Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Antano Saulaičio nuotrauka iš Trairi ir Mundau kaimelių Atlanto pakrantėje, Brazilijos Ceara valstijoje, apie 1970–1977 m.
Visai neseniai, lygiai prieš 50 metų, teko atlikti kelių mėnesių praktiką žvejų kaimuose. Mat keliolika metų po įstojimo į jėzuitus (Jėzaus Draugiją), po šventimų ir kelerių metų darbo vyksta tretieji dvasingumo metai su 30-ies dienų rekolekcijomis, tolesniu mokymusi, kokia nors praktine sielovada, skirtinga negu ligi šiol patirtoje aplinkoje ir sąlygomis. Galima sakyti, tarsi Sutvirtinimo metai prieš galutinius iškilmingus įžadus vienuolijoje.
Tai sudėtingas įvadas į labai paprastą patirtį Šiaurės Rytų Brazilijos kaimuose prie Atlanto. Norisi pasidalyti įvaizdžiais, įspūdžiais apie eilinių nuoširdžių žmonių išgyvenamą, įgyvendinamą tikėjimą. Kaip tik vienas švelniausių ir jautriausių įvaizdžių, kai su klebonu (jėzuitu) keturračiu pervažiuojame tarp pajūrio kopų iki iš tolo matomo burlaivio – tradicinės žangados (plausto). Už jo stovi jaunas vyras, neseniai vedęs šioje pusėje moterį. Savo rankomis pastatė plaustą, kuriuo išlaikys, maitins savo šeimynėlę. Toks šventas vaizdas, vieno ir kito pasididžiavimas savo darbu ir savo šeimos židiniu. Jautrus, kai jauna žmona, netrukus mama, kasdien apie 16 valandų pakrantėje kaip ir kitos lauks iš marių savo statytu laiveliu grįžtančio vyro.
Nemažiau švelnus ir šventas vaizdelis, kai kaimo takeliu eina du paaugliai, vienas kiek tamsesnis, kitas šviesesnis. Kaip broliukai. Vienas kurčias, kitas jo savanoris draugas vertėjas, savo paslaptingu būdu susikalbėdami, išsiaiškindami, kur kas vyksta, kas ką sako, dar nesant jokios kitos paslaugos šalia šios savanoriškos bičiulystės tose varguolių srityse. Vienas šalia kito kaip broliai.
Kitas įspūdingas asmuo iš viso rinkinio – 17-metė mergina, už kažin kiek kilometrų vadovaujanti vienai parapijai iš 120 bendruomenėlių nedideliame pajūrio kaimelyje. Kas mėnesį apie 70 asmenų susirenka į studijas, atsinaujinimo dieną, pasakodami apie savo ratelius, kaimelių reikalus, religinį ugdymą, savaitines pamaldas, kurias veda patys žmonės, kai kunigas kai kur kas mėnesį, o kitur tik kartą per metus nuvyksta. Dauguma suaugę, o šią jauną moterį savo dvasine vadove priima ir vyrai, ir moterys, ir vaikai tame kaimelyje, kai ji veda sekmadienio pamaldas, paskaito ar pasako žodelį po Evangelijos, aptaria susirinkusių šeimų reikalus, kaip ir šiame posėdyje dalyvaujantis kito kaimelio 70-metis liturgijos vadovas.
Pagrindinėje bažnyčioje ketvirtadienį ilgesnės Mišios – dalyvaujantieji pasidalija savo įspūdžiais, įžvalgomis apie skaitinius visai nesivaržydami, išreikšdami savo patirtį ir klausimus. Pamažu vyrai pradeda pastebėti, kad langai byra, sienos trūkinėja, reikia bažnytėlę taisyti – mat klebonas nieko nesako, neragina ir neorganizuoja, o tik pritaria, nes sąmoningi parapijiečiai patys imasi uždavinio.
Savitarpio pagalba įprastinė. Vieną naktį atvežė berniuką lūžusia ranka, paguldė klebonijoje laukti tos dienos autobuso trijų valandų kelionei į miestą. Kantrus berniukas autobuse sėdėjo šalia, laikiau jo sužeistą ranką pusiau ant kelių, pusiau prie širdies. O naktį abu miegojome palydimi neramių šikšnosparnių virš mūsų galvų, visai nesivaržančių savo kalba šnekučiuotis.
Labai patiko parapijos bendruomenėlių vadovų pasitarimų aplinka. Kiekvienas, kiekviena ateidami atneša ko nors valgyti. Už klebonijos trys jau kaitinami pusės statinės apimties puodai. Į pirmąjį visi įmeta daržoves, į antrąjį – miltinius, kaip kukurūzus, bulves, vietines bulvytes, krakmolo šaknis, trečiajame mėsos ir žuvys. Kol visi 70 posėdžiauja, kiti prižiūri būsimus pietus.
Iš tolo ant apaugusios kopos nameliai, prie vieno stovi moteris ir keli kiti, žiūrėdami šion pusėn, kur takeliu į daubą leidžiasi vaikų eilutė. Jie seka eigą, nes vaikelį laidoja patys šeimos vaikai su draugais, žąsele eidami su kūneliu, kryželiu. Kur daug miršta dar maži – kitokie papročiai, kitoks gedulas. ...
Eidamas per kaimelį, girdi kauliukų barškėjimą. Lauke prie namų sėdi motina su dukrele, kuri svečiui aiškina, kad mama muzikuoja (daro muziką). Mat ji mikliai mėto tokius medinius lyg grybus, nerdama miestuose labai pageidaujamus nėrinius (po dešimtmečių sužinojau, kad tai – prancūzų jėzuitų misionierių XVI–XVII a. palikimas). Klebonas padėjo moterims susitarti dėl padorios kainos, nes verslininkai sugeba kuo pigiau nusiderėti. O už jų ant rifo vaikščioja ir kažką renka keli maži vaikai. Ką renkate? Pinigus, jie atsako. Mat japonai atvyksta valgomųjų jūros žolių siųsti į Japoniją.
Antano Saulaičio nuotrauka iš Trairi ir Mundau kaimelių Atlanto pakrantėje, Brazilijos Ceara valstijoje, apie 1970–1977 m.
Tie pajūrio kaimeliai kokius 400 metų išlaikė krikščionišką paprotį vieną savaitės dieną skirti bendruomenei. Penkios darbo dienos, sekmadienis – atgaiva ir pamaldos, šeštadienis – bendri reikalai. Vyrukai kimba keliuko taisyti, mokyklos stogo taisyti, kapų prižiūrėti. Moterys pavaduoja sergančią motiną, skalbdamos rūbus, ravėdamos daržą, maudydamos vaikučius. Nesakysi jiems, kaip nuostabu, nes jiems tai įgimta ir paprasta.
Taip įdomiai sugebėjo didmiestyje už 100 kilometrų pasinaudoti iš čia kilusios šeimos namu, ten apgyvendinti kaimelio gimnazistų ar iš namo juos burti, globoti, prižiūrėti. Žvejų kaimelis valdžios pinigais pastatė ambulatoriją taip taupiai, kad išgąsdino gubernatorių, valstybei sugrąžindami likutį, kai kitiems vis trūksta ir sunku atsiskaityti.
Vieną sekmadienį po darbų su kitu jėzuitu grįžome namo pietų. Prie tradicinių ryžių ir pupų buvo dar mėsos – vištos galva su snapu, perkirsta pusiau. Tąsyk jau nepavyko kukliai elgtis, ir šį patiekalą valgė mano bendras.
