Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Žinia iš Norvegijos

2015-02-03 | Martynas VASILIAUSKAS, Seimo kontrolierių įstaigos vyr. patarėjas
artuma201412-rs-p18-19.jpg. Yevgeny Salnikov nuotrauka
Yevgeny Salnikov nuotrauka

Martynas VASILIAUSKASMartynas VASILIAUSKAS

Kartą viena bičiulė, auginanti tris vaikus, ištarė: „Esu labai prisirišusi prie savo vaikų. Neįsivaizduoju, kaip išgyvenčiau, jeigu Viešpats kurį nors iš jų paimtų.“ O jei vaikus paima kiti žmonės?..

Negeri tėvai?

Dirbu institucijoje, kurios vienas iš pagrindinių tikslų – ginti žmogaus teises ir laisves. Neseniai su oficialiu vizitu viešėjau Norvegijoje ir buvau susitikęs su Norvegijos parlamento ombudsmeno, Lygių galimybių ombudsmeno ir Vaikų ombudsmeno institucijų atstovais (Lietuvoje ombudsmenai žinomi kontrolierių vardu). Susitikimas su Norvegijos Vaikų ombudsmeno pavaduotoju sukėlė daugybę minčių apie tam tikrą teisių pusiausvyrą: kiek teisių į vaikus turime mes, jų tėvai, kiek teisių turi patys vaikai ir galų gale kiek teisių į mūsų vaikus turi visuomenė.

Apie Norvegiją viešojoje erdvėje vis sklando žinios: Vaikas paimtas iš tėvų ir atiduotas globėjams, nes tėvai ant jo šaukė... Vaikas paimtas iš tėvų ir atiduotas globėjams, nes mama, ruošdama šeimai vakarienę, apsižiūrėjo, kad baigėsi druska ir nubėgo pas kaimynę pasiskolinti, o vaikas tuo metu miegojo... Vaikas paimtas iš tėvų ir atiduotas globėjams, nes draugo gimtadienyje per daug valgė...

Nejučiom pabandai minėtose situacijose įsivaizduoti save ir savo vaikus. Kam gi nepasitaikė pakelti balsą prieš vaiką, prieš tai galbūt tūkstantį kartų susivaldžius?.. Kam gi nepasitaikė iš tiesų trumpam nubėgti pas kaimynus kažko pasiskolinti, palikus vaikus miegančius ar žaidžiančius, prieš tai galbūt šimtą kartų šios minties atsisakius?.. Po to spurdančia širdimi skuosti atgal, tikintis, kad vaikelis neprabudo, nepasigedo...

Turbūt ne vienam skaitytojui kraujas užverda, pagalvojus, kad štai po tokio atsitikimo užeis vaikų gerovės specialistai ir lyg niekur nieko mano vaiką išsives. Negrąžinamai. Žinoma, prieš tai paaiškinę, kokios yra vaiko teisės ir kad jos buvo pažeistos. Ir kad aš nelabai tinku būti tėvu ar motina...

Kas iš tiesų atsakingas už vaikus?                         

Ar iš tiesų tokie dalykai vyksta? Deja, taip. Norvegija žinoma savo novatorišku požiūriu į vaikų auklėjimą, į vaikų ir tėvų santykius, į vaikų teises... Žinoma tiek, kad Norvegijos pareigūnams tenka nuolat aiškintis šioje šalyje reziduojantiems ambasadoriams.

Norvegijos Vaikų ombudsmeno veiklos pristatymas pradedamas trumpu animaciniu filmuku vaikams (http://barneombudet.no/). Filmukas patraukiantis, tačiau iš karto ausys pagauna keletą įdomesnių sakinių, skirtų vaikams: „Jūs turite teisę į privatumą, o Jūsų pažiūros turi būti gerbiamos, nežiūrint, kiek Jums metų“; „Visi vaikai turi teisę pasisakyti juos liečiančiais klausimais“; „Galbūt Jūsų tėvai turi nemažai problemų rūpindamiesi savimi“.

Tokiais ir panašiais žodžiais tarsi nepastebimai naikinama riba tarp vaikų teisių ir tėvų atsakomybės. Tėvai tarsi paliekami nuošalyje ir neprivalo atsakyti už savo vaikus. Daug svarbiau tampa tai, kad vaikas galėtų pasirinkti, apsispręsti, turėti savo nuomonę ir savo privatų gyvenimą. Tėvų atsakomybė auklėti, ugdyti vaiką, perteikti jam vertybes, gėrio ir grožio supratimą tampa nebesvarbi. Panašu, kad taip trinamas esminis tėvus ir vaikus siejantis ryšys – tarpusavio atsakomybės ryšys.

Pamenu, susilaukus pirmagimio, pirmasis mano širdį užplūdęs jausmas buvo ne džiaugsmas, bet... atsakomybė – aiškus supratimas, kad štai nuo dabar iki savo amžiaus galo esu atsakingas už šį kūdikį. Esu atsakingas už tai, kad jis būtų doras, mylintis gyvenimą, Tėvynę, kitus žmones, pažįstantis Jėzų, siekiantis save dovanoti ir nuolat trokštantis nešti džiaugsmą ir šviesą žmogus. Ar tai įmanoma, kai kažkas staiga mano vaikui sako: „Ei, tu gali galvoti kitaip, spjauk į tai, ką tau sako tėvai“? O kai tai nuolat kartojama, brukama įvairiausiais kanalais?..

Tikrasis smurtas prieš vaikus

Susitikimas vyksta toliau. Rodoma gražiai besišypsančio septynmečio nuotrauka, daryta rugsėjo 1-ąją. Berniukas su pasitikėjimu ir viltimi žvelgia į naują gyvenimo etapą. Toliau – to paties berniuko nuotrauka po kelerių metų. Iš jos matyti, kad kažkas pasikeitė: akyse nebėra džiaugsmo, atsiradusi tarsi kažkokia baimė, susigūžimas. Tuomet sužinau, kad praėjus keliems mėnesiams po šios nuotraukos padarymo berniukas rastas negyvas savo kambaryje. Galvoje didelė žaizda. Policijos nuomone, nelaimingas atsitikimas – nukrito nuo laiptų. Tyrimas nutraukiamas. Tačiau Vaikų ombudsmeno ir nevyriausybinių organizacijų nuomonė kita: smurtas šeimoje. Tyrimas atnaujinamas ir berniuko tėvas nuteisiamas už žmogžudystę, o motina už tai, kad neužkirto tam kelio.

Šios istorijos išvada tokia: turiu padaryti viską, kad užkirsčiau kelią tokiems dalykams. Tai skiepijama kiekvienam norvegui ir kiekvienas norvegas tai stengiasi nuoširdžiai daryti. Užkirsti kelią – bet kokiam galimam pavojui, bet kokiam galimam smurtui, bet kokiam žalingų įpročių perdavimui, bet kokiam bereikalingam tėvų autoriteto rodymui. Taigi jeigu matau nors menkiausią smurto prieš vaiką arba vaiko nepriežiūros galimybę, nedelsdamas turiu apie tai pranešti atsakingoms institucijoms. O šios sąžiningai reaguoja į kiekvieną pranešimą ir imasi visų atsargumo priemonių, kad tokie tėvai su savo vaikais daugiau nebesusitiktų.

Klausiu, o kaip dėl tėvų pareigos auklėti savo vaikus? Kaip dėl vaikų pareigų? Ar vaikai turi tik teises, o bet kokios jiems nustatomos pareigos galėtų būti laikomos smurtu? Susidaro įspūdis, kad mano klausimų ombudsmeno pavaduotojas arba nesupranta, arba nenori suprasti. Užuot atsakęs, man pasakoja apie draudimą vaikus apipjaustyti be jų sutikimo. Žinome, kad tai judėjų tikėjimo dalis, tarsi Krikštas krikščioniui. Tačiau Norvegijoje norima uždrausti vaikų apipjaustymą, nebent jie su tuo sutinka. Klausiu, o kaip dėl Krikšto, gal ir dėl jo bus pradėta reikalauti vaikų sutikimo? Man atsakoma, kad apipjaustymas neatitaisomas, o Krikštas gali būti atšauktas...

Domiuosi, kas turi įvykti, kad vaikas iš tėvų būtų paimtas. Atsakymas paprastas: draudžiamas bet kokio pobūdžio smurtas prieš vaikus. Jeigu tėvai smurtauja, vaikas bus atimtas. Paprasta ir aišku. Nejučiom pagalvoju, ar paliepimas vaikui eiti ruošti namų darbus kartais nebus priskirtas prie psichologinio smurto?..

Mes visi, tiek tėvai, tiek įvairios nevyriausybinės organizacijos ir įstaigos, rūpinamės vaikais. Mums labai svarbu, kad jie būtų saugūs, laimingi, mylimi, aprūpinti... Tačiau ar pagalvojame, kaip jaučiasi patys vaikai? Ką išgyvena vaikas, staiga atskirtas nuo tėvų ir atsidūręs svetimoje aplinkoje? Ar taip padedame vaikui? Ar jį apsaugome? Ar tai nėra trauma visam gyvenimui ir didesnis bei sunkiau atitaisomas smurtas?

Norvegijoje laikomasi pozicijos, kad vaikai visų pirma auginami visuomenei. Visuomenei reikia vaikų, nepatyrusių smurto, nepripratintų prie žalingų įpročių, savarankiškai ir objektyviai mąstančių. Pagalvokime: gal iš tiesų būtume laimingesni, paslaugesni kitam, bendruomeniškesni, daugiau šypsotumėmės, mums labiau rūpėtų kiti ir valstybė, jeigu nebūtume patyrę smurto?..

Žinia iš Norvegijos aiški: norvegai pasirinko. Jie stengiasi prie vaikų neprisirišti ir jų nesisavinti. Galbūt tai leidžia Norvegijai būti vienai iš pilietiškiausių valstybių pasaulyje, nes taip užauginami tikri piliečiai: žinantys, ko nori, žinantys, kur eina ir, aišku, žinantys, ką daryti su vaikais. Ar mes išdrįsime būti piliečiais?..


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. spalis 10

Artuma - artuma201910 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22