Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2020 m. kovas 3
Didelės ir mažos kryžkelės

Dievo ir mūsų aukos

2020-03-27 | Brolis Ramūnas MIZGIRIS OFM
artuma202003-rs-12.jpg
Abelio ir Melchizedeko auka. Šv. Vitalijaus bazilikos mozaika, Ravena, Italija, VI a.

r-mizgiris.jpgBrolis Ramūnas MIZGIRIS OFM

 

Šventajame Rašte žodis „auka“ gana dažnai sutinkamas. Pirmąsias aukas Dievui, kurias mini Biblija, aukojo Adomo sūnūs: „Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas“ (Pr 4, 3–4). Galbūt Adomas taip pat aukojo Viešpačiui, o jo vaikai sekė tėvo pavyzdžiu, bet apie tai Biblijoje nerašoma. Aukas Viešpačiui aukojo Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo vaikai.

Senosios Sandoros įstatyme kalbama apie deginamąsias, padėkos, duonos aukas, taip pat aukas už nuodėmes. Visų aukų iniciatorius buvo Dievas. Jos buvo reikalingos tam, kad pridengtų žmonių kaltes, tačiau panaikinti nuodėmių šios aukos negalėjo. Vienintelė tobula auka, naikinanti pasaulio nuodėmę, yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą (Žyd 9, 13–14).

Kryžius buvo pirmasis krikščionių altorius, ir kai artinamės prie altoriaus švęsti Mišių, mūsų atmintis krypsta į kryžiaus altorių, kur buvo paaukota pirmoji Naujosios Sandoros auka. Kunigas, Mišiose atstovaujantis Kristui, daro tai, ką pats Kristus darė ir patikėjo mokiniams per Paskutinę vakarienę: Jis ėmė duoną ir taurę, dėkojo, davė mokiniams tardamas: „Imkite, valgykite, gerkite; tai yra mano Kūnas; tai yra taurė mano Kraujo; tai darykite mano atminimui.“

Senajame Testamente skaitome ir apie pinigines aukas, skirtas Susitikimo palapinei, vėliau ir Jeruzalės šventyklai statyti bei išlaikyti; dalis pinigų buvo skiriama kulto tarnams, levitams, ir vargšams, nes tuo metu socialinės apsaugos nebuvo ( 30, 16; Sk 3, 44–51; 2 Kar 12, 10–17).

Evangelijose rašoma, jog Jėzus dažnai svečiuodavosi pas žmones, valgydavo, nakvodavo pas juos, tuo parodydamas jiems dėmesį ir mokydamas juos. Evangelistas Lukas sako, kad kartu su Jėzumi ir Dvylika keliavo moterys, „kurios šelpė juos savo turtu“ (Lk 8, 3). Jėzus priimdavo patarnavimus ir paaukojimus, nes pats savo gyvenimu mokė tarnauti ir aukoti (-s).

Pasidalijimo ir solidarumo praktika yra pirmykštės Bažnyčios savybė: „Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų“ (Apd 4, 34–35; taip pat 2, 44–45). Gauti pinigai nebūdavo kaupiami, bet „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 35; taip pat 2, 45).

Tai, kad bendruomenėse pamažu radosi turtingų žmonių, leido krikščionybei plėstis, sudarant palankias sąlygas misijoms. Antrajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius skiria šiai temai net du (8 ir 9) skyrius. Kituose laiškuose jis taip pat ragina tikinčiuosius mokytis dosnumo.

Tačiau, kad būtų tikra, išorinė auka – pinigai, žemės gėrybės, malda, žodis, ištiesta pagalbos ranka ir pan. – tai turi būti dvasinės aukos išraiška: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia“ (Ps 51, 19) – giedama psalmėse. Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo (Am 5, 21–25) arba be ryšio su artimo meile (Iz 1, 10–20). Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; taip pat 12, 7). Tad tikra auka, pasak šv. Augustino († 430), yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu ir artimu.  


Bažnyčios socialinio mokymo apžvalga

Partijų atsakymai Artumai

Atsakymų Artumai apžvalga

Į klausimus neatsakė:

Laisvės partija

Laisvė ir teisingumas

Lietuva visų

Lietuvos emigrantų partija

Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškųjų šeimų sąjunga

Lietuvos sąrašas

Lietuvos Socialdemokratų Darbo Partija

LVŽS - Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Lietuvos žaliųjų partija