Romanas KAZAKEVIČIUS
Neseniai į rankas pakliuvo spalvingas lietuviškas žurnalas, įdomiai, su iliustracijomis rašantis beveik apie viską. Skaitant akys užkliuvo už straipsnio apie evoliuciją: jame kelios eilutės buvo skirtos žmogaus evoliucijos ir katalikybės temai. „Sovietmečiu, – rašė straipsnio autorius, – darvinizmo teorija buvo patogus ramstis komunizmo ideologijai, neigusiai Dievo egzistavimą, <...> kiekvienas pyplys žinojo, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės.“ Lietuvai tapus nepriklausoma, deklaravus katalikiškąsias vertybes, iškilo dilema: jei jau esame katalikai, tai turėtume pripažinti, kad žmogų sukūrė Dievas, nes taip parašyta Biblijos Pradžios knygoje. Kaip tada „vertinti evoliucijos teorijas, teigiančias, kad visi šiuolaikiniai organizmai yra siejami bendros kilmės, kad jų įvairovė atsirado dėl milijardus metų trunkančios evoliucijos, o žmogus yra kilęs iš beždžionės“?
Arba tikintis, arba evoliucionistas?
Panašiai ne kartą sakė Francis S. Collinsas, žinomas JAV genetikas, keliolika metų koordinavęs didžiulę mokslininkų komandą, 2003 metais pristačiusią pasauliui iššifruotą žmogaus genomą. F. S. Collinsas prisipažįsta esąs tikintis krikščionis. „Daugybę kartų buvau klausinėjamas žmonių, kurie sužinoję, kad aš genetikas, kasdien tiriantis DNR, ir krikščionis, stebėdavosi, kaip galima tuo pačiu metu būti biologu ir tikinčiu. Ar jums galva nesprogsta? Galų gale, ar jūs nesuprantate, kad evoliucija nesuderinama su religija? Ar jūs, Franci Collinsai, netikite evoliucija? Jei pripažįstate evoliuciją, kaip galite būti tikintis?“ – taip apie įprastą žmonių susirūpinimą juo pasakojo F. S. Collinsas, čia pat pridurdamas, kad teoriją apie laipsnišką, ilgu laiku matuojamą žmogaus evoliuciją tikrai pripažįsta.
Tad ar galima būti tikinčiu krikščioniu ir pripažinti teoriją apie žmogaus evoliuciją? Ar tikrai neturime kito kelio, kaip tik būti arba tikintys, arba evoliucionistai? Kas yra žmogus? Ar jam aprašyti labiau tinka žydiškoje-krikščioniškoje tradicijoje išgryninta pagal Dievo paveikslą sukurto asmens sąvoka ar homo sapiens terminas, kondensuojantis gamtos mokslų pažinimą apie žmogų?
O ką reiškia būti evoliucionistu? Paprastai sakant, tvirtinti, kad gyvos būtybės keičiasi (evoliucionuoja), kad iš vienų rūšių atsiranda kitos, kad iš paprastesnių gyvybės formų gali išsivystyti sudėtingesnės. Šių kaitos procesų ir mechanizmų paaiškinimas vadinamas evoliucijos teorija. Pirma solidi tokios teorijos versija bandant paaiškinti, kaip atsiranda naujos rūšys, išdėstyta anglų gamtininko Charleso Darwino 1859 m knygoje apie „Rūšių atsiradimą natūraliosios atrankos būdu“, parašytoje šiek tiek anksčiau už panašias išvadas savarankiškai priėjusį kitą mokslininką Alfredą Russelą Wallace’ą.
Dar po 22 metų, 1871-aisiais, C. Darwinas išspausdino kitą garsią savo knygą „Žmogaus kilmė ir lytinė atranka“. Jos paskutiniame skyriuje pateikiama svarbiausia išvada: žmogus yra kilęs iš „žemesnės“ gyvybės formos.
Žmogaus evoliucijos aprašymą galėtume suskirstyti į tris skyrius. Pirmajame reikėtų pateikti faktus, jog tikrai egzistavo įvairios „žmogiškos formos“. Antrajame – papasakoti jų raidos istoriją pradedant nuo seniausių ir tolydžio keliaujant iki mūsų pačių. Trečiajame skyriuje – aprašyti mechanizmus, kurie šią raidą paaiškina pradedant nuo natūraliosios atrankos, kaip rėtis atsijojančios prisitaikymui prie aplinkos ir palikuonims naudingas biologines mutacijas.
Kokiais faktais rėmėsi C. Darwino įžvalgos? Pirmiausia embriologija, anatomija, išoriniais panašumais. Šiandien išplėtota ir daug kitų argumentacijų – vienas jis galėjo nujausti, o apie kitas neturėjo nė menkiausio supratimo. Dabartiniuose veikaluose žmogaus evoliucija dažniausiai grindžiama paleoantropologijos (tiriančios iškastines hominidų liekanas/fosilijas) ir genetikos mokslų surinktais argumentais.
Silvijos Knezekytės iliustracija
Nuo homo habilis iki homo sapiens
Seniausių hominidų (žmoginių primatų) pėdsakų randama įvairiuose Afrikos žemyno regionuose. Jiems visiems išskirtinai būdingas požymis, nuo kurio priklauso kūno architektūra, – dvikojystė, t. y. vaikščiojimas dviem kojomis.
Paleoantropologai tikina, kad labai tolimų mūsų giminaičių, judėjusių panašiai kaip mes, stačiomis, būta jau prieš 7–6 mln. metų. Žvelgiant į visą gyvąjį pasaulį, toks judėjimas ir sandara tikrai atrodo išimtis ar gamtos pokštas. Koks veiksnys tai nulėmė? Kai kas spėja, jog galbūt miškų nykimas ir savanos plitimas. Gebėjimas atsistoti ant kojų, iš toli pastebėti galimą pavojų, apsiginti priekinėmis galūnėmis mėtant akmenis ar pagalius – visa tai galėjo padėti išgyventi. Kad ir kaip buvo, dvikojystė išlaisvino priekines galūnes, sukurdama prielaidas gaminti įrankius ir jais naudotis. Tiesa, tai įvyko tik po kelių milijonų metų.
Vienas iš subtiliausių paleoantropologams tenkančių uždavinių – nustatyti hominidų rūšių gyvavimo laiką ir sąsajas. Jau paseno hipotezė apie žmogaus evoliuciją tarsi laike ištįsusį siūlą, ant kurio vieną po kitos galima suverti visas hominidų rūšis. Dabar žinoma, kad tų siūlų buvęs ne vienas, kai kurios hominidų rūšys egzistavo lygiagrečiai erdvėje ir laike. Antai ilgą laiką buvo manoma, kad neandertaliečiai buvo mūsų protėviai. Šiandien žinome, kad jie buvo kita žmonių rūšis. Per dešimtmečių diskusijas vienoms fosilijoms suteiktas atskiros rūšies statusas, iš kitų jis atimtas nusprendus, kad tai veikiau jau anksčiau nustatytos rūšies atmaina, o gal tik „trūkstamą žmogaus evoliucijos grandį“ troškusio atrasti mokslininko ambicijų rezultatas.
Nesiveliant į painias diskusijas apie „krūmynų“ atsišakojimus, galima paminėti kelias „šakeles“, kurios visada vaizduojamos žmogaus evoliucijos mozaikoje.
Pirma, tai homo habilis, „sumanusis žmogus“, gyvenęs prieš 2 mln. metų. Atradėjai jį pavadino sumaniuoju dėl to, kad jis gamino ir naudojo akmeninius įrankius. Su homo gentimi prasideda kitas labai svarbus mums procesas: smegenų tūrio didėjimas. Homo habilis smegenų tūris siekė apie 650 ml, apie 40–45 proc. mūsų smegenų.
Jei dėl homo habilis priskyrimo prie homo (žmonių) genties dar yra abejonių, tai paleoantropologams nekelia abejonių, jog prie Kenijoje esančio Turkanos ežero rastas 1,6 mln. metų amžiaus skeletas, greičiausiai jaunuolio, priklausęs homo genties atstovui. „Turkanos berniuko“ ūgis siekė 160 cm. Suaugęs jis būtų pasiekęs 180 cm ūgį ir sveręs apie 70 kg. Taip pat iš skeleto struktūros matyti, kad tikrai buvęs priverstas vaikščioti, o ne karstytis po medžius ar judėti keturiomis. Jis ganėtinai panašus į mus, tik daug mažesnio smegenų tūrio, siekusio apie 850 ml. „Turkanos berniukas“ mokslininkų daugumos priskiriamas prie homo ergaster rūšies, kurios atstovai jau mokėjo gaminti neblogus, iš abiejų pusių aptašytus akmeninius peilius bei kitus įrankius.
Panašus į homo ergaster turėjo būti homo erectus. Dėl jų panašumų ne visi sutaria, jog tai buvusios dvi atskiros rūšys. Šiai vienai ar dviem rūšims priklaususių individų fosilijos randamos ne tik plačioje laiko, bet ir geografijos zonoje. Kalbant apie laiką, pasakytina, kad Javos saloje homo erectus fosilijos datuojamos 50–30 tūkst. metų prieš Kristų. Jei tai tiesa, ši rūšis išgyveno daugiau kaip milijoną metų. Fosilijos taip pat rodo nuolatinį smegenų tūrio didėjimą. Vėliausių homo erectus jis pasiekė apie 1150 ml.
Atėjo metas į sceną įžengti mums. Ankstyviausiems homo sapiens priskiriamų skeletų dalys datuojamos beveik 200 000 metų. Kuo vėliau, tuo homo sapiens požymių daugiau. 150 000 m. senumo ir vėlesnės kaukolės jau nekelia abejonių dėl savo „modernumo“, būdingo mums šiandien. Jų forma tokia kaip mūsų, tūris apytiksliai 1500 ml. Maždaug 100–70 000 metų prieš Kristų homo sapiens išėjo iš Afrikos (kartais kalbama apie kelis išėjimus) ir per tūkstančius metų pasklido po visą pasaulį.
Taigi, būtų galima pasakyti, kad vis grakštesnė ir tvirtesnė stovėsena ant abiejų kojų kartu su didėjančia galva ant pečių yra tie požymiai, kurie žymi mūsų rūšies evoliuciją. Tačiau smegenų tūrio didėjimas per du milijonus metų patrigubėjant yra vėlesnis procesas.
Laikrodžiai mūsų ląstelėse
Paleoantropologijos nuvargintiems skaitytojams siūlau pakelti galvas ir įkvėpti gaivaus oro gurkšnį, nes dabar mums liko tik genetika. Ji pateikė daug argumentų evoliucijos teorijos naudai. Kadangi įrodyta, kad visi gyvi organizmai žemėje yra genetiškai tarpusavyje susiję, manoma, jog visi jie kilo iš vieno organizmo. Daug ką sako vien tai, kad mūsų ir šimpanzių daugiau nei 98 proc. genų sutampa. Kita vertus, 2 proc. skirtumas yra milžiniškas. Tai – keli milijonai genų, o juk ir vienas genas gali labai daug ką nulemti.
Tačiau dar įdomesnis reiškinys yra vadinamasis „genetinis laikrodis“. Paprastai sakant, genai mutuoja, ir genetiniai skirtumai kaupiasi tam tikru reguliarumu. Todėl nustačius skirtumus tarp žmogaus genų ir žmogbeždžionių genų, vėliau galima skaičiuoti, per kiek laiko šių skirtumų prisirinko. Mūsų ir šimpanzių atveju prireikė maždaug 7–6 mln. metų. Kitaip tariant, prieš 7 mln. metų turėjome bendrą protėvį. Su gorila – prieš 8 mln., su orangutangu – prieš 14 mln. metų. Panašus sugretinimas su makakų rūšies beždžionėle rodo, jog turėjome bendrą protėvį prieš 30 mln. metų. Galima pasakyti ir atvirkščiai: nuo mūsų bendrų protėvių pirmiausia atsiskyrė makakų linija, tada orangutangų, paskui gorilų, o vėliausiai – šimpanzių.
Reikia patikslinti, kad bendras protėvis nebuvo šimpanzė ar kokia kita dabartinė beždžionė: buvo kitokia gyvybės forma, kurios jau seniai nebėra. Tad jei zoologijos sode pirštu besite į kurią nors beždžionę ir vaikams skambiai pareikšite, kad „žmogus iš jos išsivystė“, suklysite.
Genetinis laikrodis evoliucijos tyrinėtojams labai svarbus dėl mažiausiai dviejų priežasčių. Viena, galima paišyti evoliucijos linijas ir be paleoantropologinių duomenų, nes jau pačiame genetiniame kode yra užrašyta dalis praeities istorijos. Antra, jei iškastinių duomenų turima, galima palyginti jų amžių su genetinio laikrodžio rodomu laiku. Jei šie laikai sutampa, jie vienas kitą patvirtina ir sustiprina, nes gaunami nepriklausomais būdais. Pavyzdžiui, evoliucijos linijų išsiskyrimą prieš 7–6 mln. metų – viena jų atvedė prie dabartinių šimpanzių, o kita prie hominidų – galima grįsti tiek genetiškai, tiek paleoantropologiškai.
Genetikos studijos rodo, kad visi dabartiniai žmonės, kad ir kokie išoriškai skirtingi ar tolimi būtų, yra susiję, kilę iš vieno židinio. Genetinė žmonių įvairovė Afrikoje, didesnė nei likusiame pasaulyje, patvirtina paleoantropologinius duomenis, kad žmonijos židinys tikriausiai buvęs šiame žemyne. Kitaip tariant, dalis homo sapiens išėjo iš Afrikos žemyno, dalis ne. Mes visi turime tų išeivių genų. O afrikiečiai turi genetinės medžiagos dar ir tų protėvių, kurie liko tik Afrikoje.
Silvijos Knezekytės iliustracija
Paslaptingas pabudimas
Vieni iš labiausiai intriguojančių klausimų homo sapiens istorijoje yra sąmonės (savimonės) išnirimas ir kultūros sukūrimas. Šie požymiai žmogų labai ryškiai ir aiškiai išskiria iš visų kitų gyvybės formų. Pateikiama daugybė paaiškinimų, taip pat ir evoliucijos teorijos atžvilgiu, tačiau mįslė dar neįminta.
Akmeninius įrankius (jų nereikia painioti su akmens panaudojimu kaip įrankiu) hominidai pradėjo gaminti labai seniai, gamino dar ilgai iki homo sapiens atsiradimo, prieš 2 mln. metų. Seniausi žinomi naudojimosi ugnimi ženklai datuojami beveik 1,5 mln. metų. Įrankių istorija rodo, kad atsiradus homo sapiens niekas nepasikeitė. Dar mažiausiai 100 000 metų jie gamino tokius pat įrankius, gyveno taip pat, kaip ir jų tolimi pusbroliai prieš 0,5 mln. metų.
Tačiau paskui kažkas pradeda po truputį keistis. Maždaug 80 000 metų senumo radiniai leidžia spėti, kad buvo naudojami dažai. Yra rasta beveik to paties senumo kapų. Ar kūno palaidojimas, nepaliekant jo, kur pakliuvo, kitiems gyvūnams sudraskyti, liudija pirmąsias religijos ir moralės užuomazgas? Galima tik spėlioti.
Kai homo sapiens prieš 40 000 metų pasiekė Europos pakraščius ir palengva užėmė visą žemyną, išstumdamas čia gyvenusią kitą žmonių rūšį, neandertaliečius, jis jau visiškai kitoks: piešia, gamina statulėles, papuošalus, muzikos instrumentus, jo įrankių technologija padarė kokybinį šuolį, jis naudoja simbolius, iliustruojančius sudėtingą socialinę tvarką, religines ir magines idėjas. Jis kalba. Prieš 12 000 metų jis išrado žemės ūkį, išmoko kaupti ir išsaugoti maistą, o tai leido sukurti pirmąsias nuolatines gyvenvietes, vėliau miestus. Jis išrado raštą ir išmoko užrašyti savo žinias. Šiandien jis pakeitė visą planetos veidą. Ne dėl to, kad kaip individas būtų greičiausias ar stipriausias – dėl to, kad kultūra žmogus tarsi pakeitė evoliucijos upės tekėjimo kryptį. Nebe jis taikosi prie aplinkos, bet aplinką pritaiko prie savęs ir savo poreikių.
Kas atsitiko laikotarpiu tarp 80 000 ir 40 000 metų? Kodėl pabudo jo sąmonė, kodėl jam prireikė muzikos ir šokio? Žmogus jau buvo toks daug dešimt tūkstančių metų prieš tai, turėjo tą pačią smegenų masę ir tą pačią anatomiją, kaip ir mes šiandien. Lieka mįslė, kodėl prireikė daugiau nei 100 000 metų, kol jo galimybės pradėjo skleistis.
Žmogaus sąmonė yra kokybiškai naujas pažinimo būdas, kuriam mūsų planetoje niekas neprilygsta. Mes galime pažvelgti į tai, kas yra aplinkui, užsimerkti ir įsivaizduoti, kad turi būti kitaip. Ir paskui padaryti taip, kaip įsivaizdavome. Mes galime apgalvoti ir racionaliai rinktis alternatyvius veiksmus, suvokdami padarinius. Tai, beje, yra ir moralės pagrindas.
Kitos gyvos būtybės, taip pat ir žmogbeždžionės to negali. Jos tiesiog panirusios į tiesioginę patirtį, tiesioginį aplinkos jutimą. O žmogus gali nuo šios tiesioginės patirties atsiplėšti. Tai sugebėjimas mąstyti abstrakčiai ir simboliškai – be to neturėtume nei kalbos.
Kai kas sąmonės šaknų ieško smegenų evoliucijoje. Vis dėlto jų dydis nėra vienintelis kriterijus. Pavyzdžiui, neandertaliečių smegenys buvo net šiek tiek didesnės nei homo sapiens, tačiau per kelis šimtus tūkstančių metų savo istorijos Europoje jų liko taip mažai, kad ne vienas mokslininkas abejoja, ar jie turėjo kalbą ir simbolinį/abstraktų mąstymą. Antra vertus, neandertaliečio kaukolė yra ištęsta, homo sapiens pasižymi iškilia priekine dalimi. Kitaip sakant, galbūt svarbu ne tik smegenų tūris, bet ir jų struktūra, tam tikrų dalių didesnis išsivystymas.
Vis dėlto mūsų sąmonė, mūsų simbolinis mąstymas žymi esminį lūžį. Tai nėra tik to pažinimo būdo, kuriuo pasižymi gyvūnai, geresnė versija. Tai iš principo naujas metodas suvokti pasaulį. Kaip rašo JAV antropologas Ianas Tattersallas, „perėjimas nuo nesimbolinio, nekalbinio pažinimo būdo prie simbolinio ir kalbinio yra tiesiog neįsivaizduotinas. Beveik vienintelis motyvas tikėti, kad jis galėjo įvykti, yra tai, kad, nepaneigiamai, jis įvyko. Šis nepaprastas posūkis buvo greičiau kokybinis šuolis, nei jau egzistavusios sistemos papildomas pagerinimas“.
Simbolinio mąstymo galimybės leido sukurti tai, ką vadiname žmogaus kultūra: mokslą, politiką, religiją, technologiją. Pasak kai kurių, žmogus pradėjo pranašesnę už biologinę kultūrinę evoliuciją – greitesnę, veiksmingesnę, kryptingą. Jei biologinei mutacijai reikia daugybės laiko, kol ji tampa daugumos ar visų rūšies individų savybe, kultūrinei „mutacijai“ (pvz., internetui) pakanka vienos kartos.
Jei sutinkame su perėjimu nuo biologinės prie kultūrinės evoliucijos, turime sutikti ir su tuo, kad tik biologija negali paaiškinti nei sąmonės, nei abstraktaus mąstymo, nei kultūros – tai nėra biologiniai reiškiniai. Ne viskas yra mūsų genuose.
Evoliucionistas Romoje
Padarykime ir mes staigų posūkį ir iš sąmonės bei laiko gelmių grįžkime į praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Italiją, į Romą. Čia 1984 metais sutinkame Stepheną Jay Gouldą, evoliucionistą iš Jungtinių Valstijų, nuo kurio nepavyktų išsisukti nei vienam studentui, nusprendusiam iš arčiau pasidomėti evoliucijos teorija šiandien.
S. J. Gouldas pasakojo štai tokį nutikimą. Popiežiškosios mokslų akademijos kvietimu jis dalyvavo konferencijoje apie branduolinę žiemą ir buvo apnakvydintas Vatikane kartu su kitais konferencijos dalyviais. Tarp jų buvo ir italų bei prancūzų jėzuitai, irgi profesionalūs mokslininkai. Ryte prie pusryčių stalo jėzuitai jam uždavė vieną jiems ramybės neduodantį klausimą. Jie, kaip pasakojo S. J. Gouldas, norėjo sužinoti, kas vyksta Amerikoje ir kas yra „mokslinis kreacionizmas“. Vienas iš kunigų klausė – ar iš tiesų evoliucijos teorija išgyvena sunkumų ir jei taip, tai kokių. Mat jis visada girdėdavęs, jog nėra doktrininio konflikto tarp katalikų tikėjimo ir evoliucijos, o įrodymų dėl pastarosios pririnkta pakankamai. „Ar aš kažko nežinau?“ – teiravosi jis mokslininko.
Tuoj įsisiūbavo gyvas šurmulys italų, prancūzų ir anglų kalbomis, kuris truko pusantros valandos ir po kurio jėzuitai atrodė patenkinti atsakymu: ne, evoliucijos teorija nepaneigta, jokių naujų kontrargumentų nėra. O „mokslinis kreacionizmas“ esąs vietinis JAV reiškinys, kylantis iš kai kurių protestantų fundamentalistų įsitikinimo, jog Biblijos pasakojimas apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą yra pažodinis, o ne perkeltinis ir simbolinis.
„Visi pakilome patenkinti, o aš likau pralinksmintas savo neįprasto vaidmens: netikinčio žydo, kuris turėjo patikinti katalikų kunigus, jog evoliucija tebegalioja ir jog ji suderinama su religiniu tikėjimu“, – baigė savo pasakojimą S. Y. Gouldas.
Šis mokslininko pasakojimas yra tikrai spalvingas kontrastas anksčiau cituotam lietuviško žurnalo tekstui. Jei pastarajame keliama dilema, ar mums šiandien būti katalikais arba evoliucionistais, tai prieš 25 metus Vatikane vykusiame susitikime puikiai išsilavinę jėzuitai stebėjosi, kad apskritai tokia dilema keliama. Tad laikas žvilgtelėti, ką apie šią dilemą sako mokymas, kuris laikomas ypač autoritetingu Vatikane ir visoje Katalikų Bažnyčioje, – popiežių Magisteriumas.
Silvijos Knezekytės iliustracija
Išmintinga Bažnyčios tyla
Tiesa, kad Bažnyčia ilgą laiką tylėjo ir nepateikė jokių oficialių, nei pritariančių, nei smerkiančių, nuomonių apie evoliuciją ir ją aiškinančią teoriją. Vis dėlto netrūko pavienių katalikų, kurie stojo šios teorijos pusėn arba ją kritikavo (kritika ne visada tolygi neigimui). Pirmoji oficiali pozicija išreikšta 1950 m. popiežiaus Pijaus XII enciklikoje Humani Generis, skirtoje „kai kurioms klaidingoms nuomonėms, kurios grasina apversti katalikiškos doktrinos pamatus“. Evoliucijos teorija neįrašyta tarp šių nuomonių.
Enciklikoje rašoma: „Bažnyčios Magisteriumas nedraudžia, kad, atitinkamai dabartinei mokslo ir teologijos būklei, evoliucijos doktrina būtų aptariama ir tiriama tų, kurie kompetentingi abejose srityse.“ Katalikų tikėjimas, pažymi Pijus XII, įpareigoja tikėti, kad sielos yra sukurtos tiesiogiai Dievo. Tačiau tai neprieštarauja evoliucijos doktrinai, jog žmogaus kūnas yra kilęs iš jau anksčiau egzistavusios organinės medžiagos.
Tačiau tarp klaidingų nuomonių įrašytos kai kurios evoliucijos teorijos interpretacijos, pavyzdžiui, „komunistinių autorių“ pastangos, remiantis materialistine dialektika ir evoliucija ištrinti iš žmonių protų Dievo sąvoką. Tokios interpretacijos peržengia mokslo ribas ir tampa ideologizuotomis pasaulėžiūromis. Žinoma, jos turi savo racionalumą, logiką ir įtikinamumą, tačiau nereikia jų painioti su mokslu. Polemizuoti su jomis reikia tame – pasaulėžiūriniame ir filosofiniame – lygmenyje, kuriam jos priklauso.
Rastume ne vieną kritiką, kuris piktinasi tokia vėlyva oficialia reakcija, interpretuoja tai kaip nepakantą mokslui ir veidmainišką nuolaidą tada, kai nebebuvo kur dingti. Tai netiesa. Pijaus XII enciklikoje galima rasti užuominą, kodėl prabilta taip vėlai, po Darvino veikalo publikavimo praėjus beveik 80 metų.
Pijus XII savo enciklikoje negailėjo komplimentų mokslui. Tačiau taip pat kvietė būti santūrius, mat „evoliucinė sistema <...> dar nėra neginčijamai įrodyta pačių gamtos mokslų lauke“. Mokslo istorija gerai iliustruoja, ką galvoje galėjo turėti Pijus XII, rašydamas pastaruosius žodžius. Mokyklinių vadovėlių pastangos pristatyti mokslines teorijas kuo nuosekliau kartais sukuria klaidinantį įspūdį, kad mokslas vystosi labai linijiškai, kai iš tikro jame netrūksta zigzagų į visas puses. O mes, vadovėlyje susipažindami su kuria nors moksline teorija, neretai galvojame, kad ji buvo vienodai solidžiai pagrįsta nuo pradžių.
Taip nėra, ir evoliucijos teorija yra gana patogus pavyzdys tai parodyti. Dar būdamas gyvas C. Darwinas turėjo susidurti su savo amžininko, itin žymaus tuomet fiziko Williamo Thompsono žemės amžiaus skaičiavimais. Tik bėda, kad žemės amžiaus nepakako gyvybės ir jos formų evoliucijai. Tad ne vienam atrodė, kad „fizikos mokslas“ įveikė „evoliucijos istorijos“ doktriną. C. Darwinas, kuris gerai nusimanė ir geologijoje, yra pripažinęs, kad W. Thompsono argumentai jam kėlė rimtų problemų. Šios buvo išspręstos jau po C. Darwino mirties, kai 1905 metais buvo atrastas radioktyvumas ir išmokta pagal jį matuoti laiką. Tada tapo aišku, kad W. Thompsono skaičiavimai netikslūs: planetos amžius daug didesnis, nei jis manė. Dabartinis Žemės amžius – 4,5 mlr. metų – nustatytas XX a. viduryje.
Jei genetika šiandien yra evoliucijos teorijos pagalbininkė, tai iš pradžių labiau atrodė varžovė. Genetika sparčiai pradėjo vystytis XX a. pr., dulkes nupurčius nuo C. Darwino amžininko augustinų vienuolio Gregoro Mendelio paveldėjimo dėsnių, kurie buvo pristatyti 1855–1866 metais, bet tada nesuprasti ir netrukus užmiršti.
Iškilo rimtas prieštaravimas: naujos genetikos disciplinos atžvilgiu C. Darwino suformuluota paveldėjimo teorija pasirodė esanti klaidinga. Kadangi ji buvo viena iš pagrindinių atramų, rėmusių visą jo evoliucijos teorijos statinį, atrodė, kad ją pašalinus griūva ir visas rūmas. Tik 1930–1942 metų laikotarpiu pasirodžiusi veikalų serija įtikinamai parodė, kad C. Darwino teorijos dėsniai ir genetika yra suderinami, nors jo paveldėjimo teorija ir yra klaidinga. Šis naujas etapas vadinamas „sintetine evoliucijos teorija“.
Turint galvoje šias aplinkybes, galima pasakyti, jog 1950 m. pasirodžiusi pirmoji oficiali popiežiaus reakcija į evoliucijos teoriją nebuvo pavėluota. Ji buvo paskelbta, kai tik evoliucijos teorija iš tiesų subrendo ir kai tik buvo įmanoma šiek tiek atsitraukti nuo Antrojo pasaulinio karo dramos ir didžiulių pirmųjų pokario metų sunkumų. Ar ši reakcija galėjo būti paskubinta? Žinoma, kad ne. Bažnyčios misija nėra patvirtinti ar paneigti mokslinės teorijos pagrįstumą pirmiau už pačius mokslininkus. Šią Galilėjaus pamoką Bažnyčia išmoko seniai, nors kai kam vis dar sunkiai sekasi tuo patikėti. Pasiskubinimas rodytų, jog pamoka neišmokta. Kita vertus, Pijaus XII pasisakymas apie evoliucijos teorijos ir teologijos konfrontaciją buvo skirtas ne tik tiems, kurie to ketino imtis, bet labiau tiems, kurie jau tai darė anksčiau.
Teologija evoliucijos neneigia. O evoliucija teologiją?
Po Pijaus XII sekusiuose popiežių Jono XXIII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus I pontifikatuose apie evoliuciją ir tikėjimą kalbėta nedaug. Galima sakyti, kad diskusijos vyko „apačioje“ – universitetų aulose ir konferencijų salėse. Šių diskusijų rezultatai buvo apmąstyti jau Jono Pauliaus II pontifikato metu. Šiam popiežiui itin rūpėjo mokslo ir religijos pasaulių dialogas. Jonas Paulius II, iš vienos pusės, stengėsi išspręsti įsisenėjusius konfliktus, pakirsti priešiškus stereotipus, iš kitos pusės, skatino apmąstyti dabartinio mokslo, taip pat ir evoliucijos pasiekimus. Tad neatsitiktinai per jo pontifikatą surengta visa serija konferencijų ir simpoziumų apie „evoliuciją ir laisvę“, apie „evoliuciją ir žmogaus sąžinę“, apie „krikščionišką tikėjimą ir evoliuciją“.
Gerai žinomos dvi 1985 ir 1996 m. Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos mokslininkų asamblėjose apie evoliuciją ir tikėjimą. Pirmojoje popiežius konstatavo, kad evoliucijos teorija išsirutuliojo į tam tikrą filosofinę pasaulėžiūrą apie pasaulį ir žmogų ir ji negali palikti abejingos tikėjimu paremtos pasaulėžiūros. Juolab kad šioje evoliucinėje pasaulėžiūroje dvasiniai reiškiniai, taip pat ir moralė bei religija aiškinami kaip „funkcijos“, kaip evoliucinės atrankos ir išgyvenimo veiksniai.
Antrojoje asamblėjoje Jonas Paulius II pasakė garsią frazę, jog „praėjus beveik pusei šimto metų nuo (Humani generis) enciklikos pasirodymo, naujos žinios leidžia evoliucijos teorijos nebelaikyti vien hipoteze“. Tai didelis žingsnis į priekį, palyginti su Pijumi XII, kuris evoliucijos teoriją vertino rimtai, tačiau taip pat rašė, kad ji dar nėra neginčijamai įrodyta pačių gamtos mokslų srityje. Tačiau Jonas Paulius II patvirtino esminę Pijaus XII išreikštą nuostatą, jog žmogus turi „sielą“, jis nėra tik materija, bet ir Dievo atvaizdas. Pasak Jono Pauliaus II, svarstymas apie žmogų veda prie „ontologinio šuolio“ – žmoguje yra kažkas, kas nėra materija. Jis reziumavo, jog su tikėjimu nesuderinamos tos evoliucijos teorijos versijos, kurios laiko dvasią „gyvosios materijos rezultatu“ ar šios materijos „gretutiniu“ reiškiniu. Žinoma, tokių versijų šalininkai kaipmat paskelbė, kad tai dar vienas išpuolis prieš evoliucijos teoriją ir mokslą apskritai.
Apie evoliucijos teoriją kelis kartus savo pontifikato metu pasisakė Benediktas XVI. Vienoje 2007 m. ištarmėje sakoma: „Matau <...> pakankamai įnirtingus debatus tarp vadinamojo „kreacionizmo“ ir evoliucionizmo, pristatomus tarsi būtų alternatyvos, kurios viena kitą atmeta: kas tiki Kūrėju, negali mąstyti apie evoliuciją, ir kas pripažįsta evoliuciją, turėtų atsisakyti Dievo. Ši priešprieša yra absurdiška, nes yra tiek daug mokslinių įrodymų evoliucijos naudai <...>, kuri praturtina gyvybės ir būties pažinimą. Tačiau evoliucijos teorija neatsako į visus klausimus.“
Šie Benedikto XVI pasisakymai taip pat atspindi pabrėžiamą susirūpinimą, kad nepakanka žmogaus apibūdinti tik materialiai. Nepakanka ir mokslo. Reikia filosofijos, o krikščioniška perspektyva leidžia pažinti žmogų kaip ypatingą Dievo kūrinį su ypatingu pašaukimu. Šis žmogaus išskirtinumas yra Bažnyčios mokymo šerdyje.
Kaip vis dėlto išspręsti tą, anot vienų, tikrą, anot kitų, tariamą doktrinos apie sukūrimą ir evoliucijos teorijos konfliktą? Benedikto XVI siūlomas kelias nereiškia paviršutiniškai suderinti tikėjimą ir mokslą reikalaujant abiem pusėms nepriimtinų kompromisų. Popiežius siūlo išplėsti pačią racionalumo sampratą, šiuo metu itin susietą su tuo, kas medžiagiškai įrodoma ar parodoma.
Pripažinus platesnę racionalumo sampratą, gamtamoksliams nebeliktų pareigos neigti sukūrimo doktrinos teiginių kaip neišvengiamai neracionalių, alternatyvių ar tiesiogiai prieštaraujančių jų pačių teiginiams. Nebeliktų pareigos pavydžiai saugoti savo teritoriją, nes ją išplėtus pakaktų vietos ir kitokiam racionalumui. Juk protinga ir racionalu manyti, jog mūsų, žmonių, egzistencija yra neatsitiktinė ir prasminga. Nors biologija to negali įrodyti, turime ir vidinius tiesos kriterijus.
Diskusijoms dar nematyti galo, visus patenkinančių atsakymų dar nėra, tačiau nereikia prarasti vilties, kad vieną dieną karštuose debatuose ilgą ir nenuspėjamą evoliucijos kelią nukeliavęs homo sapiens ir pagal Kūrėjo paveikslą sukurtas asmuo paspaus vienas kitam rankas taip, kaip tai daro kasdienybėje.
