Dr. Nijolė Liobikienė
Ar galima žodžiais užmušti žmogų? Žinoma, kad taip, jei ne fiziškai, tai sunaikinant asmens savigarbą, pažeidžiant jo orumą. Šių dienų kontekste, manau, privalu dar kartą kalbėti apie psichologinį, emocinį smurtą, pirmiausia pasireiškiantį žodžiais ir taip paplitusį mūsų visuomenėje.
Neseniai Lietuvą vėl sukrėtė jaunos gydytojos savižudybė dėl mobingo, kitaip tariant, psichologinio ir emocinio smurto darbovietėje. Tai ne pirmas ir tikriausiai ne paskutinis atvejis. Plūdimasis, etikečių kitaip mąstantiems, atrodantiems, gebantiems klijavimas, niekinamieji žodžiai ir pan. žaibai laidomi iš visų pusių, ir kalbose apie „šeimos gynimą“, ir apie konvencijas prieš smurtą (sic!), net ir kai kurių dvasininkų pasisakymuose... Negailestinga, teisianti kritika, apkalbos ir šmeižtas taip plačiai paplito, kad kai kada šie reiškiniai priimami kaip natūralūs, nieko blogo nedarantys, kaip tiesiog pasinaudojimas teise išreikšti savo nuomonę. Gi šis technologijų amžius labai tinkamas, nes galima ne tik parašyti komentarų, bet ir pridėti nuotraukų, kurias taip pat vertins ir kritikuos, kas netingi.
Nuostatos ir apraiškos
Prisimenu kelias citatas iš Biblijos: „Neplūsi Dievo nei keiksi savo tautos valdovo“(Iš 22, 27);„Nenešiosi melagingų paskalų. Neseksi daugumos pavyzdžiu, kaip dingstimi darydamas pikta“(Iš 23,1–2). O štai Naujajame Testamente Kristus sako labai griežtai: „Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22).
Kartais, kai kalba pasisuka apie išpažintį, tenka girdėti nuostatą – „ko ten eiti, nesu paleistuvis(-ė), nieko neužmušiau, nesužeidžiau, svetimos moters / vyro neturiu, sekmadieniais Mišiose atbūnu. Na, bet žinai šituos išsigimėlius pedofilus; reikia rašyti skelbimą, ką padarė, kad kiti nenorėtų taip elgtis“. „Išangės meilės ideologai“! „Mirties bausmę būtina grąžinti; recidyvistai, žmogžudžiai, kas juos išauklės. Pastatei prie sienos, ir baigta. Bent visuomenė būtų apvalyta“; „tas debiles motinas ir vyrus reikia kastruoti, nes kitaip tauta baigia išsigimti“, – taip liejasi baisūs žodžiai apie kitus žmones.
Yra keletas žodinio smurto apraiškų. Grupelė gražiai apsirengusių vaikinų linksmai kalbasi apie praėjusį savaitgalį, dalydamiesi įspūdžiais kas antrą žodį sustiprina „daugiaaukščiais“ keiksmažodžiais. Taip sau, dėl šaunumo, ne iš pykčio. Neatsilieka merginos, kai kurių kalba prisodrinta tokių pat keiksmažodžių. Ką gi, lygios teisės. Kartais žmonės keikiasi, nemokėdami tinkamai išreikšti jausmų, nes niekas jų nemokė, arba jie savo aplinkoje girdėjo tik keiksmus. Ir kartoja juos kaip papūgos. Nors jie nėra nukreipti į konkrečius asmenis ar asmenų grupes, vis dėlto žemina ir kalbančius, ir besiklausančius. Bent jau keiktųsi lietuviškai, bet dažniausiai tai „importiniai“ keiksmai – rusiški, dažnai jau ir angliški. Tačiau dažniausiai grubūs keiksmažodžiai vartojami siekiant išreikšti kam nors pyktį, pažeminti, paniekinti.
Pykčio, neapykantos, grasinimo žodžiai. Tėvai bando sudrausminti neklusnų vaiką. Gal jiems trūksta žinių, kaip tai padaryti, gal jie neteko kantrybės, nes yra pavargę – maža, kas galėjo atsitikti, ir praplūsta žodžiais: „Kaip duosiu tau“, „užmušiu“, „velniūkštis“, „kaip tu man įkyrėjai, nesuprantu, kodėl tave gimdžiau“, „gal tu ne mūsų vaikas?! Visai atsigimei į babą, kuri ėda man gyvenimą.“ Tėvai nesusimąsto, kad jie smurtauja prieš savo vaiką, tokiais žodžiais išreikšdami pyktį, nusivylimą ir nepasitenkinimą.
Žmogaus asmenį ir orumą žeminančios etiketės. „Kvailių maršas“, „padugnės“, „marozai“, „degradai“, „debilai“ – pasakymai, sutinkami viešojoje spaudoje, komentaruose. „Alkašos“, „motinos gegutės“, „pedikai“, „iškrypėliai“, „leftistai“, „katalikiški talibai“, „atsilikę“, „juodžkiai“ – frazės, girdimos aplinkoje kalbant apie kitokius, kitas vertybes pripažįstančius, kitą odos spalvą turinčius ir pan.
Apkalbos, patyčios, ypač palietusios įvairias bendruomenes, institucijas, dažnai yra mobingo šaltinis. Kartais besityčiojantieji teigia, kad tai humoras. Tačiau jei šis humoras niekina kitą asmenį – tai nepriimtinas humoras. Norintieji taip pajuokauti tesijuokia iš savęs. Jei norime ką nors blogo papasakoti apie kitą, reikia prisiminti Sokrato patarimą: ar tai, ką nori papasakoti, yra tiesa? Ar tai gera? Ar tai naudinga? Jei bent į vieną klausimą atsakymas neigiamas, nieko nesakyk.
unsplash.com nuotrauka
Priežastys ir plitimas
Kodėl atsiranda ir plinta negatyvūs posakiai ir žodžiai? Nepretenduoju į išsamią priežasčių analizę, tačiau pasidalysiu keliais pastebėjimais.
1. Auklėjimo ir saviauklos stoka bei aplinkos įtaka. Kalbos mokomės pirmiausia šeimoje, vėliau mokykloje ir bendruomenėje. Šiandien, kai telkiamės į individualumo ugdymą, savojo „aš“ išreiškimo būdus ir galimybes, kartais pamirštame auklėti vaikus, gebančius bendrauti su kitais, užmegzti pagarbų ryšį, elgtis mandagiai. Tokios dorybės, kaip susivaldymas, nuolankumas, gebėjimas užjausti, nusigalėti, ugdyti valią, tampa beveik retenybėmis. Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi – ši patarlė pabrėžia aplinkos reikšmę asmeniui. Skirtingose aplinkybėse, grupėse išsivystė būdinga kalba. Paaugliai turi savo kalbą, jaunimas – savo, nors visi kalba lietuviškai. Kalėjime gyvenantieji dažnai vartoja tokius posakius ir žodžius, būdingus šiai subkultūrai. Bėda, kai negatyvios subkultūros kalba paplinta į visuomenę.
2. Negebėjimas valdyti pykčio ir tinkamai išreikšti emocijų. Egocentriški asmenys greitai supyksta ir griebiasi tvirtesnių žodžių.
3. Įsitikinimas savo teisumu, savo vertės ir viršenybės kitų atžvilgiu pabrėžimas, pasireiškiantis kitų niekinimu ir žeminimu, tokiu būdu siekiant „atvesti į doros kelią“.
4. Baimė. Tai gynybinė reakcija, kuri susijusi su kito, kaip kitokio, atmetimu todėl, kad jo bijomasi. Šiuo metu ryški baimė, jog kas nors siekia pakenkti, išardyti, iškreipti vertybes, kurios laikomos labai svarbiomis.
Kadangi žmonės dažnai linkę keisti ne save, o kitus, tokia baimė gali padaryti daug bėdų – sukelti nerimą, pyktį, sutrikimą, aktyvią ar pasyvią agresiją. Pasyvus agresyvumas pastebimas gana dažnai, kai žmogus jaučiasi bejėgis, negalintis aktyviai pasipriešinti ar išreikšti pykčio. Pasyviai agresyviam elgesiui būdingas nuolatinis vėlavimas, laiku neįvykdomos užduotys, nuolatinis „subtilus“ vadovaujančių ar atsakingų asmenų kritikavimas, užduočių neatlikimas, irzlumas, nuvertinimo jausmas, nepasitikėjimas.
Drįstu teigti, kad žodinis smurtas yra ypač pavojingas. Tai susiję su šio smurto greitu plitimu visuomenėje ir nebaudžiamumu. Prisiminkime mūsų istorijos skaudžiausias patirtis. Prieš imdamiesi holokausto, naciai naudojo žodinį smurtą, vadindami žydų tautybės žmones sukčiais, išnaudotojais, nuodytojais, antrarūšiais, pavojingais arijų rasei. Bolševikai šaudė ir trėmė žmones – liaudies priešus, išnaudotojus, buožes, kapitalistus. Tikintieji buvo vadinami tamsuoliais, atsilikusiais, neišmanėliais, tamsybininkais, juodaskverniais. Tokiu būdu žmonių grupės padaromos atpirkimo ožiais ir nukreipiamos nuo teisingo ir humaniško problemų sprendimo.
Pasekmės
Plačiai naudojamas žodinis smurtas pažeidžia asmenų orumą, sukelia kitų menkavertiškumo jausmą, nusivylimą, depresiją, pasyvų agresyvumą. Ypač jautrūs šiai smurto rūšiai yra vaikai, seneliai, ligoniai ir neįgalieji. Girdėdami niekinamuosius pasakymus ir žodžius šie žmonės praranda ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet dažnai ir norą gyventi. Neretos savižudybės dėl to, kad jaučiasi atstumti, paniekinti, nemylimi. Įsivaizduokite, ką turi jausti neįgalūs asmenys, kai bendruomenė pareiškia, kad šių „debilų jiems nereikia“. Nuolatinės apkalbos, kritika neleidžia priklausomybėmis sergantiems ar psichikos sutrikimų išgyvenantiems žmonėms atsitiesti. Žmonių „nurašymas“, atstūmimas ir paniekinimas yra skausminga stigma – ženklas, rodantis mūsų visuomenės nesveikatą.
Vaikams žodinis smurtas sukelia bejėgiškumo, kaltės jausmus, menkavertiškumą, atstūmimą. Mama ragina savo sūnelį mokytis. „O kam? – atšauna šis. – Gi aš vis tiek debilas.“ Mat šitaip sakė jo mokytoja. Kai vaikai jaučiasi beverčiais, jiems kyla agresija, jie gali griebtis smurto prieš kitus.
Šiandien daug kalbama apie smurtą, jo paplitimą, raginama priimti įvairias konvencijas, turinčias kovoti su smurtu, tačiau atrodo, kad daug kalbų, mažai darbų. Smurtas arba gesinamas smurtu: „Jis mane / mus įžeidė, tai dabar aš jam / jiems parodysiu“, arba „kovojame už vertybes, už tiesą, už laisvę“ ir panašiai, pamiršdami, kad tie, prieš kuriuos kovojame, taip pat turi savo vertybes, laisvę ir orumą. O kai kovojame, tai ir sužeidžiame. Ir susižeidžiame, ir galime pralaimėti.
Tad kyla klausimas: tai nuo ko pradėti? Pirmiausia – nuo savęs, nes mūsų sąmonėje kyla minčių, virstančių žodžiais ir veiksmais. Esame atsakingi už savo minčių ir žodžių higieną. Ypač mes, krikščionys, katalikai, turėtume apmąstyti savo gyvenimą ir pripažinti, kad pagrindinė mūsų pareiga – savo sielos išganymas, o ne viso pasaulio atvertimas ir išauklėjimas. Jei daugiau kovotume su savo ydomis ir silpnybėmis, tai reikėtų mažiau kovoti su kitais. Būtų gerai, kad apie mus kalbėtų: „Pažiūrėkite, kaip jie vieni kitus myli, kaip jie šeimoje myli vieni kitus, kokie jie ištikimi vienas kitam, kaip su meile augina gausias šeimas, kaip gerbia kitaminčius ir dosniai dalijasi savo tikėjimo dalykais, jų neprimesdami.“
Žinoma, akivaizdžiam blogiui reikia pasipriešinti, tačiau nesmurtiniu būdu. Reikia ginti tiesą – ne savo tiesą, o Tiesą, kurią skelbia Kristus. Todėl reikia gerai žinoti, ko moko Evangelija ir katalikų Bažnyčia. Geriausiai ginsime savo vertybes, jomis gyvendami. Reikia atsisakyti išmokto modelio – viena sakau, antra galvoju, trečia darau. Mūsų gyvenimas turėtų būti aiškus ir teisingas – sakau, ką galvoju, gyvenu taip, kaip sakau ir mąstau.
Galime nesutikti su žmogaus nuomone, nepritarti jo elgesiui, bet negalime žmogaus asmens žeminti, niekinti ir įžeidinėti. Išmokime konfrontuoti pagarbiai ir aiškiai bei pagrįstai pasakydami, su kokiu elgesiu, nuomone ar požiūriu nesutinkame. Pavyzdžiui, „gerbiu jūsų atvirumą, tačiau negaliu pritarti jūsų išsakytai šeimos sampratai. Mano įsitikinimu, šeima yra meile, ištikimybe ir santuoka iki mirties grįsta vyro ir moters sąjunga“.
Verta, kad kas vakarą pagalvotume: kokie tą dieną buvo mūsų žodžiai – smurtaujantys, kritikuojantys, niekinantys ar išreiškiantys pagarbą, užuojautą, supratimą ir meilę mūsų artimiesiems ir mūsų artimui?
