Kunigas Vladas Mironas – ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas. Tačiau jo gyvenimas, kaip ir daugelio kitų signatarų, baigėsi tragiškai.
Iki Vasario 16-osios
Ryškus lietuvių judėjimas ir veikla siekiant nepriklausomybės prasidėjo nuo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo. Reikia pabrėžti, kad nedidelėje grupėje inteligentų, inicijavusių Seimo sušaukimą, kaip veikloje ir nuostatose iki Vasario 16-osios, tiek ir skelbiant nepriklausomybę, o ir vėliau, tarpukario Lietuvoje, visiškos vienybės nebuvo. Visi pykosi, tarpusavyje nesutarė, buvo skirtingų nuomonių, bet juos vienijo bendras tikslas – Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Tačiau signatarai, taip pat valdžios vyrai iš tikrųjų buvo elitiniai inteligentai. Tarp jų nebūta suterštos reputacijos, neturinčių aiškių moralinių vertybių ir nesugebančių dirbti asmenų, kaip nuolat nutinka renkamuose po Kovo 11-osios seimuose, vyriausybėse.
Štai tokioje visai ne idealioje aplinkoje uoliai darbavosi signataras Vladas Mironas.
Kilmė, jaunystė
Rokiškio apylinkėse gyvenusi Mironų šeima Lietuvai davė daug iškilių žmonių. Tai dailininkas Petras Kalpokas, aktorė Monika Mironaitė, žinomi gydytojai, teisininkai, karininkai ir t. t.
Vlado Mirono tėvai Ona ir Zigmas Mironai Kuodiškių vienkiemyje turėjo itin pavyzdingai tvarkomą 56 ha ūkį. Vienkiemis nebuvo panašus į sodiečių sodybą. Dviejų aukštų gyvenamasis namas, puikūs ūkiniai pastatai, viskuo pertekęs ūkis.
Vladas gimė 1880 m. birželio 22 d. Baigęs Panemunio pradinę, 1892 m. pradėjo mokytis Mintaujos (dabar Jelgava Latvijoje) gimnazijoje. Tuo metu joje dėstomoji kalba buvo rusų. Įvairiatautėje gimnazijoje mokėsi latviai, žydai, gudai, lenkai, bet daugiausia buvo lietuvių. Tai laikotarpis, kai Mintaujoje gyveno Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Landsbergis-Žemkalnis, Motiejus Lozoraitis. Per juos lietuviška spauda pasiekdavo gimnazistus. Bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė Juozas Tumas-Vaižgantas. Gimnazijoje mokėsi Antanas Smetona, Juozas Tūbelis, Petras Avižonis, Jurgis Šlapelis ir kiti būsimi garsūs lietuviai. Gimnazistams labai imponavo jiems dėstęs Jonas Jablonskis.
Paskutinėje gimnazijos klasėje Mintaujoje, 1896 m.
Deja, Vladui Mironui čia mokytis teko tik ketverius metus. Mat lietuviai atsisakė melstis rusiškai. Tai baigėsi 32 lietuvių gimnazistų pašalinimu. Jaunuoliai parašė skundą švietimo ministrui ir laišką popiežiui. Ir laimėjo! Po šių įvykių Vladas Mironas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Prie šio žingsnio prisidėjo tėvų noras ir giliai į širdį kritę Jono Jablonskio žodžiai: „Nė viena profesija neduoda tiek galimybių dirbti su žmonėmis, kaip kunigo.“
Seminarijoje nebuvo ramu. Klierikai būrėsi į slaptus būrelius. Juose dalyvavo ir Mironas. 1901 m. jis baigė seminariją ir išvyko tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. Po studijų 1904 m. vyskupo paskirtas privačių Vilniaus mokyklų kapelionu.
Kunigystė
Neilgai trukus, 1910 m. kunigas Mironas paskiriamas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Po ketverių metų jis jau Daugų klebonas. Darbuodamasis ir kitose parapijose (netgi Lenkijoje), jis nenustoja būti aktyvus visuomenininkas ir Lietuvos laisvės bylos dalyvis. 1928 m. Vladas Mironas pakviečiamas Švietimo ministerijos Tikybos departamento direktoriaus pareigoms. Vos metams praėjus, kunigas jau Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas. 1941–1944 m. dirba Daugų parapijos vikaru. 1945–1947 m. – jis Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas.
Tad koks gi buvo kunigas Vladas Mironas? Paprasti kaimo žmonės labai gerbė ir mylėjo savo kleboną. Šis nesididžiavo, buvo paprastas, daug ir noriai bendravo su sodiečiais. Ką galėjo, rėmė materialiai. Kelioms vargstančioms šeimoms netgi atidavė po gabalą savo žemės, kurią buvo gavęs kaip signataras.
Ministras pirmininkas Mironas (pirmas iš dešinės) kalba jaunųjų ūkininkų šventėje. Kaunas, 1938 m.
Būdamas labai kultūringas ir išprusęs, stengėsi kaimą šviesti. Jo iniciatyva ir parama įkurta 28 pradinės mokyklos bei amatų ir žemės ūkio kursų, mokyklų. Parapijų kaimuose rengdavo liaudies dainų ir šokių vakarones, organizuodavo saviveiklinius liaudies teatrus. Su kitais dviem kunigais leido žurnalą Aušra (1911–1915), išvertė iš lenkų į lietuvių kalbą du tikybos vadovėlius (išėjo po dvi laidas), buvo „Ryto“ švietimo draugijos valdybos narys, Šv. Zitos draugijos garbės narys.
Kelis kartus per metus lankydavosi tėviškėje, Kuodiškių vienkiemyje, kur ūkininkavo brolis. Čia susitikdavo ne tik su gausiu giminių būriu, bet ir su aplinkinių vietovių kaimo žmonėmis. Buvo labai šiltai bendraujantis, malonus kunigas, tad kaimiečiai traukdavo pas jį ne tik kaip pas ganytoją, bet ir ieškodami patarimo įvairiausiais gyvenimo klausimais. Dirbdamas Dauguose labai pamilo Dzūkiją, todėl nusipirko ant ežero kranto esantį gražų dvarelį. Tai buvo ne dvaras, o būtent dvarelis. Gyvenamojo namo eksterjeras gražus, bet viduje ne tik kad kuklu – greičiau asketiška. Baldai itin paprasti ir tik patys būtiniausi. Dauguose pas Mironą dažnai viešėdavo Smetonos, Tūbeliai, Petrauskai ir kt. Bukaučiškių dvarelis tarpukario laikais buvo tikras naujovių perlas. Elektra įvesta ne tik į gyvenamąsias patalpas, bet ir į ūkinius pastatus. Įrengtas vietinis vandentiekis, kanalizacija, nupirkta modernios žemės ūkio technikos, veislinių galvijų, užveistas 2 ha sodas, įžuvintas tvenkinys. Žemės buvo nedaug, tačiau dvarelis tapo pelningas. To pajamingo ir gražaus dvarelio prikėlimas iš apverktinos, labai apleistos padėties liudija pažangią Mirono mąstyseną, polinkį į naujoves.
Beje, Mironas organizavo rinkliavą Kipro Petrausko mokslui Peterburge, parėmė Stasio Šimkaus stažuotes Vienoje ir Milane. Verta priminti, jog Petrauskas nepamiršo Mirono pagalbos ir išleistą iš kalėjimo sergantį signatarą buvo priglaudęs pas save Kaune.
Vladui Mironui kaip ganytojui priekaištų rasti sunku, išskyrus tai, kad nemokėjo sakyti pamokslų. Šios dovanos neturėjo.
Visuomenininkas, valstybės vyras
Svari visuomeninė Mirono veikla prasidėjo 1905 m. Jis subūrė kunigų grupę ir drauge kreipėsi į vyskupą, prašydami leisti lietuviškose parapijose giedoti ir pamokslus sakyti lietuvių kalba. Didžiajame Vilniaus Seime dalyvavo apie 100 kunigų, ir Mironas savaime atsidūrė krikščionių demokratų partijoje. Pradžioje partijos nariai buvo tik kunigai. Vilniaus vyskupas panoro į šią partiją įtraukti ir gudus bei lenkus. Tada dauguma narių iš partijos pasitraukė, ir vienas pirmųjų buvo Mironas. Dirbdamas Vilniuje jis daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos kūrimo, rašė į ją ir pats. Įsteigė švietimo draugiją „Rytas“. Labai platūs jo visuomeninio darbo užmojai niekada nesusiaurėjo. Vien 1916 m. jo vadovaujamas Trakų švietimo komitetas įkūrė apie 90 mokyklų. Būtent dėl aktyvios 1905–1917 m. veiklos Mironas buvo pakviestas į Lietuvių konferenciją, kuri turėjo išrinkti Tarybą Nepriklausomybės bylai spręsti. Išrinktas ir į Tarybą Mironas buvo nuosaikios krypties politikas, nors posėdžiai vyko audringai, nariai dėl daug ko nesutarė.
Pagaliau 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, parengtą remiantis 1917 m. gruodžio 11 d. aktu, pasirašė 20 Tarybos narių. Ir tada atėjo sunkūs, neramūs laikai. Iš vienos pusės spaudė vokiečiai, iš antros bolševikai, iš trečios „baltieji rusai“ bermontininkai, o kur dar lenkai? Mironas ir dar keli signatarai keliaudavo po Lietuvą, aiškindami žmonėms apie esamą padėtį ir siekius. 1920 m. tuo tikslu lankėsi ir pas JAV lietuvius. 1926 m. iki tol buvęs labai atsargus ir nuosaikus Mironas išrenkamas... Tautininkų partijos valdybos nariu! Gal taip nutiko dėl jo artimos dar nuo gimnazijos laikų draugystės su taip pat nuosaikiu Smetona?
Ministrų kabinetas. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, Juozas Tonkūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), Jonas Gudauskis (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).
Greit Mironas tapo Tikybų departamento direktoriumi. Šiame poste dirbo neilgai, nes tam atvirai priešinosi vyskupas Juozapas Kukta. 1929 m. Mironą paskiria Vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Apie jo ganytojiškąją veiklą žinių išliko nedaug, tačiau labai ryški politinė veikla. Būdamas taikaus būdo, jis nuolat gesindavo konfliktus tarp sunkaus charakterio bei itin impulsyvaus premjero Augustino Voldemaro ir Smetonos. Rūpinosi valstybės oficiozu Lietuvos aidas, taip pat vykdydavo slaptus prezidento įpareigojimus.
Esant katastrofiškiems santykiams su Lenkija, bandyta derėtis su okupacine valdžia. Derybos vyko Kretingoje. Lenkijai atstovavo grafai tėvas ir sūnus Tiškevičiai, o Lietuvai – Mironas. Pradžioje viskas vyko sėkmingai, bet staiga, nežinia dėl ko, labai jautriai sureagavo Smetona, ir derybos nutrūko.
1938 m. Mironas tampa ministru pirmininku ir Tautininkų sąjungos pirmininku. Tauta jį priėmė nevienareikšmiškai. Vieniems atrodė neįprasta, jog premjeras yra kunigas, kai kam nepatiko jo nuosaikumas ir noras visus keblius klausimus spręsti taikiai, derybomis. Labai keista, bet visuomenė Mirono vyriausybes laikė itin prastomis, tačiau šlovino jį kaip asmenybę. Po Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo Mironą nušalino nuo pareigų, buvo sudaryta nauja vyriausybė. Nepaisant visko, draugystė tarp Smetonos ir Mirono nenutrūko.
Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisariato kalėjime Nr. 1, Kaune, 1940 m. lapkričio 11 d. Lietuvos ypatingasis archyvas
Raudonasis teroras
Įsiveržus stalininiam marui, Mironas gyveno savo Bukaučiškių dvarelyje ir dirbo Daugų klebonu. Savaime suprantama, jog KGB budeliams buvęs premjeras ir artimas prezidentui asmuo labai rūpėjo. Deja, prikibti nebuvo prie ko. Ilgai plūkėsi ieškodami „įkalčių“, kol galiausiai 1940 m. Mironą suėmė ir įkalino Alytuje, po to Kaune. 1941 m. jį paleido. Draugai įkalbinėjo emigruoti, bet signataras sakėsi norįs numirti ir atgulti Lietuvoje. 1944 m. vasarą Mironas suimamas ir verbuojamas dirbti KGB informatoriumi. Jam taikytas šantažas, psichologinis smurtas, grasinimai, fizinės priemonės. Nejaunas žmogus neatlaikė, palūžo ir sutiko. Tada jį skubiai perkėlė į Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapiją dirbti klebonu. Nes ką ten iššnipinėsi kaime, Dauguose?.. O štai Vilniuje daug inteligentų! Bet KGB žiauriai susimovė. „Informatorius“ pareigingai rašydavo ataskaitas, tačiau jose nebuvo jokių „įkalčių“ ar pavojingų kitiems asmenims žinių. Tai truputį primena sovietmečiu „užverbuotą“ vieną mūsų rašytoją, išleidžiant kūrybinę grupę į JAV. Sugrįžęs žmogus parašė tokią ataskaitą: „J. S. Niujorke nusipirko amerikoniškas pilkos spalvos su atvartais kelnes. Kiek mokėjo, sužinoti nepavyko.“ Panašios buvo ir Mirono ataskaitas.
Iš viso Mironas buvo suimtas keturis kartus. Galima įsivaizduoti KGB budelių įtūžį: nieko iš jo išpešti neįmanoma, o ir prikibti nėra prie ko. Ir vis vien apkaltino 58 str. trimis paragrafais. Nuteisė septyneriems metams kalėjimo ir išvežė į žiaurumu garsų Vladimiro kalėjimą. Po šešerių metų ten ir mirė. Palaidojimo vieta nežinoma, jos rasti nepavyko.
Apdovanojimai, atminimo ženklai
1930 m. Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinas.
1938 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinas.
1995 m. Kaune, Aleksote, Mirono vardu pavadinta gatvė.
1996 m. išleistas pašto ženklas.
1998 m. Rokiškio r., Kuodiškių k. pastatytas paminklinis akmuo.
2000 m. popiežius Jonas Paulius II įtraukė Vladą Mironą į XX a. kankinių sąrašą.
2006 m. Mirono vardu Vilniuje pavadinta gatvė.
2007 m. Daugų vidurinei mokyklai suteiktas Mirono vardas.
2007 m. Rasų kapinėse pašventintas kenotafas Vladui Mironui, Pranui Dovydaičiui ir Kazimierui Bizauskui.
Istorijoje Vladas Mironas išliko kaip itin aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, valstybingumą.
