Baigiantis metams žvelgiame, kaip mums asmeniškai ir apskritai Bažnyčioje pavyko būti dėl kito, šalia esančio. Popiežius Pranciškus visus kviečia ne tik vienam kitą pamatyti, išgirsti, įsiklausyti, bet ir kartu eiti Sinodiniu keliu. Kaip šiais metais atrodė mūsų įsiklausymas į vargstančiųjų poreikius ir pastangos bei darbai jų labui? Pokalbyje dalyvauja LVK socialinių reikalų tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialinės pagalbos ir integracijos centro Betanija vadovas Miroslavas Seniutis, LR Seimo narys, socialinio darbo pedagogas bei organizatorius, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, Tauragės Švč. 
Trejybės parapijos klebonas kunigas Marius Venskus; kalbina Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.
Deimantė : Metus palydi vis dar besitęsianti koronaviruso situacija, migrantų krizė, o Bažnyčioje metai tik prasideda–visi esame pakviesti į sinodinę kelionę. Ką šiemet nuveikėm? Kur buvome stiprūs, kur silpni?
Miroslavas : Kalbėdamas apie šiuos metus išskirčiau du žodžius – sutelktumas ir atstumas. Kaip vadovas patyriau sutelktumą komandos viduje, santykiuose ir darbuose su kolegomis. Pavykdavo lengviau įgyvendinti pokyčius, greičiau priimti sprendimus. Taip pat atsirado gerokai daugiau savanorių, nei jų buvo anksčiau, daugiau rėmėjų – įmonių ir pavienių asmenų. Organizacijos viduje teko pajusti ir atstumą. Atstumą su žmonėmis, gaunančiais pagalbą. Pagalbos procesai vyko lauke, dėl to sumažėjo paslaugų kiekis, kai kuriais atvejais – sumenko ir kokybė. Anksčiau žmonės visuomet galėjo ateiti pas mus, leisti laiką šiltose patalpose. Šiuo sudėtingu laiku jie buvo priversti stovėti lauke, laukti maisto eilėse.
Linas : Pastaraisiais metais visi tapome pažeidžiami. Mano aplinkoje serga daug šeimų ir jose vyksta žmogiškos dramos. Pvz., nėra kas nuvežtų sergantį žmogų pasidaryti testo, o šeimos nariai to padaryti negali – sunkiai serga ir negali vairuoti. Prie atskirties kūrimo prisideda ir galimybių paso politika. Žinoma, jis nukreiptas į tai, kad spręstų pandeminius iššūkius. Tačiau dalis žmonių dėl tam tikrų įsitikinimų nusprendžia nesiskiepyti. Ir jie yra apribojami, iškrinta iš įvairių visuomeninių procesų. Visuomenės susipriešinimas yra pralaimėjimas. Kitas susipriešinimo pavyzdys – migrantų krizė. Nelegaliai sieną bandantys kirsti žmonės buvo vadinami bombomis, šoviniais, hibridinės atakos instrumentais. Pritarsiu nacionaliniams tikslams ir priemonėms, tačiau jas įgyvendinti galime kur kas jautriau. Trečiasis susipriešinimas – vertybinis. Seimo svarstymuose ne laiku atsidūrė Partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija. Visuomenė sprendžia keletą krizių vienu metu – tokius klausimus rimtai aptarti sudirgusioje aplinkoje yra labai sudėtinga. Tačiau norisi ir pasidžiaugti – pastaruoju metu skurdo rodikliai yra ženkliai kritę, ypač tarp vaikų ir senjorų.
Marius : Parapijoje daug veiklų buvo sustabdytos, negalėjo veikti ir tai, kas atrodė įprasta. Šiuo laikotarpiu ypač išryškėjo artimo meilės darbų poreikis. Mūsų parapijoje Caritas pandemijos laikotarpiu „įjungė“ aukštesnę pavarą ir dar intensyviau vykdė veiklas. Ir čia buvo naujų atradimų – šalia apčiuopiamos pagalbos (pvz., maisto nunešimo į namus) išryškėjo ir kitas neįvardytas poreikis. Žmonės patyrė baimę, vienišumą, abejones. Tapo akivaizdi nuoširdaus bendravimo stoka, todėl parapijoje pradėjome išklausymo tarnystę. Žmonės galėjo skambinti į mūsų parapiją, pasikalbėti, būti išklausyti. Pandemijos patirtis padėjo aktyviau bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, institucijomis, kadangi žmonių problemos kompleksiškos. Mums tai padovanojo daug naujų savanorių, norinčių ir galinčių įsitraukti į pagalbos teikimą.
Deimantė : Šiais pandeminiais metais Caritas taip pat susidūrė su nemažais iššūkiais – kai kuriose parapijose veiklos buvo stabdomos, nes pritrūkome jaunų savanorių, o vyresniuosius stengėmės apsaugoti. Kartu reikėjo pagalvoti, kaip neapleisti tų, kuriems pagalba reikalingiausia.
Kęstutis : Su žodžiu pandemija apsipratome. Mūsų karta pirmą kartą išgyvena tokio pobūdžio reiškinį, kuris krizėje suvienija visą pasaulį. Išgyvename vargšo būseną. Pirmiausia, tai yra psichologinis vargas, nes nežinia, kur ir kada gali būti užkrėstas. Išgyvename baimę, jei ne ligos, tai skiepų. Kai mes buvome sustabdyti, galėjome nesunkiai įsijausti į tai, ką jaučia vargšas, praradęs darbą, socialinius santykius, įgūdžius. Tačiau ar tai pralaimėjimas? Galbūt dabar žiūrėdami į vargšus savo aplinkoje, matysime juos kitaip, kadangi turėjome patirtį, kai buvome uždaryti namuose. Kita šios pandemijos pusė – žmonės iš naujo apmąstė savo gyvenimą. Žinoma, visiems teko girdėti, kad pandemija pagilino konfliktus tarp artimiausių šeimos narių. Tačiau žinau atvejų, kad santykiai buvo pagilinti, žmonės pagaliau turėjo laiko pasikalbėti.
Migrantai davė mums galimybę pažvelgti į gyvenimą jų akimis, nes kai juos matome, galime pasakyti, kiek mūsų kraštas jau yra pasiekęs. Turime stogą virš galvos, ką pavalgyti, turime savo socialinius saitus. Gavome naują užduotį – priimti kitą. Kitą, kuris yra kitokios kultūros, tikėjimo, teisinio statuso.
Šiuos metus vainikuoja popiežiaus pakvietimas viso pasaulio Bažnyčią pasikalbėti. Niekas nėra turtingas pats savyje, bet turi dalytis ir taip tapti turtingas. Sinodo „nuotykis“ parodo, kad negalime būti sotūs tiktai savo supratimu, savo pažinimu.
Deimantė : Ar mes, kaip Bažnyčia, stojame į vargstančiųjų pusę? Kaip sekasi atpažinti naujas skurdo formas?
Linas : Šeimos šiuo laikotarpiu buvo pakliuvusios į joms absoliučiai nebūdingą situaciją. Karantino metu „išsijungia“ visos visuomenės pagalbos auginant vaikus: mokyklos, būreliai, dienos centrai. Kaip išgyventi, kai gyveni mažoje erdvėje, turi užtikrinti mokymosi procesą, maitinimą ir dar atlikti visas savo darbo užduotis? Tuomet parapijos šeimų bendruomenėje išryškėjo didžiulis poreikis rengti bent nuotolinius susitikimus, kuriuose galėtume išsikalbėti. Ir tai mums padėjo. Tačiau susidarė įspūdis, kad bent pusė žmonių į bendruomeninį gyvenimą taip ir negrįžo. Ar žinome, kas vyksta su tais žmonėmis, kurie negrįžta? O negrįžta ne tik senjorai, bet ir šeimos, ir jaunimas. Kalbant apie visą parapijos bendruomenę, išgyvenau anonimiškumą – vienas kitą matome, bet nepažįstame, nežinome, kaip galime vienas su kitu susisiekti ir paklausti: kodėl nebematau tavęs bažnyčioje, ką išgyveni, kokia pagalba būtų reikalinga?
Skiriamas savanorių laikas tiek parapijose, tiek ir emocinės paramos linijose, išklausymo tarnystėse – vienas svarbiausių dalykų. Atrodo, kad dalis visuomenės yra jautri migrantų atžvilgiu. Žmonės investuoja didžiules laiko ir rūpesčio sąnaudas tam, kad padėtų spręsti nelengvus klausimus. Mes tikriausiai pirmą kartą susiduriame su tokia skurdo situacija, kurioje reikia konfrontuoti su vykdoma valstybės politika. Sprendžiant žmogiškumo klausimus kartais tenka susidurti su nacionalinio saugumo paradigma, kuri, deja, linkusi aukoti žmogiškumą. Man džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie stoja žmogiškumo pusėn, suvokdami nacionalinio saugumo problemas.
Marius : Norisi kalbėti apie baimę priartėti prie kito. Aš labai dažnai bijau. Galiu kalbėti apie asmeninį pasitikėjimą Dievu ir panašiai, bet kai man paskambina žmogus ir sako, kad labai sunkiai serga ir nori su manimi apie tai pasikalbėti, – aš išsigąstu. Ši problema išryškėja ir su migrantais. Mes bijome jų ne todėl, kad reikės duoti maisto ar drabužių. Žinome pavyzdžių istorijoje, kad kai kur migrantai užkariaudavo kultūras, perkeisdavo galingas imperijas, kurios neturėjo vidinės tapatybės ir tvirtumo. Su migrantais ateina vidinis, dvasinis, moralinis, vertybinis jų tvirtumas, ir mes to bijome. Tačiau jei gerai suvoktume savo tapatybę, suprastume, kad kitas žmogus nuskurdinti negali. Jis gali tik praturtinti.
Miroslavas : Mūsų centro Betanija vizija – kad būtume skirtingų žmonių susitikimo vieta. Ir dabar, prisimindamas pandemijos pradžią, atpažįstu, kad buvo didelis iššūkis užtikrinti, jog išliktume šia susitikimo vieta. Negalėjome visi kartu susirinkti erdviose patalpose. Su komanda ėmėme galvoti, kaip įveikti atstumą. Vienas iš būdų – išeiti pas žmones, kurie rinkosi lauke. Taip kilo sumanymas dirbti gatvėje. Jau keletą mėnesių drauge su kolege einame į gatvę ieškoti žmonių, kurie ten gyvena, leidžia laisvalaikį, kartais nusikalsta. Einame ir pirmiausia norime suprasti, kaip šiuos žmones pasiekti, kaip įgyti jų pasitikėjimą, kaip užmegzti santykį, galintį vesti prie pokyčių jų gyvenime.
Deimantė : Popiežius viliasi, jog penktosios Pasaulinės vargstančiųjų dienos minėjimas vietinėse bendruomenėse dar labiau įtvirtins evangelizacinį sąjūdį, kuris pirmiausia pasitiktų vargšus ten, kur jie yra. Sąjūdžio dalyviais jau esate tapę, nes, atpažinę naujas vargo formas, ieškote naujų veiklos būdų eiti link žmonių, o jiems to labiausiai ir trūksta – santykio, žmogiškumo, žvilgsnio į akis ir pokalbio.
Kęstutis : Popiežiaus Žinia sprogdina vaizduotę. Vien tik tai, ką reiškia paskutinis jos sakinys: „Vargšai – gyvenimo dalis ir išgelbėjimo priemonė.“ Jeigu tu su šia tikrove neturi santykio, rizikuoji išgelbėjimu. Vargšai nėra našta, jie yra būtini patikrinant mano žmogiškumą, įvedant mane į santykį su Dievu. Jie rodo, kad tik pasilenkęs prie vargšų galiu išeiti per siaurus vartus. Nes mūsų platūs vartai – žinios, gal net geri darbai, įvairios veiklos. Statyti vargšus į išgelbėjimo centrą – revoliucija. Bažnyčioje dar nesame iki galo to apmąstę, nes mus gąsdina. Padaviau duonos riekę, eurą ir eik šalin, aš turiu dirbti rimtus darbus. Jeigu negebi atpažinti vargo apraiškų – nesi atsivertęs. Tai išėjimas iš savęs, iš savo sotaus būvio, galbūt saugumo. Viešpats tai padaro išeidamas iš savęs ir įsikūnydamas į žmogų. Aš ir turiu taip daryti, išeidamas iš savęs ir tam tikra prasme įsikūnydamas į vargo ištiktą žmogų.
Deimantė : Gailestingas žmogus ar bendruomenė yra uostas stokojantiems. Ar mūsų uostai pasitinka visus, ar dar yra apstatyti barjerais?
Kęstutis : Žmonėms Caritas yra prieglauda ir pagalba. Bet pas mus nėra įvykęs lūžis, kad krikščionių Bažnyčioje visi yra ir turi būti caritas. Parapijose įprasta manyti, kad tik Caritas turi atlikti gailestingumo darbus. To negana. Kiekvienas žmogus, kiekvienas katalikas turi matyti savo artimą. Ir tai yra didelis iššūkis. Galbūt Carito darbas padėti žmonėms ugdyti jautrias širdis. Gailestingosios meilės apraiškų yra, tačiau turime jas panaudoti efektyviau. Evangelijoje sakoma, kad „vargšų visuomet turėsime“ (plg. Mk 14, 7), bet su tokiomis apraiškomis nepakaks jėgų padėti visiems, reikalingas bendras visų susitelkimas. Žinoma, nenustumiu į pakraščius nei maldos, nei sakramentų. Visi šie dalykai privalo būti krikščionio gyvenime kartu.
Linas : Į įsipareigojantį santykį su vargstančiaisiais galime leistis tik veikdami kartu su bendruomene. Dėl žmogiškosios prigimties vieni mes išsenkame, pavargstame, atsiranda kiti rūpesčiai, problemos. Be veikimo kartu galima tik labai formaliai atsiliepti į popiežiaus kvietimą pastatyti vargšus į bendruomenės centrą. Manau, kad pirmasis iššūkis – visiems kartu tapti bendruomene. Daryti tai, ką Jėzus darė su savo mokiniais, – kartu valgyti, dalytis gyvenimu. Popiežius kviečia į autentišką santykį – ne pamaitinti, o valgyti kartu, ne laukti, kol pas mus ateis ir paprašys pagalbos, o patiems išeiti į pakraščius, ne aukoti daiktus, o skirti laiko, susitikti. Todėl parapijose šalia liturginės erdvės turėtų atsirasti kavinės, kur žmonės susitinka kartu pavalgyti, leisti laiko, pažinti vieni kitų.
Deimantė : Popiežius pakvietė visą Bažnyčią į Sinodą, kuriame akcentuojami trys aspektai – bendrystė, dalyvavimas ir misija. Kokiu būdu atsiliepsime į Pranciškaus kvietimą keliauti kartu ir dar su vargstančiaisiais? Ar mes tam esame pasiruošę?
Miroslavas : Būtų labai svarbu, kad traukinyje, kuriame visi kartu važiuojame, sėdėtume ne skirtinguose vagonuose. Kad nebūtų taip, jog viename vagone – vyskupai, kitame – kunigai, trečiame – vienuoliai, ketvirtame – vargšai, penktame – pabėgėliai. Svarbu, kad visi šie vagonai susimaišytų ir kiekvieno balsas nuskambėtų aiškiai ir garsiai. Vargšai įsivaizduojami kaip kitokia grupė nei mes. Atsidurti vienoje grupėje, viename bendrame „mes“ – to šiame Sinodiniame kelyje linkiu sau ir Bažnyčiai. Norisi, kad ir pagalbą gaunantys žmonės būtų įtraukti į Sinodą, kad jie patys kalbėtų ir būtų išgirsti.
Marius : Kartais mes turime iššūkį, kad vargšas yra tas, kuris nors ir gražiai atrodo išoriškai, tačiau gyvenime jaučiasi padaręs nemažai klaidų ir yra vienišas. Pažįstu žmonių, kurie gyvenime suklydo, buvo teisiami ir atliko bausmę įkalinimo įstaigose. Taip pat pažįstu ir pasimetusių jaunų žmonių, negalinčių atrasti savęs, užsiėmimo gyvenime. Tų vargo formų galime tarp žmonių pamatyti pačių įvairiausių. Labai džiaugiuosi, kad pradėjus Sinodinį kelią mes niekur neskubame – esame tyloje, maldoje. Toks formatas yra didžiulė dovana Bažnyčiai. Norėčiau palinkėti savo bendruomenei ir skaitytojams, kad mąstydami apie Sinodą prisimintų, jog kelias gali būti ir atgal. Reikia nepamiršti, kad kiekvieno nuomonė yra svarbi. Labai svarbi.
Linas : Sinodą suprantu kaip pačios Bažnyčios iškeltą klausimą sau – kaip mums visiems geriau būti Bažnyčia? Tai yra rimtas tapatybės klausimas, kurį turime atsakingai ir su malda apsvarstyti. Džiaugiuosi, kad šis klausimas yra mums prieš akis – matau jį kaip galimybę. Mes, kaip Bažnyčia, galime labai praturtėti. Ar Bažnyčia yra pasiruošusi rimtai užduoti šį klausimą?.. Pakviesti skirtingus žmones, priimti tą skirtingumą, jį savaip apkabinti ir bandyti suderinti. Tai yra didžiulio atvirumo ir netgi kompetencijos klausimas. Ir kaip šiame skirtingume nesusipriešinti? Tai didžiulis iššūkis, ir per tai galime atrasti brandą.
Deimantė : Sinodinis kelias nerodo, kad mums visuomet reikia laukti kvietimo. Jeigu klebonai parapijose nėra pasiruošę ir nedrįsta, parapijiečiams reikia būti drąsiems – ateiti ir pasisiūlyti. Visi esame Bažnyčia, mums visiems rūpi. Iš visų pusių šiame kelyje turi būti postūmis. Reikalingas kiekvieno įdirbis ir pastangos.
Kęstutis : Sinodas yra apie sinodiškumą. Aptarę sinodiškumo aspektą, turėsime įsivesti tam tikrus principus, kurie vėliau Bažnyčią ir ves. Dabar yra tam tikros nusistovėjusios klišės, kad tiktai ganytojas judina ir tik jis turi teisę tai daryti. Suvokdami Bažnyčią vargstančiųjų kontekste, turime suprasti, kad neturėdami gebėjimo vienas kito prakalbinti tiesiog nesame Bažnyčia. Kitais žodžiais tariant – be bendravimo ir bendradarbiavimo vargo formas mes įtvirtiname patys, gyvename atskirtyse ir tampame žmonėmis, nebeatspindinčiais Kristaus. Tuomet ne tik žmonės, bet ir pati Bažnyčia tampa vargšė ir jai reikia padėti per sinodiškumą. Nesusikalbėjimas, negebėjimas moderuoti grupelės, nurodymų „nuleidimas iš aukšto“ – visi tie dalykai yra vargo formos Bažnyčioje. Arba vargingumas, kuri reikia įveikti.
Linas : Nauja tai, kad Bažnyčia klausia. Mes įpratę, kad Bažnyčia mums kalba, kai einame į Mišias, arba moko katechezėje. Žmonės įpratę prie teigiančios Bažnyčios. O čia mes turime Bažnyčią, kuri klausia ir „įjungia“ klausos organus, kad klausytųsi. Tai yra tikrai didžiulis šansas ir mums, ir vargšams.
Deimantė : Ko norėtume palinkėti Artumos skaitytojams ir sau patiems ateinančiais 2022 metais?
Linas : Tiek Lietuvai, tiek ir Bažnyčiai linkiu dialogo, diskusijos ir gebėjimo išgirsti kitą. Tik tai yra būdas naikinti atsiradusį susipriešinimą. Labai džiaugiuosi, kad Bažnyčia turi metodą, ir linkiu jį atrasti visai Lietuvai. Tikiu, kad per šį Sinodą vaisių bus ir visai šaliai.
Marius : Linkiu, kad neužmirštume savo tautos istorijos, kai nuo kelių žmonių pasiryžimo kildavo didžiuliai istoriniai lūžiai. Taip pat linkėčiau ir Bažnyčiai atrasti Caritą kaip galimybę vienyti įvairiausias iniciatyvas ir tokiu būdu tapti plačiais vartais pagalbai labiausiai jos reikalingiems.
Kęstutis : Linkiu mokytis įsijautimo meno ir jautrumo kitam žmogui. Įsijautimas yra gebėjimas išeiti iš savo pasaulio ir žengti į kito – čia didžiausias iššūkis ir nuotykis. Bažnyčia tai daro per Sinodą. Tarsi išeiname iš savęs ir bandome žengti į tą pasaulį, kuris turi ką pasakyti, bet iki šiol neturėjo progos. Taip pat linkiu nebijoti įžengti į pabėgėlių stovyklą. Įžengti į jų teritoriją.
Deimantė : Mano palinkėjimas Artumos skaitytojams iš šių metų popiežiaus Pranciškaus Žinios vargstančiųjų dienai: „Su dideliu nuolankumu turime pripažinti, jog vargšų akivaizdoje dažnai esame nekompetentingi.“ Tai pripažinus mūsų kelionė į susitikimą ir buvimą su jais, klausymasis vieni kitų duos įdomią patirtį. Būkime drąsūs su(si)tikti.
