Šventojo Tėvo ir Panevėžio vyskupijos intencijomis. Grupės vadovas atsakingas, kad visi neateinantys į bažnyčią būtų aplankyti, apžiūrėti, kaip jaučiasi, ar nieko netrūksta, gal sakramentų. Taip pat vykstame į piligrimines keliones. Kasmet važiuojame į kongresą, kuriame susiburia Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio grupės, per 6 tūkst. narių! Būna labai iškilminga šventė, agapė, susirenka per tūkstantį žmonių. Vyskupas – kartu būna, vyksta mokymai, katechezė, kalbame Rožinį, o kadangi kasmet vyksta vis kitoje parapijoje – tai jai didžiulis įvykis.
Jūs apjungiate žmones, kurie negali ateiti į bažnyčią, tačiau gali melstis ir kartu įsitraukti. Tikriausiai jų malda gaivina daugybę dalykų?
Nerijus: Išties! Pvz., ilgai galvojome, kaip atnaujinti Caritą... Norėjome atrasti sritį, kuri mums būtų smagi ir tuo pat metu pagelbėti parapijai. Radome – pradėjome nešti sriubą senoliams ir kartu su jais pabendraujame, atliepiame jų poreikius.
Neringa: Esu Carito vadovė, šiandien turim šešis sriubą nešančius savanorius. Kol kas tų senolių nedaug, bet sriubos laukia, o dar labiau – ją nešančių. Mat būtinai kartu praleidžiame valandėlę. Nors iš pradžių senoliai labai nedrąsiai į tai žiūrėjo, dabar laukia kiekvieno, labiau nei sriubos!
Rita: Galvodama apie parapijos bendrystę, manau, didelis nuopelnas yra šią bendruomenę inicijavusio kunigo Sigito. Jis buvo jaunas, savimi pasitikintis maksimalistas. Pamenu, atsistoja prieš Mišias, griežtai: „Giedok psalmę.“ Pradedu, o jis: „Garsiau.“ Taip ir išmokė visus giedoti.
Remigijus: Kartą, kai nebuvo Ritos, grojo kita vargonininkė. Žmonės pasimetė, nes visad giedodavo kartu, o dabar vargonininkė tai darė viena...
Gyvos bendruomenės ženklas, jeigu ji sugeba giedoti, įsitraukti. Kunige Rimantai, jūs tarnavote ne vienoje parapijoje – ar visos tokios gyvybingos?
Rimantas: Tikrai ne. Čia – labai imlūs, nuoširdūs, geranoriški žmonės. Be abejo, tai labai priklauso nuo „dirigento“ – klebono vadovavimas neužgožia kitų, leidžia jiems turėti savo sritis ir darbuotis. Žmonės čia patys turi pasiūlymų ir iniciatyvų, tik netrukdyk jiems ir jie puikiai važiuoja savo keliu. Labai svarbu, kad klebonas netrukdytų žmonėms dirbti.
Na, o kaip savo pradžią mena naujai atėjęs klebonas į dar jauną parapiją?
Remigijus: Kol aš įsivažiavau, traukinys pats važiavo. Pirmą sekmadienį per Mišias išties nustebino, kad visa bažnyčia garsiai atsakinėja. Be to, čia yra keliolika žmonių, kurie savanoriauja ir dirba. Draugiškai su jais sugyvename, švenčiame gimtadienius, didžiąsias šventes. Per tai geriau pažįsti žmones, gali labiau jais pasitikėti. Vienas lauke ne karys. Reikia komandos, kuri pasirūpina elektra, vandeniu, kanalizacija, aplinka ir pan. Nes ir Mišios neįvyktų, jei kas atsitiktų parapijoje. Nelabai kas atkreipia į tai dėmesį.
Be to, šiais metais įsirengėme saulės baterijas ant stogo. Bažnyčioje daug langų, šviesu, gražu, bet vasarą itin karšta. Tai pasistatėme kondicionierius, kuriems dabar energija nekainuoja! Ir visa tai – už parapijiečių lėšas, be jokių subsidijų.
Parapijoje yra apie 13 tūkst. dūšių. Per sekmadienio ketverias Mišias prieš pandemiją susirinkdavo daugiau kaip tūkstantis, o dabar 600–800. Lankant parapiją, žmonės pasako, kad mieliau dar vis per televizorių žiūri, negu eina į bažnyčią. Negali smerkti, dažniau taip renkasi ne jauni žmonės, o tie, kurie šlubuoja, gali nualpti, nukristi ir pan.
Na, paeinantieji turėtų žinoti, kad ekranas neatstoja bendruomenės ir tokios mišios „neužsiskaito“... Nerijau, kaip tu čia jautiesi? Dar iki diakonystės buvai aktyvus veikėjas, o per šventimus pasimatė, kad visa parapija tave pažįsta ir labai myli.
Nerijus: Iš tikrųjų. Visi čia buvę klebonai kaip asmenybės labai skirtingi, bet jiems visiems buvo svarbus ryšys su žmogumi. Nors kiekvienas savaip tai akcentuodavo. Pvz., svarstėme, kur su žmonėmis galime pasikalbėti, paskelbti Gerąją žinią... Parduotuvėje ar gatvėje nemokam... Taip atgaivinome Alfakursą, kur galėjome juos pakviesti. O jie labai atsiliepė – noriai kasmet susirenka vis naujos grupės. Gal juokingai skamba, bet gyvai parapijai suburti reikia kalbėti su žmonėmis, ne tik su Dievu.
Rimantas: Aukščiausias kunigo veiklos įvertinimas, kai jį iškėlus kitur, parapijoje niekas nepasibaigia. Tai parodo, kad dirbo ne dėl savęs, o dėl Viešpaties. Būna, kad kunigai pririša prie savęs, o čia jie keitėsi, bet vežimas važiuoja toliau.
Nuostabu, kad kunigai palydi Dievop visą bendruomenę, kad padeda žmonėms bendrauti ir neužmiršta, jog Viešpačiui svarbu ne tik Mišios ir kitos maldos, bet ir tarpusavio bendrystė.
Nerijus: Neseniai su žmona įkūrėme jaunų šeimų bendruomenėlę, ateina jaunų šeimų, drauge giliname tikėjimą, skaitome Amoris laetitia ir bandome tai atliepti šeimoje. Mat vis tik svarbiausia – bendravimas. Žmonės daug ko nori, bet kartais bijo pasakyti. Pvz., iš akių matai troškulį, bet sako, kad jiems ir taip gerai. Bet kai kažką pasiūlai – sutinka. Tad viskas kyla iš kalbėjimo ir bendravimo.
Rimantas: Uteniškiai mieli, lengvai bendraujantys, mėgsta šnekėtis, susitikti, atlapaširdžiai.
Jei žmonės atsiliepia ir dalyvauja, vadinasi, pasitiki tuo, kuris kviečia. Jie tiki, kad bus priimti, kad gali bendradarbiauti.
Remigijus: Buvau nustebęs, kad parapija atsiliepia. Šiais metais rengiame Pirmajai Komunijai 83 vaikus, o tėvų susitikimuose dalyvauja apie 60! Kalbant apieAlfa, tai Nerijus – vadovas, komandoje yra 12 žmonių, su kuriais bendraujame, susitinkame, aptariame ir kartais cepelinų išsiverdame. Matau, kad Alfa savanoriai bažnyčioje jaučiasi daug drąsiau. Iš jų pačių jau yra rengiančių Sutvirtinimui, Pirmajai Komunijai. Yra ir nuėjusių studijuoti į Katalikų teologijos fakultetą. Praeitais metais kurse dalyvavo 40 įvairaus amžiaus žmonių. Įtraukiame sužadėtinius, kuriems reikia Sutvirtinimo sakramento. Stengiamės sudominti, turime labai platų temas nušviečiančių lektorių ratą.
Gyvenate labai sinodiškai. Kaip jums parapijoje sekėsi Sinodinis kelias?
Neringa: Turėjome grupeles, pati buvau savanorė. Įvairių žmonių ateidavo, ne visada tie patys. Buvo ir tokių, kurie nelanko bažnyčios. Man išliko tikrai įdomios jų nuomonės apie tai, kaip jie mato bendruomenę.
Nerijus: Pas mus nuolat kalbėjimas vyksta. Kad ir bažnyčioje užėjus prieš Mišias. Kartą bitininkas atėjo ir klebonui išaiškino, kaip svarbu būti artimiems, ir dabar jie draugauja. Be to, čia yra tradicija – nors kunigai to nesureikšmina, bet aš manau, jog tai labai svarbu, – kai sekmadieniais tarp Mišių visi susėdame prie kavos ir aptariame dalykus. Nors turime nedaug laiko, vienas kunigas turi kitą aptarnaujamą parapiją, bet vis tiek prisėda – mums tai labai brangios akimirkos.
Rita: Klebonas zyzė zyzė ir pasakė: „Aš suprantu, kad galiu rėkti, kaulinti, prašyti gražiuoju ar bloguoju, bet kol pati nenorėsi, tol nebus.“ Pagalvojau, reikia norėti. Taip atsirado vaikų choras, tik po pandemijos visai iširo, tačiau vienu metu buvo net 40 vaikų!
Remigijus: Išties, jei žmogus pats tuo nedegs, nenorės – nieko gero neišeis.
Visa tai gimsta iš bendrystės – iš klebono atvirumo, kunigų, kurie netrukdo, skatina, palaiko, bendradarbiavimo. Savo gyvenimu rodote, kad žmogiška bendrystė veda Dievop, o ne į užsidarymą. Ko palinkėtumėte Artumos skaitytojams, kitoms parapijoms, katalikams Lietuvoje?
Nerijus: Paprastuose dalykuose slypi visa esmė ir svarba. Greta bendravimo viskas paremta malda. Kai tarnauji Dievui, vadinasi, tarnauji žmonėms, ir atvirkščiai. Norėčiau palinkėti to ir siekti.
Remigijus: Noriu palinkėti kunigams drąsos neužkasti talento, o pasauliečiams – drąsos pasisiūlyti ir įsipareigoti. Kunigas tikrai labai laukia, kad gražiose parapijose gražių žmonių pasirodytų, ir tai papuošia tą bendruomenę.
Jūratė: Norisi palinkėti drąsos visiems, nes vietą čia sau ras kiekvienas.
Rita: Tvirtos širdies.
Rimantas: Atvažiuokite, pabūkite, užsidekite! Bažnyčia prasideda nuo paprastų žmonių, nuo paprastų dalykų!
