Antanas Saulaitis SJ
Miškingo indėnų rezervato kaimynas prisimena gyvą gamtos ir žmonių darnos pavyzdį. Kaip pratusi, dvejų metų dukrytė žaidžia kieme. Netrukus tėtė pamato mergytę mėlynių krūmeliuose, pirštais lyg grėbliu braukiančią uogas, užuot mažais piršteliais skynus po saldžią uogytę. Abipus mergaitės mėlynes braukia po mešką, iš jų mažylė ir pasimokė tokiu būdu uogauti. Miško gėrybių užteko ir vienai, ir kitoms – graži žmogaus ir gamtos darna.
Prisimenu, kaip vasaros pabaigoje indėnų žemėse trise ėjome slyvauti – tai toks tradicinis metas, kaip lietuviams grybauti ir uogauti. Nuo neaukštų krūmelių renkame melsvai rausvus vaisius, po kelis nuo augalo jau kitų žolėje išmintais takeliais. Labai greitai pajunti, koks darnus ryšys su gamta. Renkame sau, kiek uogienei reikės, gausaus derliaus palikdami ir kitiems. Kaip technologijų amžiaus miestietis, būtum linkęs nusiaubti slyvų medelius be jokio saiko, kaip ankstyvą pavasarį nušienaujamos žibuoklės beveik ligi sunykimo arba rudenį baravykai ar kiti grybai lyg šernų išrausiami. Kalbant apie nuosaikų ryšį su gamta, reikia padėkoti ir slyvų medeliams, ir jų Kūrėjui, aprūpinančiam žmones ir visa, kas gyva.
Tada iškyla vaizdas iš vienos trumpiausių Šventojo Rašto knygų – Rutos knygos. Pagal įstatymą, pjovėjai palieka nubyrėjusių grūdų ar varpų vargstantiems susirinkti (Kunigų knyga 19, 9–10, Pakartoto Įstatymo knyga 24, 19–22). Svetimšalė ir kitatikė Ruta renka grūdelius, kad pamaitintų našlę anytą taip ištikimai ir rūpestingai, jog lauko šeimininkas Boazas liepia pjovėjams numesti dar daugiau varpų, be to, pakviečia Rutą kartu su darbininkais vandens atsigerti. „Juk aš svetimšalė“, – sakė Ruta, gyvenanti tvirtoje patriarchalinėje santvarkoje ir visuomenės paribiuose, o dėl savo dosnaus ryžto globoti senutę tampanti Dovydo močiute ir Jėzaus prosenele (Evangelija pagal Matą 1, 5).
Dar šiandien tuose kraštuose figmedžiai, vynuogės, alyvmedžiai, datulės, avys šeimai yra be galo svarbūs. Nukirsti vaismedį taip pat skaudu, kaip Lietuvoje žmonėms būtų padaroma skriauda (gal ir dabar) sunaikinant ąžuolą, liepą ar beržą. Ir mūsų senelės buvusios trobos kiemelyje išlikusi obelis tebebyloja apie žmogaus gyvybę.
Nenuostabu, kad Šventasis Raštas pilnas užuominų. Dievo karalystei sklindant, sruvens vandens pilni upeliai (Izaijo knyga 30, 25), asilai ir jaučiai laisvai bėgios (32, 20), dykuma kaip lelija sužydės (35, 1–2), Viešpats nešios ėriukus prie krūtinės (40, 11), dykumoje prisodins kedrų, akacijų, mirtų, alyvmedžių (41, 19). Apie Kalėdas girdime, kad teisingumas ir ištikimybė taip perkeis žmoniją, kad vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku, veršis su liūtuku ganysis (11, 6–9). Tikintieji palyginami su brangiais medeliais: žmona – kaip vaisingas vynmedis, vaikai – kaip vynmedžio atžalos (Psalmė 127, 3).
Psalmės nepailsta skelbti Viešpaties šlovę – Šlovinkite Viešpatį iš dangaus, šlovinkite Viešpatį, saule, mėnuli (Psalmė 148). Tas pats glaudus Dievo, žmogaus ir visos kūrinijos ryšys girdimas šv. Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmėje“. Nenuostabu, kai žmonės ryte nusišypso saulei, vakare palydi ją dėkinga širdimi, o naktį pamoja mėnuliui. Pajūryje ar prie upelio vaikai nuolat renka įdomiausius akmenėlius, suaugusieji didžiulius riedulius iškelia į regimą vietą lyg paminklėlį Tam, kuris viską iš meilės sukūrė ir išlaiko.
Gyvoji ir (tariamai) negyvoji gamta – kūrinijos namai. Labai gražiai popiežius Pranciškus pabrėžia Bažnyčios mokymą – pasaulis yra mūsų visų namai, – kviesdamas visus geros valios žmones globoti, sergėti gamtą ir žemės ištekliais išmintingai dalytis, kad visi gyventų. Kaip indėnai tiki ir sako, „Visi esame giminės“, šiuo posakiu baigdami visus pranešimus, diskusijas, kalbas, žodelius.
