Lietuvoje nuo šio rugsėjo įsigaliojo Švietimo įstatymo pataisos, numatančios, kad visos bendrojo ugdymo mokyklos ir darželiai turi priimti specialiųjų poreikių vaikus, jei tėvai, pasitarę su specialistais, nusprendžia, kad lankyti bendrojo ugdymo įstaigą jų vaikui yra geriausia. Kaip įtraukusis ugdymas veikia tiek krikščioniškose ugdymo įstaigose, tiek pačioje Bažnyčioje, Artuma kalbina įtraukiojo ugdymo specialistę seserį Emiliją Užpurvytę CC.
Sese Emilija, esi jūsų, Nukryžiuotojo Kristaus seserų, įkurto Vilniaus katalikiško darželio „Mažutėliams“ mokytoja. Kaip jūsų darželyje veikia šios įstatymo pataisos? Ar priimami vaikai, turintys negalią?
Darželis „Mažutėliams“ nuo pat įkūrimo atviras visiems vaikams, visiems jų galėjimams ir negalėjimams. Tad ši pataisa nepadarė mūsų darželiui jokios įtakos. Priimdami vaikus, nedarome atrankos, neieškome „patogių“ vaikų, priimame visą asmenį, koks jis yra, ir taip pat žiūrime, kokią pagalbą jam galime suteikti, kaip pritaikyti aplinką. Tačiau aplinka yra antraeilis dalykas, pirmiausia – matyti vaiką ir jį priimti.
Kokia jūsų darželio patirtis dirbant su neįgaliais vaikais? Koks pedagogų požiūris į šiuos vaikus?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kitokio vaiko buvimas kartu – tai sveika įvairovė ir mokytojams, ir vaikams. Svarbu pamatyti, kad visuomenė yra įvairi: Dievas sukūrė visokių žmonių, ir gera mokytis priimti skirtingą, turintį ypatingų savo talentų. Žinoma, pirmą kartą susitikus kitokį vaiką kyla klausimų, kaip su juo būti, kaip bendrauti, todėl reikia nemažai bendradarbiavimo su tėvais, taip pat specialistų pagalbos. Bet svarbiausia, kad darželis nėra „sterilus“, čia susirenka tokie žmonės, kokie gyvena pasaulyje. Aišku, tokioje įvairovėje iššūkiai neišvengiami, pati nemažai jų turėjau. Tačiau pasirinkus būti su vaiku, ieškant, kas JAM yra gera, bendradarbiaujant, o ne kovojant įvyksta gražių dalykų, nors ir po nanometrą einama pirmyn.
Kaip jūs darželyje esate įsivardiję, kas yra įtraukusis ugdymas?
Galiu pasakyti, kaip aš suprantu įtraukųjį ugdymą – tai procesas priimant asmenų įvairovę ir siekiant, kad kiekvienas iš jų patirtų mokymosi sėkmę. Tai individualizuotas ugdymas, kai žvelgiama į kiekvieną vaiką, jo poreikius, raidos etapą. Suvokimas, kad ugdymo įstaiga nėra fabrikas, kuriame visi turi būti visko vienodai mokomi. Rašydama studijų baigiamąjį darbą, mokslinėje literatūroje radau kai kurių mokslininkų pasisakymų, jog ne taip suprasta įtrauktis gali padaryti žalos. Būtent jei koncentruojamasi tik į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ir nebematomi kiti vaikai. Ne apie tai yra įtrauktis! Įtraukusis ugdymas kviečia matyti visus.
Papasakok apie savo studijas.
Šįmet baigiau VDU edukologijos magistro laipsnio studijas – Įtraukusis ugdymas: socioedukacinės industrijos. Studijose pristatė įtraukties procesą ir vieną iš jo prieigų – universalų dizainą mokymuisi. Ši sistema sukurta remiantis neuromokslo išvadomis apie tai, kaip veikia žmogaus smegenys, ir išskiria tris pagrindinius neuroninius tinklus: emocinius, pažinimo, strategavimo. Pvz., emociniai tinklai atsakingi už vaiko įsitraukimą į veiklą, tad mokymosi procese turiu naudoti įvairias priemones, kurios palaikytų mokinio susidomėjimą, motyvaciją, taip pat atviras diskusijas, klausimų / atsakymų sesijas ir pan. Beje, šioje sistemoje svarbu pamatyti barjerus, sukeliančius sunkumų kiekvienam patirti mokymosi sėkmę, ir juos pašalinti. Labai paprastas pavyzdys: jei klasėje yra silpnaregis vaikas, mokytojas jam neduoda paprasto teksto 12-u šriftu, tačiau jį išdidina, sukuria spalvų kontrastą ir pan. Kitaip įprasto formato tekstas mokiniui būtų sėkmingo mokymosi barjeras.
O koks tavo studijų baigiamasis tyrimas?
Į savo studijų darbą sudėjau tai, kas man buvo svarbu ugdyme; jo tema – Įtraukaus priešmokyklinio amžiaus vaikų religinio ugdymo įgyvendinimas taikant Gerojo Ganytojo katechezę. Tyriau vaikų dalyvavimą stebėdama juos 4 mėnesius pasirinktoje švietimo įstaigoje. Man buvo įdomu stebėti, kaip Gerojo Ganytojo katechezėje įtraukties sąlygomis dalyvauja visi vaikai, pamatyti katechezės privalumus, trūkumus. Tyrime surinktą informaciją apie vaikų dalyvavimą analizavau pagal universalaus dizaino mokymuisi komponentus: įsitraukimą, gilėjantį supratimą ir supratimo raišką. Taip pat stebėjau, su kokiais barjerais vaikai susiduria.
Kokios tavo darbo išvados?
Tiek vaikų, kurie turėjo specialiųjų poreikių ženklų, tiek įprastos raidos vaikų dalyvavimas Gerojo Ganytojo katechezėje beveik nesiskyrė: visi įsitraukė, gilino supratimą ir jį išreiškė tais pačiais būdais. Skyrėsi tik tuo, kad vaikai, turėję specialiųjų poreikių, įsitraukdami išreiškė džiaugsmą, o to nepastebėjau tarp įprastos raidos vaikų. Tik toks skirtumas! Tai rodo, kad galima taikyti Gerojo Ganytojo katechezę įtraukties sąlygomis! Tyrimo metu stebėjau ir vaikų religinį potencialą. Ir Evangelija nuostabiai išsipildė! Vaikai, turintys negalią, religinį potencialą išreiškė ryškiai, o įprastos raidos – palaipsniui. Man atėjo mintis, kad neįgalūs vaikai yra mažutėlių mažutėliai, jautresni religiniame gyvenime, jautresni Dievui, Jo buvimui. Jie tikrai yra Dievo vaikai.
Tai kodėl tuomet tiek nedaug neįgalių vaikų ir suaugusiųjų galime pastebėti bažnyčiose?
Kalbant apie religinį potencialą, dr. Sofija Kavalleti, viena iš Gerojo Ganytojo katechezės kūrėjų, teigia, kad kiekvienas asmuo nuo gimimo turi savyje Dievo Kūrėjo troškimą, norą Jį pažinti, priimti Jo meilę ir Jį mylėti. Bet jei vaiko aplinkoje nesudaromos sąlygos patirti, kad Dievas yra, tai tas potencialas negali skleistis. Taigi nematome bažnyčiose neįgalių žmonių, nes gal namų aplinkoje apie Dievą nekalbama ir tas religinis potencialas nustumiamas į širdies kertelę.
Su Vilniaus Kalvarijų parapijoje besikuriančia Tikėjimo ir šviesos bendruomene. Romo Juškos nuotrauka
Kažkada pokalbyje paminėjai terminą „įtraukioji Bažnyčia“. Kaip pati Bažnyčia galėtų pamatyti neįgaliuosius ir juos pasikviesti?
Mąsčiau apie tą sąvoką, ji gražiai skamba, bet Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė . Bažnyčia visuotinė, tai ir reiškia, kad ji yra įtraukioji. Jėzus sakė: Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai ( Mt 16, 15). Vadinasi, visiems. Tas Bažnyčios visuotinumas nurodo ir jos misiją, kad visiems turime skelbti Evangeliją ir visus priimti į Bažnyčią. Rašydama magistro darbą, radau nemažai autorių, teigiančių, kad jei bažnyčioje nematome žmonių, turinčių negalią, tai mes neišpildome Bažnyčios iki galo ir kartu patys save nuskurdiname, nes neįgalieji ateina su savo dovanomis. Todėl galvoju, gal mes turime eiti pas tuos žmones ir juos kviesti? Jiems gali būti sunku ateiti patiems dėl savo negalios, istorijos, patirčių, barjerų. Mūsų priartėjimas ir priėmimas gali jiems tapti gyvu Dievo meilės ženklu.
O kaip mes galėtume atrasti ir priimti kitokius žmones?
Vienas iš būdų, kaip priimami neįgalieji mūsų Bažnyčioje, yra Tikėjimo ir šviesos bendruomenės, kuriose susirenka šeimos, auginančios vaikus, turinčius negalią, ir aplink juos draugai. Tai tokios mažos Bažnyčios. Iš tos Tikėjimo ir šviesos bendruomenės turėtų išaugti mūsų didžioji Bažnyčia, kurioje būtų priėmimas, įvairovė ir bendravimas, ir tokios šeimos bei jų vaikai nesijaustų atskirti. Popiežius Pranciškus enciklikoje Fratelli tutti (2022) rašo, kad „pasaulis egzistuoja visiems, nes visi mes, žmonės, gimstame šioje žemėje turėdami vienodą orumą“; vadinasi, nėra nė vieno žmogaus, vertesnio už kitą. Ir tai apie įtrauktį, apie visų priėmimą.
