Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2008 m. balandis
Didelės ir mažos kryžkelės

Žmogus – gamtos vergas, užkratas ar sargas?

2020-08-13 | Romanas Kazakevičius
artuma200804 rs p18
unsplash.com nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUSRomanas KAZAKEVIČIUS

Žodis „ekologija“ tikrai gražus. XIX a. antrojoje pusėje jį sukūrė vokiečių biologas Ernstas Haeckelis, sudėjęs iš dviejų graikiškų žodžių – „oikos“ (namai, buveinė) ir „logos“ (mokslas). Tad ekologija reikštų mokslą apie namus. Tik namai čia ne tie, statydinami iš rąstų ar plytų. Tai mūsų oras, vanduo, žemė, miškai, kitaip tariant, mūsų pasaulis. Ekologijos mokslas nagrinėja, kaip mes jame gyvename. Tačiau dar yra ekologijos politika, nurodanti, kaip tuose namuose tvarkytis, o ekologijos etika moko, kaip gyventi juose yra moralu. Ekologija niekaip netelpa vien mokslininkų interesuose, ir kitaip nė negalėtų būti – juk būstas turi rūpėti visiems jo gyventojams. Į šios sąvokos orbitą patenka ne tik mokslinės žinios apie mūsų namus, bet ir mūsų politinės bei pilietinės pažiūros, gyvensena, moralinės nuostatos.

Ekologija rūpi ir Bažnyčiai, ypač minėtuoju – moralės požiūriu. Būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų apie ją kalbėjo popiežiai, vyskupai, katalikai politikai ir veiklūs tikintieji. Bažnyčios požiūris nuo kitų skiriasi tuo, kad į ekologines problemas ji žvelgia ne tik pro žmogiškosios atsakomybės, bet ir pro Šventojo Rašto bei Tradicijos prizmę.

Pastaraisiais dešimtmečiais ekologijos mokslas buvo stipriai plėtojamas. Lygiagrečiai įsisąmonintos ir tos ekologinės bėdos, kurias sukuria mūsų industrinė visuomenė, teršdama savo miestų orą, geriamąjį vandenį ir dirbamas žemes. Ozono skylės, rūgštieji lietūs, branduolinio reaktoriaus sprogimas Černobylyje įtikino, kad ekologinės problemos yra rimtos, ilgalaikės ir pasaulinės. Nūnai ypač daug diskutuojama dėl klimato atšilimo, vadinamojo šiltnamio efekto. Klimatas yra sudėtingas ir be galo plataus masto reiškinys, tad nelengva įrodyti, kad jo pokyčius lemia žmogaus veikla. Tačiau šiuo metu, kaip matyti iš specialistų vertinimų, pateiktų Jungtinių Tautų Organizacijos prašymu, didžiuma mokslininkų bendruomenės yra linkusi su tuo sutikti.

Visa tai ir Bažnyčią paskatino naujai pažvelgti į žmogaus santykį su jo natūralia aplinka. Nuo pat pirmųjų amžių Bažnyčios Tradicijoje randame tam tikrą, Biblija grindžiamą žmogaus ir pasaulio sampratą. Jos mintimi žmogus išsiskiria iš visos gyvosios ir negyvosios gamtos tuo, kad jis sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Jis yra kūrinijos viršūnė. Pradžios knygoje rašoma apie pirmiesiems žmonėms suteiktą „mandatą“: „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28).

Tačiau žodis „valdykite“ prieš kelis tūkstančius ar kelis šimtus metų skambėjo kitaip negu šiandien, kai dėl žmogaus veiklos užmojų kyla grėsmė išnykti daugybei žuvų, paukščių, gyvūnų rūšių, o dėl jo ambicijų neatpažįstamai keičiami didžiuliai kraštovaizdžiai – pakanka prisiminti milžiniškas pasaulio užtvankas.

Atsižvelgdama į šias visiškai naujas žmonijos galimybes ir suvokdama, kad jos gali nulemti ne tik šviesius, bet ir pražūtingus ateities scenarijus, pastarųjų dešimtmečių apmąstymuose Bažnyčia gerokai pagilino žmogiškąją valdymo sampratą.

Išskirtinumą ir viršenybę kūrinijoje turintis žmogus buvo apribotas keliomis esminėmis nuostatomis. Iš jų, be abejo, paminėtina žemės teikiamų gėrybių bendrosios paskirties taisyklė: pasaulį Dievas davė ne vienai asmenų grupei, bet žmonijai, kurią sudaro visos jau gyvenusios ir dar gyvensiančios kartos. Pagal kitą svarbią nuostatą, nors žmogui patikėtas vaidmuo valdyti, dėl to jis netampa vienvaldis pasaulio savininkas, o veikiau yra „administratorius“, kuriam Dievas suteikė galią tvarkyti savo paties gyvybinę aplinką.

Tad valdymas nėra skirtas tik naudai išgauti: jis reiškia ir didžiulę atsakomybę. Valdyti – tai rūpintis ne vien savo kartos, bet ir būsimų kartų interesais. Besaikis gamtos išteklių eikvojimas, nepataisomai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra, augmenijos ir gyvūnijos įvairovės naikinimas tampa nederamu, nemoraliu administravimu. Žmogus turi teisę naudotis kūrinija, tačiau ir pareigą ją saugoti bei puoselėti. Negana to – savo aplinką privalo saugoti.

Nesunku įžvelgti analogiją tarp šių Bažnyčios socialinės doktrinos principų ir „tvariosios plėtros“ sąvokos, vis dažniau vartojamos ekonomikoje bei politikoje. Ši sąvoka apibrėžia tokį visuomenės pažangos modelį, kuris patenkina dabartinės kartos poreikius nesumažindamas ateities kartų galimybių patenkinti savuosius. Tvarioji plėtra siekia suderinti tris pamatinius dalykus: ekonomikos vystymąsi, socialinį teisingumą ir aplinkos apsaugą. Tik paviršutiniškai žvelgiant jie gali pasirodyti nesusiję. Antai skurdas dažnai paskatina naikinti aplinką. Prisiminkime masiškai kertamus mūsų planetos „plaučius“ – tropinius miškus dėl to, kad žmonės neturi kito būdo užsidirbti. Liūdnas socialinio neteisingumo pavyzdys – tūkstančių tonų nuodingų ir kitokių atliekų iš išsivysčiusių valstybių, taip pat iš Europos, gabenimas į neišsivysčiusias šalis ir atlyginimas už jų „saugojimą“ tiesiog išverčiant jas ant žemės ar išliejant į vandenį. Antai iš Europos laivu atgabenti keli šimtai tonų nuodingų cheminių atliekų 2006 m. Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje apnuodijo apie 100 tūkstančių žmonių. Penkiolika mirė, iš jų keletas vaikų. Šalies vyriausybei teko atsistatydinti. Vėliau laivo savininkai olandai šiai Afrikos valstybei sumokėjo 198 mln. dolerių mainais už juridinį neliečiamumą ir „taikos sutartį“.

Tvariąja plėtra siekiama pakeisti ankstesnį ir šiandien aiškiai nebepakankamą modelį, apsiribojusį vien gaminimu ir vartojimu.

Šventojo Sosto diplomatai, dirbantys įvairiose valstybėse ir tarptautinėse institucijose, tokiose kaip Jungtinių Tautų Organizacija, tvirtai remia tvariosios plėtros modelio įgyvendinimą. Jų pasisakymuose išsivysčiusios, daugiausia gaminančios, tad daugiausia ir teršiančios valstybės dažnai raginamos kurti švaresnes ir mažiau išteklių naudojančias technologijas, o jau sukurtosiomis dalytis su industrializacijos keliu žengiančiomis šalimis, tarp jų su Kinija ir Indija, kad šios nebekartotų Vakarų valstybių klaidų.

Turbūt ne vienam skaitytojui žodžiai „tvarioji plėtra“ ar „visuomenės vystymosi modelis“ pasirodys labai abstraktūs ir tolimi, nesusiję su kasdienybe. Tačiau yra priešingai: bet kokį visuomenės modelį sudaro daugybės konkrečių jos narių nuostatos ir elgesys, tokie paprasti dalykai kaip mūsų valgiaraštis ar naudojama transporto priemonė. Ženklesnis jo pokytis vargiai įmanomas be visuomenės narių didžiumos mąstymo ir gyvensenos pokyčio. Todėl ne kartą buvo pastebėta, kad ekologinės krizės šerdis yra moralinė krizė.

Taigi Bažnyčios nuostatos ekologijos atžvilgiu priklauso nuo jos antropologijos – žmogaus sampratos. Ja remdamasi Bažnyčia atmeta dvi kraštutines pozicijas ekologinių problemų akivaizdoje.

Pirmoji – tai tendencija dėl ekonominės pažangos aukoti gamtos apsaugą. Čia slepiasi požiūris, jog žmogus su savo poreikiais gali atsiriboti nuo gamtos, savanaudiškai ir despotiškai ignoruoti jos galimybes. Tokiai pozicijai, Bažnyčios akimis, trūksta supratimo, kad žmogus yra ne tik „valdytojas“, bet ir „sergėtojas“.

Antroji tendencija yra visai priešinga: dėl gamtos apsaugos linkstama aukoti socialinį ir ekonominį išsivystymą. Neretai čia keliamos įvairios ekologinių katastrofų versijos, po kuriomis slypi didžiulis antropologinis pesimizmas, netikėjimas žmogaus galimybėmis. Kartais žmogus vaizduojamas kaip pasaulio „užkratas“, „virusas“. Dar kiti linkę suvokti gamtą kaip dievybę ar absoliutinti ekologiją, padarydami ją nebežmogišką, trindami skirtumą tarp žmogaus ir gyvūnų. Bažnyčia, kuriai žmogus, vienintelis iš kūrinių, yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tokias nuostatas atremia įsitikinimu, kad žmogaus ir gamtos supriešinimą galima pakeisti jų sąjunga, kurioje aplinkos apsauga ir pažanga derėtų.

Šventasis Sostas, be diplomatinės veiklos, taip pat dalyvauja apsodinimo mišku projekte Vengrijoje. Šis miškas kompensuos Vatikane išmetamo anglies dvideginio kiekį. Taip pat ketinama didžiulės audiencijų salės Vatikane stogą uždengti saulės baterijomis ir apsirūpinti „švaria“ elektros energija. Žinoma, Vatikanas yra mažytė valstybė, ir tokie veiksmai nepakeis padėties, tačiau ši jo „žinia“ pasauliui labai aiški. Ir nereikia užmiršti vis didėjančio įsipareigojimo Bažnyčioje drauge su sąžinės ugdymu skiepyti ir ekologinį jautrumą. Sveikintina ir perimtina Italijos Vyskupų Konferencijos iniciatyva įsteigti Kūrinijos saugojimo dieną, kuri šiemet [2008 m. red. past.] rugsėjo 1-ąją bus minima jau trečiąsyk. Šiai dienai kas kartą parenkama vis kita ekologinė tema, o visi tikintieji kviečiami domėtis sukauptomis žiniomis apie ją ir jos vertinimu Biblijos šviesoje.

 2008 m. Artuma balandis


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22