Antanas Gailius
Ar galėtų būti mums ženklas iš aukštybių, kad Kovo 11-ąją beveik visados švenčiame per Gavėnią? O jeigu tai ženklas – ką jis mums galėtų byloti?
Tas klausimas man dažnokai kyla, o šiemet net ypač, nes mūsų Gavėnią dar sustiprina tas uždarumo, ryšio vienų su kitais stygius, kurį kenčiame dėl pandemijos. O tada jau norom nenorom kyla ir klausimas apie mūsų gyvenamus laikus, apie tai, kur suka pasaulis ir kaip jame dera laikytis mums, kurie, kaip tikime, atsiradome jame ne tam, kad pagyventume, pašvęstume ir pradingtume, bet tam, kad atliktume tam tikrą misiją, kad ir kaip patetiškai šis žodis skambėtų.
Vienas mano pačių mylimiausių autorių, Nyderlandų kultūros istorikas Johanas Huizinga, rašydamas savo paskutinę knygą „Sužalotas pasaulis“, gyveno kur kas sunkesnę savo Gavėnią nei mes šiandien. Ėjo 1943 m., jis pats buvo šiaip taip dėl sveikatos išleistas iš nacių konclagerio ir turėjo būti gal piktas, gal didžios depresijos ištiktas senis, bet ne, – ėmėsi rašyti knygą apie Vakarų „kultūros atkūrimo galimybes“. Toje knygoje yra ir skyrelis antrašte „Ar galima viltis, kad krikščionių tikėjimas atgis?“
Pripažindamas, kad karo metais patiriamos kančios labai sustiprino žmonių metafizinį poreikį, jis čia pat ragina skaitytoją nesileisti į pigų optimizmą: „Šiuolaikiniai Europos ir Amerikos žmonės kaip visuma orientuojasi į turtą ir vartojimą. Vis didesnė jų dalis nusmukusi į vulgarybę ir kasdienybę, ir to nepakeičia priklausymas kokiam nors bažnytiniam tikėjimui.“ Dar blogiau – autorius, apžvelgęs visą Europos istoriją, tvirtina, kad krikščionybė ir tais laikais, kai ji buvo visuotinai išpažįstama, žemesniųjų ir viduriniųjų sluoksnių žmonių taip niekados ir nepadarė geresniais ir išmintingesniais.
Galėtumėte manęs paklausti, kodėl štai tokias mintis sugalvojau dėstyti, užsiminęs apie Gavėnią ir Kovo 11-ąją. Pirmasis atsakymas būtų labai paprastas: knyga, kurią čia cituoju, šiuo metu yra ant mano darbo stalo. Bet galbūt ir tai yra koks nors ženklas, kad ji yra čia būtent dabar? Juk ir man pačiam reikia tos paguodos, kurios daugeliui iš mūsų šiomis dienomis niekados nebus gana. O ši knyga, nors ką tik mano cituotos jos mintys gali pasirodyti labai pesimistinės, anaiptol nepesimistinė. Ir pats autorius nuolatos atsikirtinėja nesąs pesimistas. Knyga, kurią galbūt galėsite paskaitinėti per kitą Gavėnią, J. Huizinga, parodydamas daugybę Europos istorijos būvyje buvusių krizių ir sunkmečių, po kurių ir vėl radosi atgaiva ir viltis, mėgina ginčyti kalbas apie Vakarų kultūros (pastarąją jis tapatina su lotyniškosios krikščionijos kultūra) saulėlydį. Apie tą saulėlydį šiandien ir Lietuvoje labai daug kalbama. Tokių nuotaikų atgarsių girdime ir Visuotinėje Bažnyčioje. Dar tikrai ne per šią Gavėnią iki galo suprasime, kas iš tikrųjų dedasi mūsų pasaulyje ir kaip turėtume skaityti tai, kas mums regisi kaip ženklai iš aukštybių. Gyvename gerokos sumaišties laikais, ir ta sumaištis tikrai nesibaigs net tada, kai būsim visi paskiepyti. Nuo mūsų protų ir širdžių sumaišties vakciną seniai turime, ją kasmet gauname, jei ne fiziškai, tai bent dvasiškai Pelenų dieną: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“ Tą patį, beje, tik kitais žodžiais sako ir mano mylimas autorius:
„Ne, tikrai, pamatai tam, kad tikroji kultūra greit atgytų, nėra padėti. Turto, valdžios troškimo ir smurto niekur neatsižadėta; pasaulis į būsimą periodą vis dar žengia kaip pelno siekianti bendrija, kaip naudos ir malonumų visuomenė. Perspektyva lieka niūri. Tai ar išvada turi būti, kad šią kultūrą dera laikyti pražuvusia, kad mums nelieka nieko daugiau, tik susitaikyti su jos tolesniu nuosmukiu? Ne, tokia ji neturi būti. Išvada visados turi likti ta, kad, net jei visuomenė nėra pribrendusi ir galbūt niekados nepribręs esmingai taisytis, vis tiek kiekvienas paskiras žmogus, kiekviena menka asmenybė privalo siekti kad ir pačia menkiausia dalele prisidėti, idant vyktų būtinoji Meilės pažanga.“
