Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Damla Karaagacli / pexels.com nuotrauka
Popiežiaus intencija lapkričiui: „Melskimės, kad su mintimis apie savižudybę kovojantys žmonės savo bendruomenėje rastų jiems reikalingą paramą, pagalbą bei meilę ir atsivertų gyvenimo grožiui.“
Štai dar viena visuotinė popiežiaus intencija, kviečianti į gilų visuomenės širdies gydymą, kuriam reikia daug maldos, išgryninto suvokimo ir svarbiausia – Jėzaus Širdies įkvėpto gailestingumo ir vilties.
Mintys apie savižudybę, visa, kas su tuo susiję ir į kur tai veda, yra iššūkis ne vien nuo to kenčiantiems ir, duok Dieve, su tuo kovojantiems. Artimieji taip pat yra paliečiami, pažeidžiami, bet ir kviečiami būti neabejingais. Ir jie turi mokytis labiau mylėti ir kartu gyti, nes ir patys būna priversti susidoroti su dideliu iššūkiu ir našta. Tai jau ne vieno asmens, bet platesnės grupės užduotis – surasti viltį. Ne visada pavyksta tai priimti ir dar kažką tikrai veiksmingo daryti artimojo atžvilgiu, kad gyvenimo grožis ir viltis vėl spindėtų. Tam iš tiesų reikia daug pagalbos, išminties ir daug pasitikinčių maldų, kol gims naujas vilties žvilgsnis, ištyrintas nuolankumas, pasitikintis atvirumas.
Lietuva kenčia savižudybių skaičiumi pirmaudama Europoje, o pasaulyje patekdama į pirmąjį dešimtuką. Turbūt nėra nė vienos giminės Lietuvoje, kurios nebūtų palietusi ši kančia. Mane ir mano paties giminę yra paveikęs mano amžiną atilsį tėčio per ankstyvas iškeliavimas, prieš tai lydėjęs ilgus metus įtampų, minčių ir kalbų apie savižudybę, tiesiogiai ar netiesiogiai veikęs visų aplinkinių gyvenimus. Žinoma, liūdna, ir didelis klausimas visai giminei, ką dar galėjo padaryti daugiau gero jam, šalia visos parodytos meilės ir tikėjimo. Visgi ta pati meilė ir tikėjimas leidžia toliau gyventi, palaikyti vienas kitą ir gydytis vidines žaizdas. Ir, žinoma, melsti amžinojo atilsio mirusiems. Juk galiausiai pats Viešpats rodo savo gailestingą meilę savo kūriniams.
Specialistai nurodo, kad susidūrus su tokia artimo žmogaus kančia svarbu pamatyti ir išgirsti jį lydimą nevilties jausmą, tarsi ateitis neturėtų prasmės, menkavertiškumą, gėdą ar kaltę, užsidarymą savyje, atsiribojimą, staigius nuotaikos pokyčius, netiesiogines ar tiesiogines užuominas apie norą mirti. Gali pasikeisti elgesys – žmogus atsisveikina, dalija daiktus, domisi savižudybės būdais. Izoliacija, gyvenimo prasmės praradimas ar tikėjimo krizė dar labiau pagilina neviltį. Visa tai rodo, kad žmogaus santykis su savimi, kitais ir Dievu yra stipriai pažeistas – tai ne tik psichologinė, bet ir giliai egzistencinė problema.
Bažnyčia moko, kad net ir šioje tamsybėje Dievas nepalieka žmogaus. Patys kenčiantieji ir vienas Dievas pažįsta širdį. Jis gali suteikti malonę net lemtingiusią akimirką. Todėl krikščioniškas požiūris niekada neturi tapti smerkimu, bet vilties ir gailestingumo keliu.
Visos šios situacijos akivaizdoje verta neprarasti Viešpatyje vilties ir ją žadinti kenčiančiųjų artimųjų širdyse. Dažnai gelbsti paprastas žmogiškas artumas, parodytas rūpestis, aukojamas laikas, nuoširdi malda. Bet būtina visuomet pasitelkti ir specialią pagalbą – psichologijos, psichiatrijos, dvasinio palydėjimo. Įvairių bendruomenių atsakinga vienybė ir meilė turi gydančią galią. Šeima, draugai, bažnytinės bendruomenės gali tapti gyvi tiltai, užkertantys kelią kenčiančiajam nuskęsti vienatvėje. Svarbu susipažinti su viltingomis istorijomis apie tai, kaip būtų galima tęsti gyvenimą, svarbu kurti naujas vilties istorijas.
