Romanas Kazakevičius
unsplash.com nuotrauka
Smalsiesiems Artumos skaitytojams siūlome apsvarstyti štai tokią mintį: popiežiaus Pranciškaus pasisakymai ir Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentai apie nereguliarias poras, homoseksualius asmenis ir su savo lytimi nesitapatinančius asmenis iš esmės laikosi tos pačios atvirumo nuostatos, jau anksčiau išreikštos popiežių šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI antrą kartą susituokusių katalikų atžvilgiu. O nuo jų skiriasi tik tuo, kad dėmesį sutelkia ne į prieštaravimą Evangelijos tiesai (tai nereiškia, kad jos nepaiso ar kad apie tai aiškiai nekalba), bet į galimybę skelbti Evangeliją ir įvesti tuos žmones į Bažnyčią. Kai mūsų dienų dvasinėje sekuliarizmo dykumoje pats žodis „Dievas“ tampa miražu, juo tampa ir iš Dievo žodžių kylanti moralė bei pasirinkimai. Todėl taip svarbu vėl skelbti: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Deja, šis dėmesio centro pasislinkimas daugybės buvo suvoktas kaip Bažnyčios mokymo keitimas.
Pirmiau už pamokymą – Meilės įvykis
Įsivaizduokime situaciją. „Jūs – susituokę antrą kartą ir pradėję gyventi kartu – esate svetimautojai, paleistuviai ir ištvirkėliai. Gyvenate mirtinoje nuodėmėje ir esate atskirti nuo Dievo karalystės (plg. 1 Kor 6, 9–10). Atsiverskite ir tuoj pat atsiskirkite vienas nuo kito“, – galėtų ištarti koks kunigas ar uolus tikintysis, sutikęs tokią porą. Galbūt dar ir laukiančią kūdikio. „Ką, jūs vis dar kartu?“ – paklaustų kitą dieną, pabrėždamas, jog Šventasis Raštas įpareigoja kasdien priminti nusidėjėliui, kas jis toks, ir tai dėl paties nusidėjėlio gėrio – tiesos, būtinos jo išgelbėjimui.
Tikrai yra Biblijos ir Katekizmo eilučių, kuriomis toks kunigas ar tikintysis galėtų pasiremti. Ir galime sutikti, kad tiems nusidėjėliams, kaip ir mums, reikia atsiversti. Tikrai mums kartais reikia aštraus, nepatogaus, bet tiesaus žodžio, kaip ir išmintingų žodžių, kai esame pasimetę. Ir vis dėlto, tikiu, dauguma suabejotų, ar minėtas moralizavimas ir yra tokia išmintis... Atsakymą į tai, ko trūksta moralizavimui, su jam būdingu paprastumu, aiškumu ir esmingumu pateikė Benediktas XVI, o jį cituodamas daug kartų priminė popiežius Pranciškus. „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“, – savo pirmosios enciklikos Deus Caritas est pirmame skyriuje rašė popiežius vokietis. O likus keliems mėnesiams iki atsistatydinimo pakartojo:
Tikėjimas iš tiesų yra susitikimas su kalbančiu bei veikiančiu istorijoje Dievu, kuris ir lemia mūsų kasdienio gyvenimo atsivertimą pakeisdamas mūsų mąstyseną, vertybinius sprendimus, pasirinkimus ir konkrečius veiksmus. <...> Daugelis žmonių šiandien ribotai įsivaizduoja, kas yra krikščionių tikėjimas, nes tapatina jį vien su įsitikinimų bei vertybių sistema, o ne su istorijoje apsireiškusio Dievo tiesa, Dievo, kuris trokšta bendrauti su žmonėmis akis į akį ir palaikyti meilės santykį. Iš tiesų kiekvieno mokymo ar kiekvienos vertybės pamatas yra žmogaus ir Dievo susitikimo Jėzuje Kristuje įvykis. Krikščionybė, pirma negu moralė ar etika, yra meilės įvykis, Jėzaus asmens priėmimas. Dėl šios priežasties krikščionys ir krikščionių bendruomenė pirmiausia turėtų žvelgti ir kitų žvilgsnį kreipti į Kristų, tikrąjį Kelią, vedantį pas Dievą. (2012 m. lapkričio 14 d. Bendrosios audiencijos katechezė Apie kelius, vedančius į Dievo pažinimą).
Šių žodžių didi ir gili tiesa intuityviai suprantama. Kas gi nepažįsta žmonių, atitolusių ar net nenorinčių prisiartinti prie Bažnyčios, nes joje matė tik draudimų sąrašus, girdėjo tik į širdį neprabylantį moralizavimą, nujaučiamą pasmerkimą ar, dar blogiau, panieką... tačiau taip ir nepažino Viešpaties, nepajuto maldos skonio ir bendruomenės šilumos. Žinome iš patirties, kokia sausa ir nevaisinga yra sielovada, susidedanti iš draudimų, net jei juose ir yra tiesos bei patirties grūdas.
Tai supranta ir jaučia didžioji dalis atsakingųjų už sielovadą: šiandien, kai išsiskyrusių ir vėl susituokusių ar sugyvenančių visuomenės (ir parapijos) narių skaičius gali siekti dešimtis procentų, nebegirdime pasiūlymų išeiti iš Bažnyčios ir sugrįžti ten, tik atsivertus bei pasitaisius. O juk yra dar daug ir kitų nuodėmių, dėl kurių būtų galima parodyti duris likusiems... Bet ne, Bažnyčios mokymas šiems durų prieš nosį neužtrenkia.
Duris atvėrė ne Pranciškus
Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Amoris laetitia apie meilę šeimoje rašo: „Išsituokusiesiems, kurie gyvena sudarę naują sąjungą, svarbu leisti pajusti, kad jie yra Bažnyčios dalis, nėra „ekskomunikuoti“ ir tokiais nelaikytini. <...> Vietoj to juos reikia raginti įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Toks rūpinimasis nereiškia, kad krikščionių bendruomenė susilpnina savo tikėjimą santuokos neišardomumu ar to liudijimą. Priešingai, kaip tik per tai reiškiasi jos artimo meilė“ (AL, 243).
Kam Pranciškaus balsas atrodo per lengvabūdiškas, gali įsiskaityti į daugiau nei prieš 40 metų rašiusį šv. Joną Paulių II. Apaštališkajame paraginime apie šeimą šiuolaikiniame pasaulyje Familiaris Consortio jis daug kartų pabrėžė santuokos neišardomumą, kurį Bažnyčia turi ginti, tačiau mąstė, ką daryti su tomis poromis, kurios dėl įvairių motyvų lieka Evangelijai prieštaraujančioje būklėje.
„Kartu su Vyskupų Sinodu karštai kviečiu ganytojus ir visą tikinčiųjų bendruomenę teikti paramą išsiskyrusiems (ir vėliau susituokusiems – aut. past.), nuoširdžiai rūpinantis, kad jie nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios; jei gali, be abejonės, turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo žodžio, dalyvauti šv. Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės. Tegu Bažnyčia meldžiasi už juos, tegu juos drąsina, tegu būna gailestinga motina, kuri palaiko jų tikėjimą ir viltį“, – 1981 metais rašė šv. Jonas Paulius II (FC, 84), nurodydamas, jog prieštaravimas Evangelijai neleidžia teikti ir priimti Eucharistijos, nebent pora, nors ir gyvendama kartu, įsipareigotų susilaikyti nuo lytinių santykių.
Šios temos tęsinį rasime 1984 metų apaštališkajam paraginime apie atgailą ir susitaikinimą Reconciliatio et paenitentia. Vėl rašydamas apie antrąkart susituokusius krikščionis, esančius „beveik neišpainiojamose situacijose“, šv. Jonas Paulius II pakartoja: „Visiems, kurie esamu momentu negali patenkinti Atgailos sakramento reikalaujamų sąlygų, kelią į visišką susitaikinimą vienai Apvaizdai težinomą valandą gali rengti Bažnyčios motiniško gerumo apraiškos, nesakramentinių maldingumo formų praktikavimas, nuoširdžios pastangos išlaikyti ryšį su Viešpačiu, dalyvavimas Mišiose, dažnas kuo tobulesnių tikėjimo, vilties, meilės, gailesčio aktų kartojimas“ (RP, 34). Ir iš tiesų būtų galima rasti ne vieną tokią „netvarkingą“ porą, kuri savo krikščionišku gyvenimu, tikėjimo, vilties ir artimo meilės aktais gali būti pavyzdžiu daugybei krikščionių, formaliai stovinčių „laipteliu aukščiau“ ant kopėčių į Dangų.
Iki šiol nepaminėjome Benedikto XVI požiūrio į tai, kokia turi būti antrą kartą susituokusiųjų sielovada. Štai ką jis rašo šiuo klausimu 2007-ųjų apaštaliniame paraginime Sacramentum Caritatis apie Eucharistiją: „Nepaisant jų padėties, vėl susituokę išsituokusieji toliau priklauso Bažnyčiai, kuri apgaubia juos ypatingu dėmesiu, trokšdama, kad jie, kiek įmanydami, ir toliau puoselėtų krikščioniškąją gyvenseną dalyvaudami, nors ir be Komunijos priėmimo, šv. Mišiose, klausydamiesi Dievo žodžio, praktikuodami Eucharistijos adoraciją, melsdamiesi, įsitraukdami į bendruomenės gyvenimą, plėtodami sąžiningą dialogą su kunigu ar dvasiniu vadovu, su atsidavimu praktikuodami artimo meilę, darydami atgailos darbus ir auklėdami vaikus (žr. 29 sk.).
Susitikimas su Dievu, gailestingumas ir tiesa – trys vienodos svarbos principai
Bet ar kvietimas ir leidimas antrąkart susituokusiems dalyvauti krikščioniškos bendruomenės gyvenime nenuvertina skelbiamo pačios santuokos ir jos neišardomumo principo? Juk žvelgiant į visuomenines asociacijas ar draugijas, visai natūralu iš sąrašų išbraukti tuos narius, kurie galvoja ir elgiasi kitaip, nei numato organizacijų statutai? Bažnyčia, laimei, nėra ir neturi būti visuomeninių organizacijų principais besivadovaujanti bendruomenė. Tačiau kokie jos principai? Atsakymą rasime minėtojo paraginimo Reconciliatio et paenitentiaskyriuje.
„Sinodo tėvai, – priminė tada Jonas Paulius II, – iškėlė aikštėn dviejų vienodos svarbos principų koegzistavimą bei tarpusavio sąveiką.“ Vienas yra atjautos ir gailestingumo principas. Kitas – tiesos ir nuoseklumo. Vadovaudamasi pirmuoju, Bažnyčia tęsia Kristaus buvimą ir darbą, nori ne nusidėjėlio pražūties, bet jo atsivertimo ir gyvenimo, stengiasi nenulaužti jau palūžusios nendrės ir neužpūsti vis dar smilkstančios dagties.
Vadovaudamasi antruoju principu, Bažnyčia nesutinka vadinti to, kas bloga, geru ir to, kas gera, blogu. „Remdamasi šiais dviem vienas kitą papildančiais principais, Bažnyčia tol, kol nebus patenkintos reikalaujamos sąlygos, gali kviesti savo vaikus, pakliuvusius į tokią skausmingą padėtį, artintis prie Dievo gailestingumo kitokiais keliais, bet ne per Atgailos ir Eucharistijos sakramentus“, – patikslina šis popiežius (RP, 34).
Tačiau pusiausvyra tarp meilės ir tiesos, gailestingumo ir nuoseklumo nėra lengva ir paprasta. Nesunku mestis prie vieno arba kito poliaus. „Linkstama keisti praeities perdėtas nuostatas kitais perlenkimais: anksčiau nuodėmė matyta visur, dabar jos nebematoma niekur; anksčiau perdėm akcentuota amžinosios bausmės baimė, dabar skelbiama Dievo meilė, nepaliekanti vietos pelnytai bausmei už nuodėmę; anksčiau stengtasi griežtai taisyti klaidingas sąžines, dabar pagarba sąžinei tokia didelė, kad net slopina pareigą sakyti tiesą“ (RP, 18).
Dar sunkiau sielovadinėse gairėse subalansuoti visus tris principus: Benedikto XVI pabrėžtą susitikimo su Dievuprincipą ir šv. Jono Pauliaus II – gailestingumo bei tiesos principus. Popiežiaus Pranciškaus mokymas ir paskutiniai Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentai atspindi naujos pusiausvyros tarp šių trijų principų paieškas, nes to reikia sielovadai atnaujinti ir atsakymams į naujas šiandienos situacijas. Šios pusiausvyros toliau ieškos ir ateisiantis popiežius, nes tokia buvo, yra ir bus kiekvieno Petro įpėdinio misija – būti Bažnyčios laivo vairininku istorijos vandenyse, kur giedras dienas nuolat keičia audros.
„Jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 5, 4)
Benediktas XVI (lyginamas su Bažnyčios mokytojais dėl plačius minties ir dvasingumo horizontus aprėpusio savo žvilgsnio) susitikimo su Dievo Asmeniu ir Meilės įvykio principą susiejo su naujuoju evangelizavimu, orientuotu į nukrikščionėjusias visuomenes. Apaštališkajame laiške Ubicumque et semper jis konstatavo radikalų nutolimą nuo tikėjimo tose mūsų visuomenėse ir kultūrose, kurios šimtmečiais buvo laistomos Evangelijos. Religinis abejingumas ir net rimčiausiose gyvenimo problemose dažnai nereikšmingas Dievas ne mažiau kelia nerimą bei griauna, nei karingasis ateizmas. Dingo dar visai neseniai, prieš keletą dešimtmečių, gyvavęs visuotinis krikščioniškas religinis jausmas, vienijęs įvairias kartas, leidęs kalbėtis tomis pačiomis kategorijomis, buvęs bendru atsispyrimo pagrindu (žr. Kalba Naujojo evangelizavimo tarybos nariams, 2011 m.). Krikščioniškas bendruomenių audinys prarado gyvybingumą, apmirė. Kai kurios teritorijos tapo tikėjimo dykumomis, kuriose tikėjimo žibintą telaiko iškėlusios mažytės bendruomenės.
Tokiame kontekste, kuriame daug kas, norėdamas apginti ir išsaugoti tai, kas dar liko, nejučiom puola aštrinti intelektualines ir vertybines strėles, o Benediktas XVI siūlo grįžti prie pamatinio krikščioniško skelbimo: Dievas yra Tėvas, Jis yra Meilė, kuri, Šventosios Dvasios galia, tavęs ieško ir traukia savęs link per Sūnų. Benediktas XVI nenuvertina diskusijos, tačiau pabrėžia kita – visų pirma būtina sutikti Mokytoją ir pamilti Jį, o visa kita iš to kyla ir tuo remiasi:
„Juk tikėjimas auga tada, kai patiriamas kaip gauta meilė ir perteikiamas kaip malonės bei džiaugsmo patirtis. Jis daro klausytojus vaisingus, nes išplečia jų širdį ir protą, kad jie priimtų Viešpaties kvietimą laikytis jo žodžio ir tapti jo mokiniais“ (Porta Fidei, 7) Ši meilė, o ne valstybės ar visuomenės normos, kuria tikrąjį pokytį. Žinoma, krikščionis neturi atsiriboti nuo valstybės ir visuomenės normų kūrimo, tačiau negalima apsigauti, jog tai ir yra Kristaus mokinio misijos esmė.
Sielovada nėra karas (nors kartais neišvengiamas)
Šv. Jonas Paulius II rašė apie išsiskyrusius katalikus, nes tuomet šis reiškinys išplito tiek, kad jį reikėjo aptarti aukščiausiu Bažnyčios mokymo lygiu. XX a. antrojoje pusėje ėmė kilti homoseksualių asmenų, o per pastaruosius keliolika metų – ir savo lyties nepriimančių asmenų sielovados klausimai. Paauglių ir jaunų žmonių sociologinės apklausos leidžia spėti, kad kai kur tokių klausimų greit kils dar daugiau. Nenuostabu tad, jog šie klausimai, ganytojų prašymu, pasiekė ir Šventąjį Sostą, kuriam dabartiniu ir, ko gero, kelių ateinančių pontifikatų metu tenka ir toliau teks ieškoti pusiausvyros tarp pirminio skelbimo apie Dievą, prieštaravimų Evangelijos tiesai įvardijimo ir sielovadinio gailestingumo.
Neretai pamirštama, kad sielovada nėra pasaulėžiūrinis, politinis, kultūrinis ar net teologinis karas. Pirmasis jos tikslas – atvesti žmogų prie Dievo Asmens patirties. Žinoma, kartais krikščionims nelieka nieko kito, kaip tik stoti į kovą su tais, kuriems jie tampa kliūtimi ir kurie kartais turi galios iškelti pasirinkimą: išduok arba mirk*, mūsų laikų kontekste – socialine bei reputacine mirtimi. Net ir prieš savo norą tenka stoti į kovą (kaip, beje, tikinčiuosius ragina Bažnyčios socialinis mokymas bei įgalina demokratinė santvarka) su tais, kurie atvirai deklaruoja siekį, kad visiškai išnyktų krikščioniška moralė, krikščioniškas asmens, santuokos, šeimos, vyro ir moters, vaisingumo, vaikų ugdymo supratimas. Šios kovos, kurią reikia kovoti saugantis visos valstybės galios absorbavimo ir visuomenės bei sąžinių kontrolės pagundų, kaina gali būti didelė. Krikščionys, kovojantys šią kovą, verti didelės pagarbos ir dėkingumo. Juk dažnai ramiai gyvename būtent dėl to, kad kažkas tą kovą kovoja.
Sielovada žvelgia į realų veidą
Tačiau visai kas kita – atsistoti prieš konkretų, gyvenimo išvarginto, išsiskyrusio ir vėl susituokusiojo veidą, prieš asmenį, patikėjusį, jog „perėjimas į kitą lytį“ iš jame esančios skaudžios sumaišties sukurs harmoniją... Dažnai tie žmonės su niekuo nenori kariauti, bet dalijasi bendražmogišku troškimu patirti gyvenimo prasmę ir pilnatvę. Dažnai jie su jų vardu kariaujančiųjų siekiais susiję tiek, kiek skurstantis darbininkas susijęs su jo vardu kalbėjusia marksizmo ideologija. Dažnai jie gimę ir užaugę aplinkoje, kurioje Dievo vardas pamirštas, tačiau pradeda nujausti Jo egzistenciją, nori Jį patirti, daugiau sužinoti, paprašyti gyvojo vandens , įsiprašyti į pakeleivius, eiti šalia kitų mokinių.
Atidžiai skaitant popiežiaus Pranciškaus pasisakymus ir Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentus, paaiškėja, kad taip siekiama atsiliepti į tokias konkrečias situacijas: padrąsinti žengti pirmyn, atverti duris, parodyti, kaip dalyvauti krikščioniškajame gyvenime, po to leisti jiems augti laisvėje, kartu apmąstant ir savo gyvenimo prieštarą su sąžine ir Evangelija. Beje, toks nuolatinis ir visą gyvenimą trunkantis augimas yra kiekvieno krikščionio uždavinys.
Deizė buvo „Oliveris“
Jei jau prabilome apie konkretumą, galbūt smalsiesiems Artumos skaitytojams bus įdomu pamatyti Čikagoje (JAV) gyvenančios Deizės (Daisy Strongin) veidą. Ši jauna 25 metų moteris vasarį antrą kartą tapo mama, o per Gavėnią pasižadėjo nesinaudoti socialiniais tinklais, kasdien sukalbėti Rožinį ir 15 minučių skirti dvasiniam skaitymui.
2022 metų gruodį, minėdama pirmąsias santuokos metines, pozuodama su vyru Jasonu ir pirmuoju kūdikiu rankose, rašė: „Geriausi mano gyvenimo metai! Nesulaukiu, kada vaiką geriau pažinsiu ateityje. Taip pat mūsų būsimus vaikus. Dievas yra geras.“ Galėtumėte pagalvoti – jauna pamaldi moteris... Tačiau jei išgirstumėte jos balsą, atkreiptumėte dėmesį į keistokai žemą ir šiek tiek gergždžiantį, prie veido nederantį, tembrą. Penkerius metus Deizė gyveno kaip „Oliveris“. Ne vien taip rengėsi, bet jai reguliariai leisdavo vyriško hormono testosterono injekcijas, o 2018 m. nusprendė pašalino abi krūtis. Tą akimirką atrodė, kad jei to nepadarys – negyvens, o jei padarys – bus laiminga. Abu įsitikinimai buvo klaidingi.
Deizė pasakoja, kad vaikystėje patyrė daug vidinės sumaišties, depresijos, psichologinės pagalbos prireikė nesulaukus nei 10-ies. Iki šiol nežinia kodėl, nes, skirtingai nuo daugelio kitų atvejų, ji augo mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje, neturėjo traumuojančių patirčių. Vienas iš vidinės sumaišties reiškinių – kartais užeinantis troškimas žaidžiant persirengti ir atrodyti kaip berniukui. Paauglystėje dovanų gautas kompiuteris suteikė neribotą prieigą prie daugybės dalykų, įskaitant translytiškumo idėjų pasaulį. Labai greitai šis pasaulis svetingai, entuziastingai, jautriai, įtaigiai ir dėl to nė kiek nemažiau manipuliatyviai nustatė diagnozę ir pasiūlė sprendimą, kurį Deizė priėmė nesuvokdama ar bent nuvertindama pasekmes. 2015 metais ji pradėjo tranziciją (socialinį, o vėliau ir chirurginį „perėjimą“) į tai, ką įsivaizdavo kaip vyrišką būvį. Pasak Deizės, politinis aktyvizmas buvo ne jai; ji tiesiog labai troško, kad išoriškai būtų atpažinta kaip vaikinas ir taip gyventų. Tėvai, nors ir labai skausmingai, gerbė jos pasirinkimą. Krūtų pašalinimo operacijos dieną 20-metė Deizė su nuoširdžiausia euforija tai įvardijo geriausiu savo gyvenimo sprendimu...
Po kelių savaičių ar mėnesių euforija baigėsi, vidinė sumaištis sugrįžo kartu su naujais skaudžiais klausimais ir dar skaudesnėmis išvadomis. 2020 metais Deizė atsisakė hormoninių injekcijų, pradėjo detranzicijos procesą ir susigrąžino moters išvaizdą. Bet balsas liko pakitęs visam laikui. Tuo metu sutiko Jasoną, neseniai išėjusį iš santykio su tos pačios lyties partneriu, ir jie labai netikėtai, greitai ir be galo įsimylėjo vienas kitą.
Deizė žinojo Jėzaus Kristaus vardą – tėvai buvo menkai praktikuojantys krikščionys, savo pažiūras ilgą laiką vadino ateistinėmis. Po kurio laiko Deizė pradėjo justi Dievo ilgesį. Paėmė Dievo žodį į rankas, ir jis prabilo: iš Šventojo Rašto, Deizės žodžiais, tiesiog lėkė kibirkštys. Ji aplankė įvairias krikščionių bendruomenes. Po itin intensyvaus malonės laiko, kurį galima vadinti atsivertimu, atėjo ir pirmoji tikėjimo krizė. Deizei nepavyko būti tokia tobula, kokia ji norėjo. Ji žinojo, kad dažnai suklysta prieš Dievą ir, neslėpė, kad norėjo toliau klysti, nes tai malonu ir lengva. Galiausiai pasidavė ir nebenorėjo rodytis prieš Dievo veidą. Deizė patikslina, kad Dievo ieškojimas ir „vaikino“ būvio atsisakymas vyko lygiagrečiai. Tai ji darė ne kieno nors paliepta.
Tikėjimo krizę tam tikra prasme išsprendė netikėtas kūdikio užsimezgimas. Deizė nesitikėjo, kad jos keletą metų hormonais niokotas kūnas gali pastoti. Gimus vaikeliui ji širdimi pajuto, kad tarp dalykų, kuriuos privalo perduoti vaikui, yra dvasinis gyvenimas. Ji vėl ėmė melsti Dievo artumo ir lankyti bendruomenes. Taip sutiko anglikonus, po to ir Katalikų Bažnyčią, apie kurią anksčiau nė negalvojo.
Daisy Strongin su vyru ir sūnumi. Nuotrauka https://www.facebook.com/oliver.chadra.56
Kantrusis Dievo darbas
Tegul kalba pati Deizė: „Aš planavau tranziciją, dėl jos kovojau, o ji sugadino mano svarbiausius santykius. Viskas buvo apie mane ir mano troškimus. Šiuo metu mane tiesiog užlieja dėkingumas, kad Dievas leido mano kūnui po to, ką jam padariau, susilaukti sveiko berniuko. Ar galiu į tai atsakyti kitaip, nei garbinimu ir šlovinimu?“
Translytiškumo pažadai Deizei šiandien yra „didžiausias kada nors pasakytas melas“, dėl kurio žmonės žaloja savo kūnus. „Norėčiau, kad ši mintis niekada nekiltų nė vienam žmogui. Norėčiau, kad nebūtų realios galimybės taip elgtis su savimi. Norėčiau, kad galėtume kaip nors atsukti atgal ir ištrinti viską, ką transidėjos padarė. Tada žmonės rastų sveikesnių būdų, kaip sumažinti savo skausmą ir sielvartą. Jūs tiesiog negalite tapti priešingos lyties asmeniu. Neverta bandyti. Realybė galiausiai visada nugalės. Tai meilės pilna tiesa, kurią reikia pasakyti kenčiantiems žmonėms.“
Šios tiesos kaina nemaža: „Aš sužalojau save, traumavau savo tėvus, atėmiau iš savo vyro gražią žmoną, mano kūdikiai negalės užmegzti su manimi tokio ryšio, kokio Dievas norėjo, ir galiausiai jie jus sumaištį dėl savo motinos. Aš pati viską sugrioviau. Niekada negalėsiu to ištaisyti. – Su kaltės jausmu kovoja Deizė, neslėpdama ašarų dėl to, kad negali maitinti savo kūdikio krūtimi. – Nepadės nei konsultantas, nei operacija. Nėra nieko, kas galėtų padėti mano vaikams gerti savo mamos pieną. Ir niekada nebus. Ir blogiausia, kad tai mano pačios kaltė.“
Likus kelioms savaitėms iki antro kūdikio gimimo, ji sakė: „Esu dėkinga, kad galiu kalbėti žmonėms, kuriuos apima neviltis, ir nepasilaikyti vien sau to žinojimo, jog yra gyvenimas po detranzicijos. Taip pat noriu, kad žmonės pažintų Evangeliją, ir aš vis dar mokausi, kaip ją skelbti, nes suprantu cinizmą, kylantį dėl blogos patirties Bažnyčioje ar tiesiog ateizmo. Kodėl aš neturėčiau Dievui atiduoti savo gyvenimo, kai tiesiog esu priblokšta malonės gausos: gavau du vaikus, nuostabų sutuoktinį, gyvenimą, kokio visada norėjau.“
2023 metų balandį, per Velykas, Deizė, jos vyras ir pirmasis kūdikis buvo pakrikštyti vienoje katalikų bažnyčioje Čikagoje. Vėliau ir antras kūdikis. Tiesa, nežinome, kaip Deizei seksis kovoti tikėjimo kovą ateinančiais dešimtmečiais. Gali būti, kad ji pasiduos, suklys ar padarys kažką, su kuo niekaip nesutiktume. Ji pati blaiviai pastebi, kad, nors ir būdama tokia laiminga šiandien, yra ta pati komplikuota būtybė, kokia buvo vakar. Tačiau galime kartu su ja dėkoti už kantrų Dievo darbą, daromą mumyse. Dešimtys ją girdėjusių žmonių sakė, kad irgi norėtų susipažinti su krikščionybe, o tai galima pasakyti tik apie nedaugelio krikščionių liudijimą.
Ir gal dabar, prieš akis turėdami ne kai kurių translyčių ideologinį ir politinį aktyvizmą, o Deizės egzistencinę patirtį ir liudijimą, kitaip perskaitysime ir šiuos Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumento žodžius: „Translytis – taip pat ir tas, kuris atliko hormoninę terapiją ir lyties keitimo operaciją, gali priimti krikštą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti tikintieji, jei nėra situacijų, dėl kurių kiltų pavojus sukelti viešą papiktinimą ar tikinčiųjų dezorientaciją“ (Atsakymas vyskupui José Negri, 2023 m. spalio 31 d.).
Mokymas tas pats, bet ar mokomės?
Skaitydami kitas šio dokumento pastraipas, aptiksime aiškias nuorodas, jog už sunkias nuodėmes reikia gailėtis, jog Krikšto malonės priėmimas priklauso nuo objektyvios moralinės situacijos ir subjektyvios nuostatos. Tai – minėtasis Evangelijos tiesos ir nuoseklumo principas, kuris nėra nei panaikintas, nei nuvertintas, tačiau dokumento dėmesys labiau nukreiptas į kitų dviejų lygiaverčių principų – paskatinimo pažinti Dievą ir sielovadinio gailestingumo – išraiškas.
Tą patį metodą aptinkame ir dokumente dėl palaiminimų Fiducia supplicans. Tai šiek tiek išmuša iš vėžių, nes esame įpratę prie pastarųjų dviejų amžių Bažnyčios dokumentų, dažniausiai pabrėžiančių Evangelijos tiesos ir atitikimo jai principą. Žinoma, juose aptiksime ir kitus du – susitikimo su Dievu bei gailestingumo – principus, tačiau jie menkiau paryškinti. Pvz., čia cituotų Jono Pauliaus II eilučių pačioje Familiaris consortio pabaigoje – apie Bažnyčios atvirumą antrąkart susituokusiems – daug kas visai nepastebėjo.
Mūsų visuomenių sekuliarumas, bendro tikėjimo jausmo ir kategorijų išnykimas verčia keisti skelbimo apie Dievą, moralinės tvarkos tiesų ir sielovadinio gailestingumo principų eiliškumą. Paradoksalu, kad Pranciškaus Amoris laetitia laiške išryškintas Bažnyčios atvirumas ne vienam skaitytojui nustelbė nuorodas apie santuoką ir jos neišardomumą, nors jų tame pačiame tekste yra daugybė. Panašiai Fiducia supplicans buvo nepastebėtos eilutės, kad Bažnyčios mokymas apie moters ir vyro santuoką niekaip nekeičiamas. O juk be pirmo kontakto su Dievu ir šiltos pažinties su Bažnyčios bendruomene – neprasminga sausai ir abstrakčiai moralizuoti apie tai, kas trukdo šiai pažinčiai augti.
Kita vertus, tai atsako į klausimą, kodėl Evangeliją, kurią galima perskaityti per keletą vakarų, Viešpats mokiniams aiškino net keletą metų ir, kaip rodo ne vienas epizodas, to nepakako. Arba kodėl prireikė tiesmuko Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumento Dignitas Infinita apie žmogaus kilnumą ir tai, kas jį pamina (įskaitant lyties keitimą bei gender pobūdžio ideologijas); tai ryškiausias kvietimo neprieštarauti apreikštai Tiesai principas, nors, žinoma, netrūksta žodžių ir apie kitus du – apie Dievo ir Jo meilės skelbimą bei apie sielovadinį atvirumą.
***
Baigiant šias pastabas Artumos skaitytojams noriu užduoti tokį klausimą: argi Pranciškaus paskelbtas 2016 metų ypatingasis Gailestingumo jubiliejus nebuvo skirtas tam, kad pakėlę galvą nuo savo kategorijų stotume į egzistencinę akistatą su Dievo Asmeniu ir kartu – per gailestingumo darbą – su kitais asmenimis? Nes be esminio turinio mūsų vertybių sistemos rizikuoja labiau atstumti, nei patraukti žmones. Argi visų mūsų, nepriklausomai nuo pareigų, nuopelnų ir dorybingumo, „išstūmimas“ į Sinodinį kelią, kuriame bendra kelionės patirtis svarbiau už kategorijas, nėra apmirusių bažnytinių audinių, nebegimdžiusių naujų ląstelių, gaivinimas? Argi tai nėra Pranciškaus atsakymas į Benedikto XVI kvietimą naujajam evangelizavimui, kuris iš esmės remiasi Jono Pauliaus II paliktomis gairėmis?
Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas yra reikšmingas Benedikto XVI tęsinys ir atsakymų į jo įvardytas problemas paieškos, lygiai kaip Benediktas XVI ieškojo atsakymų į šv. Jono Pauliaus II iškeltus klausimus.
* Kai Romos imperatoriai pareikalavo, kad krikščionys pagarbintų jų dievybes ir net juos pačius kaip dievus, daugybei teko rinktis meilės Dievui, savo sąžinės išdavystę arba mirtį. Šiame kare daugybė pasidavė, bet, kita vertus, daug šventųjų kankinių kovą laimėjo tokiu pat būdu, kaip ir jų Mokytojas bei Viešpats. Kai pavojingi laikai praėjo, vyko ilga ir sunki diskusija: ką daryti su tais, kas išsižadėjo Viešpaties, bet panoro sugrįžti? Rasta argumentų ir būdų tai leisti. Ir tuo pačiu atsisakyta tokios Bažnyčios sampratos bei santvarkos, kuri leistų jai priklausyti tik teisiems ir gryniems pagal žmonių kategorijas.
