Dailininkė Silvija Knezekytė
Užsisakyti
„Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės“, – savo dienoraštyje rašė palaimintasis Jurgis.
Kai sklaidysite šios knygos puslapius, kviečiu jus susitikti Lietuvos palaimintąjį, arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Žvelkime į jo gyvenimą, nuspalvintą našlaičio patirtimi, paženklintą liga ir kančia, atsakingomis pareigomis ir vienuoliniu nuolankumu, uolia tarnyste žmonėms, meile ir ištikimybe Dievui ir Jo Bažnyčiai. Atpažinkime jo drąsių žingsnių, įžvalgų, pranokstančių laikmetį, kantriai pakeliamų sunkumų, pikta nugalėjimo gerumu versmę.
„Viešpatie, kaip aš Tave myliu. Duok, kad ir mylėčiau, ir mylėti nenustočiau niekados. Širdis mano dega.“ Palaimintojo Jurgio širdis norėjo visus apglėbti, visiems padėti. Jis buvo bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Rūpinosi, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, nuoskaudų. Buvo atlaidus piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems. Jis žvelgė ne į save, galvojo ne apie save. Taip išdalijo savo laiką, sveikatą...
Tegu palaimintojo Jurgio užtarimas ir gyvenimo pavyzdys jus padrąsins eiti jo pramintu keliu, „drąsiai ir narsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums rodo, kur Dvasia mus veda“.
Nereikia nei susižavėjimą keliančių darbų, nei stebuklų, bet vien tik nuolankios, ramios, ištvermingos ištikimybės mažuose dalykuose. Tai ir yra pats didžiausias stebuklas. Tai tiesa, kurios vykdymas pripildo žemę dorybe, o dangų – šventaisiais.
Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS – marijampolietė, taigi gimusi ir augusi tėvo Jurgio „artumoje“. Ten, Marijampolės bazilikoje, bendraudama su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserimis, patyrė pašaukimo užuomazgas. 1994 m. davė pirmuosius, o 1997 m. – amžinuosius įžadus šioje vienuolijoje. Studijavo Katalikų teologijos fakultete VDU, vėliau Stubenvilio Pranciškonų universitete JAV, magistro laipsnį įgijo Šv. Mykolo kolegijos universitete Toronte, Kanadoje. Pastaruosius penkiolika metų, vienuolijos pavedimu, šalia įvairių kitų pareigų ir užduočių, nuolat darbuojasi vienuolijos Steigėjo kulto sklaidoje: lydėjo ir lydi Pal. Jurgio Matulaičio draugijos gimimą ir veiklą, bendradarbiavo kuriant Pal. Jurgio Matulaičio muziejų Marijampolėje, įvairiomis progomis kalba ir rašo matulaitiškomis temomis.
Būtent iš tos tarnystės ir atsirado ši knygelė, kurią sudaro straipsniai, sesers Viktorijos rengti spaudai nuo 2012 m. Vos vienas kitas – naujas, parašytas specialiai šiam leidiniui. Dabar šie straipsniai gula po vienu viršeliu, vis dėlto pasilikdami tuo, kuo buvo – atskirais štrichais, nesiekiančiais ir negalinčiais sudaryti išbaigto palaimintojo Jurgio portreto. Taigi čia ne nuoseklus pasakojimas, o tik bandymai atrasti vieną kitą žingsnį to šventumo kasdienybėje kelio, kuriuo ėjo tėvas Jurgis ir kuris yra atviras kiekvienam iš mūsų.
Ką lietuviškos krikščioniškos literatūros lentynoje turime apie pal. Jurgį Matulaitį? Žinoma, rinkinį svarbiausių jo paties tekstų. Taip pat solidžią verstinę ir pora kiek paprastesnių, lengviau padėliotų biografijų; gyvenimo pasakojimą (sentimentaliam) jaunimui; konferencinės teologinės eseistikos ir krūvą proginių pamokslų. O ko tikrai stokojome knygos ar bent knygelės pavidalu? Tikinčiajam ir ieškančiajam svarbaus sudabartinimo, priartinimo, rūpingo dialogo su pal. Jurgiu. Nors daugelio gyvoje atmintyje dar tebesilaiko andai girdėtos tėvo Vaclovo Aliulio MIC rekolekcijos ir paporinimai, jų tęsinio šiandien labai pasigendame. Tiesiai pasakius, stinga, idant be mandravimų, išvedžiojimų ir pamokomo tono būtų išdėstyta, kodėl kaip tik pal. Jurgio, o ne kurio kito iš tūkstančių šventųjų, užtarimo turime melsti, jo pagalba ir tarpininkyste pasitikėti.
Ne mažiau svarbu, o gal net dar svarbiau suvokti, kad šventieji savo gyvenimo pavyzdžiu mums rodo, kaip sekti Kristumi, stotis ant kojų paslydus, išlaikyti viltį išsyk nesulaukus Dievo malonių, kurių tikėjomės ir prašėme. Tačiau vėlgi – nėra vieno kelio, vieno vidinės atramos taško, vienos žvilgsnio perspektyvos, nukreipiančios mus Dievop. Kiekvienas nuoširdaus tikėjimo ir meilės žmonėms liudijimas visa gyvastimi, o ypač toks, kurį Bažnyčia ištyrė ir viešai paskelbė sektinu, gali tapti skirtingomis tobulėjimo ir silpnybių įveikos gairėmis.
Nors nesame verčiami įsikibti vienintelio šventojo, tačiau dėl savo žemiško ribotumo neįstengtume išbandyti didesnio skaičiaus takelių, kuriais žengė palaiminti vyrai ir moterys. Taigi renkamės (gal mus pasirenka?). Ir neabejotinai įdomu, kuris beatifikacijos ar kokių kitų iškilmių paveikslėlis teliks vienu iš daugelio maldyno skirtukų, o kuris atvaizdas su nimbu visą likusį amžių bylõs – stiprybės ir pasitikėjimo man suteikia būtent šis Viešpaties artumoje dabar esantis asmuo.
Vieniems, jau pasirinkusiems pal. Jurgį mistiniu dvasios vedliu, sesuo Viktorija kalba atverdama labai įvairias, dramatiškas jo kasdienes pastangas perprasti Dievo valią ir jai atsidėti kuo labiau pasitarnaujant artimui. Kitiems ši knyga gal pasitarnaus kaip prasmingas apsisprendimas, tegu trumpą pašaukimo galvosūkio ar skausmo įveikos valandėlę, tapti palaimintojo bendrakeleiviais. Užuot pasakojusi apie pal. Jurgį, autorė dalijasi daugkartiniu įsiskaitymu, kaip jis mąstė ir rašė, dalijasi savo pokalbiu su juo, kviesdama – mūsų pašnekesys intymus, bet neuždaras, kiekvienas galite įsitraukti, paklausti, suabejoti.
Įsitraukę netruks suvokti: keliais žodžiais vargiai apsakysi, kodėl iš tiesų susitikus pal. Jurgį nesinori jam tarti sudiev, kodėl giliau pažindamas jo žemiškąją kelionę vis suklūsti ir net sutrinki. Skaitytojau, gal pasiekęs paskutinį puslapį turėsi savo versiją ir eisi dairytis jo Užrašų, o aš tegaliu pasakyti savąją. Veržlūs žmonės paprastai stokoja atodairos ir, priešingai – romieji retai būna ryžtingi. Niekad neperprasiu, kaip šventa kantrybė, nuolankumas ir nuosaikumas pal. Jurgio asmenyje taip tobulai veikė išvien su didvyriško laipsnio tvirtumu, atkaklumu ir drąsa, bet visuomet apie tai galvosiu.
