Rugsėjis – naujų iššūkių, vilčių metas, kuomet išjudėję į mokyklas vaikai (ir tėvai) su nerimu žvelgia į mokytojus, bendraklasius, programas. Kai auginamas vaikas turi raidos sutikimų, streso yra kur kas daugiau parenkant mokyklą, joje mokantis. Barboros aštuonmetis sūnus šiemet lankys antrą klasę specializuotoje ugdymo įstaigoje, kurią pasirinko dėl sūnaus sunkaus autizmo. Kalbančiam pavieniais žodžiais, turinčiam didžiulį nerimo sutrikimą vaikui lyg inkaras svarbi rutina, kurią sutrikdžius ištinka nerimo priepuoliai.
Kad viso to nebūtų, reikalingas ritmas ir vizualinė komunikacija – bendravimas paveikslėliais, schemomis, planais. Rugsėjo 1-ajai pradėjome ruoštis rugpjūčio pradžioje – mokytoja atsiuntė kalendorių, vaizdo medžiagą, kurioje prisistatė, parodė klasę, o mes atvažiavome susipažinti su erdvėmis, mokytoja, skaičiavome dienas – pratinomės prie minties, kad bus pasikeitimas. Tokiu būdu kalbama apie kiekvieną pokytį – bendraklasio nebuvimą, mokytojos atostogas, išvyką. Darbas su šiais vaikais – tai ne pasodinimas prie knygos keturiasdešimčiai minučių, o be galo daug individualaus priėjimo, žaidimo, pateikimo per išskirtinį vaiko pomėgį; pvz., maniškis domisi gyvūnais, dinozaurais, tad galima mokytis per jų formas, pavadinimus. Reikalingas ryšys su mokytoju, supratimas, kitaip prasideda elgesio sutrikimai ir nueinama ne tuo keliu. Svarbu mažos klasės, individualus dėmesys, nusiraminimo erdvės, kurioms nebūtini dideli finansai, užtenka kūrybiškumo – esu mačiusi tokia erdve paverstą didelę kartoninę dėžę, mažą palapinę. Vaikams, nesugebantiems suvaldyti savo emocijų, galimybė pasitraukti iš aplinkos, nurimti yra gyvybiškai būtina. Sūnus mokykloje labai paaugo – įgijo daugiau savarankiškumo, įveikė iššūkį dirbti grupėje, susirado draugų – jie žaidžia, dainuoja, dūksta, švenčia gimtadienius, keliauja. Labai nerimavau prieš pirmą klasę, bet antros laukiu su džiaugsmu.
Prisimenu darbo su vaikais, turinčiais protinę negalią, pradžią. Didžiausias iššūkis buvo padaryti, kad mokiniai mane suprastų. Prisipažinsiu – sekėsi sunkiai. Kartais atrodė, kad susitinka du pasauliai, kuriems visai nepakeliui. Praėjus kiek laiko suvokiau pagrindinę savo mąstymo klaidą – juk ne vien vaikai turi suprasti mokytoją. Pirmiausia mokytojas privalo suprasti savo mokinius ir jų poreikius. Nuo to prasideda santykis, per kurį skirtingi pasauliai žingsnis po žingsnio ima keliauti kartu. Švietimo sistemai ir visiems mums svarbu išmokti ne tik rūšiuoti bei pritaikyti prie nustatytų rėmų, bet ir įsijausti į kiekvieno vaiko istoriją, jo poreikius. Jei vaikas netinkamai elgiasi, labai lengva jį „nurašyti“, supykti, nuteisti, tačiau tai nepadeda „teisiamajam“. Noras suprasti kitą leidžia vaikui jaustis saugiai ir įgalina augti. Kartu su kitais, bet savaip, pagal savo galimybes. Gal keista, kad kalbu apie požiūrį, o ne darbo metodikas. Bet esu įsitikinęs, kad visa ko pagrindas yra būdas, kaip mes žiūrime į kitą.
Architektūroje įvyko lūžis, kuomet architektai suvokė, jog aplinka gali generuoti negalią. Ir atvirkščiai – tinkamas suprojektavimas įgalina net tą, kurio galimybės yra mažesnės. Atsirado supratimas, kad aplinka tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai. Taip išsivystė universalaus dizaino architektūroje principai – ne pritaikyti grupei, bet tinkantys kiekvienam. Prie perėjų nuleidus slenksčius, įgalūs pereiti gatvę pasijuto daugiau žmonių: mamos su kūdikiais vežimėliuose, judantys neįgaliųjų vežimėliuose ir pan. Ši idėja atėjo ir į švietimą. Pirmiausia buvo kalbama apie mokyklų fizinės aplinkos universalumą, tačiau dabar aišku, kad nuo viso mokymosi proceso organizavimo dizaino priklauso mokinių įgalumas ar neįgalumas. Planuodami ugdymą turime galvoti ne tik apie turinį, bet ir kaip mokysimės. Dažnai autistiškiems vaikams garsinė informacija yra nesuprantama, kelia baimės ir pykčio jausmą. Pamoka, kurioje mokytojas visas užduotis aiškina žodžiais – daugumai suprantamu būdu, tokiam vaikui tampa tiesiog kančia. Turime siekti, kad mokymosi aplinka būtų prieinama kiekvienam, todėl labai svarbu pagalvoti apie skirtingus informacijos sklaidos būdus: žodžius pastiprinti schemomis, vaizdinėmis priemonėmis ir pan. Sprendimų daug ir jie paprastai nereikalauja didelių išteklių. Tačiau reikia padaryti pirmą žingsnį – norėti suprasti, kokį poreikį vaikas turi.
Straipsnį spausdiname, norėdami padėti visiems geriau suprasti šeimas ir jų emocinį kelią auginant vaikus autistus. Jei norite padėti, galite kreiptis į Lietuvos šeimos centrą el. p. esukartu2@gmail.com
