Ką esate nuveikę, užtikrindami pamatines žmogaus teises, ir kokių teisėkūros iniciatyvų imsitės joms įtvirtinti bei ginti:

✔ Kiekvieno asmens teisę gyventi – teisę gimti ir oriai gyventi iki natūralios minties.

bendradarbiavome su LVI akcija „už gyvybę”, rašėme straipsnius prieš eutanaziją, abortus, kontracepciją katalikiškoje ir didžiojoje šalies žiniasklaidoje, platinome peticijas bioetikos klausimais.

rinkiminėje programoje numatome, jog: „Pagarba prigimtinei šeimai neatsiejama nuo valstybės įsipareigojimo saugoti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kuriant teisinę, kultūrinę ir ekonominę aplinką, kurioje nė vienas žmogus nebūtų laikomas „našta“ šeimai ar visuomenei“

✔ Vaiko teisę gyventi su tėvu ir motina darnioje šeimoje.

 už šeimą – Partijoje aktyviai veikia Pro Patria, NŠTA, Lietuvos tėvų forumo ir kitų šeimų interesus ginančių organizacijų nariai, buvę ir esami vadovai. Nors pati partija veiklą pradėjo 2020 m. balandį ir kaip tokia nėra dalyvavusi jokių sprendimų priėmime (tik paskelbusi poziciją dėl Stambulo konvencijos atmetimo), ankstesnė aktyvo veikla visuomeninėse organizacijose atskleidžia, jog prieš Vaikų atiminėjimą organizuoti mitingai, tašyti straipsniai žiniasklaidoje. V. Radžvilo ir J. Lago kalbų šia tema įrašai pasiekė šimtatūkstantines peržiūras ir padarė apčiuopiamą įtaką šalies visuomenei.

Ištraukos iš rinkiminės programos:

„Spręsdami šiandien galiojančių teisės aktų sukurtą teisėtų lūkesčių problemą, iš Civilinio kodekso pašalinsime nuostatas, numatančias partnerystės instituto įteisinimą ir lyties „keitimo“ galimybę. Lyties keitimas neideologizuoto mokslo požiūriu yra absurdiška idėja, sukurianti nepagrįstų lūkesčių su lytinio tapatumo problemomis susiduriantiems asmenims, žalojanti asmenis fiziškai ir atitraukianti juos nuo iš tiesų reikalingos psichologinės pagalbos tapatumo problemoms spręsti. Atitinkamai partnerystės institutas negali būti Lietuvos teisės sistemos dalimis, nes šeima sukuriama vyrui ir moteriai sudarius santuokos sutartį, o visos kitos žmonių bendro gyvenimo formos tėra jų privatus reikalas, negalintis suteikti privilegijų ir reglamentuotinas nebent kaip bendro ūkio santykių forma“

„Geriausios sąlygos vaikams augti sudaromos tada, kai jie gali kuo daugiau laiko praleisti su savo tėvais ir kasdien iš jų mokytis. Todėl valstybės prioritetas privalo būti ne greitas motinų grįžimas į darbo rinką, o kuo palankesnių sąlygų vaikų auginimui šeimoje sudarymas“

„Šeimos, kurios pačios prisiima atsakomybę už savo vaikų ugdymą jų formacijai svarbiausiu laiku – iki 7 metų – negali būti valstybės traktuojamos blogiau nei tos, kurios nusprendžia savo vaikų ugdymą perduoti ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Valstybės interesas yra sudaryti galimybes vaikams kuo ilgiau augti su tėvais. Tokia pati suma, kurią valstybė kas mėnesį skiria ikimokyklinio ugdymo krepšeliui vaikų darželius laikantiems vaikams, turi būti išmokama toms šeimoms, kurios ryžtasi pačios auginti savo vaikus namuose iki mokyklos pradėjimo“

„Šeima, turinti savo pastogę, yra stabilesnė ir laimingesnė, o vaikams sudaromos geresnės sąlygos augti. Todėl imsimės visų priemonių, padėsiančių visoms to norinčioms šeimoms turėti nuosavą būstą, o ne jį nuomotis. Vaikus auginančioms šeimoms turi būti sudarytos sąlygos turėti tikrus namus, o ne gyventi beveidžiuose masinės statybos daugiabučiuose. Tai darydami skatinsime didžiuosiuose miestuose išsilavinimą įgijusias šeimas sugrįžti į gimtąsias gyvenvietes, kur jų vaikai ne tik galėtų augti arčiau senelių ir kitų giminaičių, bet ir kur yra žymiai daugiau galimybių įsigyti žmogiško mastelio būstą, palankų laimingai ir saugiai vaikystei, bei įgyti sveiką santykį su gamta“

✔ Asmens teisę elgtis pagal sąžinę ir laisvai išpažinti tikėjimą bei jį praktikuoti.

 Protestavome prieš Castelucci spektaklio rodymą, žiniasklaidoje skelbėme straipsnius už žodžio, tikėjimo laisvę, rengėme viešus ugdomuosius renginius religinės laisvės ir kitomis temomis.

Ištrauka iš rinkiminės programos: „„Kaip liepia prigimtis ir Dievas, palikuonių auklėjimo teisė ir pareiga pirmiausia priklauso tiems, kurie, juos pagimdydami, pradėjo gamtos darbą“, – enciklikoje „Casti connubii“ rašė popiežius Pijus XI. Valstybė privalo pripažinti tėvus pagrindiniais vaikų auklėtojais ir per švietimo, vaiko teisių ar sveikatos sistemos darbuotojus nesikėsinti į šeimai priklausančią teisėtą autonomiją, kol vaiko saugumui nekyla tiesioginis pavojus“

Ištrauka iš politinės programos:

„5.4 Valstybės pareiga yra užtikrinti laisvą Bažnyčios mokymo raišką visose viešojo gyvenimo srityse, nevaržant jos įvairiomis „diskriminacijos“ ar „neapykantos kalbos“ draudimo formomis.
5.5. Visų religinių bendrijų nariams, jei tai neprieštarauja viešajai tvarkai ir dorovei, taip pat turi būti užtikrinta sąžinės ir tikėjimo laisvė. “

✔ Kūrinijos apsaugą, tvarumą ir išsaugojimą ateinančioms kartoms.

pasirašyti kreipimaisi, straipsniai ir dalyvavimas akcijose prieš plynus arba saugumų miškų kirtimus.

Ištrauka iš politinės programos:

Reikėtų gausinti valstybės teritorijos miškingumą (iki 40 proc.), plėsti saugomų teritorijų sistemą (iki 20 proc. šalies teritorijos) ir didinti jų ekologinį efektyvumą. 36.7. Dabartinis šalies miškų niokojimo mastas verčia imtis ypatingų priemonių šalies miškams išsaugoti: Lietuvoje turi būti masiškai sodinami miškai nedirbamose ir neapgyvendintose teritorijose ir uždrausti plyni kirtimai ir kirtimai saugomose teritorijose.

Kokių pokyčių numatote darbo, socialinės rūpybos, savivaldos srityse?

⮚       Kaip užtikrinsite žmogaus teisę į socialinę apsaugą ir teisingą atlygį už darbą, kuris užtikrintų jam ir jo šeimai orų gyvenimą? Kaip įgyvendinsite tokio atlyginimo užtikrinamą per teisinį valstybės reguliavimą (pvz., MMA nustatymą, konkurencijos tarp darbdavių didinimą ar kt.)? Ar palaikote progresinius mokesčius?
IŠ PARTIJOS POLITINĖS PROGRAMOS:

Socialinės atskirties didėjimas augant ekonomikai rodo, kad šią problemą sukelia ne objektyvios ekonominės priežastys, bet pirmiausia neteisinga ir iškreipta valstybes politika. Prieš keičiant valstybės pajamų (mokesčių sistemos) struktūrą, būtina atlikti išsamų iki šiol gautų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšų panaudojimo auditą. Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos reikėtų vertinti visus mokesčius: mokesčio efektyvumas, mokesčio teisingumas, administravimo sudėtingumas, kuo mažesnis ekonominės elgsenos iškraipymas (šešėlinės ekonomikos paskatų kūrimas). Esminis mokesčių reformos tikslas: naikinti socialinę nelygybę ir neteisybę visuomenėje, mažinti socialinę įtampą ir naikinti esmines prielaidas emigracijai. Siūlomos reformos esmė: padaryti aiškią ir skaidrią mokesčių sistemą su kuo mažiau išimčių ir 4-5 aiškiais mokesčiais su nuosaikaus lygio tarifais.

Teigiame, kad turi būti įvesti  pakopiniai nuosaikūs progresiniai mokesčiai susieti su VDU. Tikslas: pasiekti, kad padorus žmogus, sąžiningai dirbdamas savo darbą ir uždirbantis MMA, galėtų bent jau neskursti. Turi egzistuoti neapmokestinamos pajamos, būtinos išgyvenimui, tad visiems šalies mokesčių mokėtojams nustatoma standartinė pajamų išskaita (t.y., NPD ir likusios GPM lengvatos).

Progresyvių mokesčių tarifai taikytini būtent apmokestinamoms, o ne visoms pajamoms. Kiekvieno laiptelio didesnysis tarifas taikomas tai sumai, kuri viršija prieš tai esančio laiptelio viršutinę ribą (t.y. jeigu žmogus gauna 5400 Eur „ant popieriaus“ 25% tarifas taikomas 2000 eurų sumai).

Apmokestinti pajamas, o ne veiklą. GPM dydis neturi priklausyti nuo veiklos ir pajamų rūšies, GPM dydis tuo aspektu turi būti visiems vienodas. Suvienodinti GPM tarifus autorinėms sutartims darbo pajamoms, individualiai veiklai ir pan. Taip pat turi būti įgyvendinamas gyventojų pajamų mokesčio diferencijavimas pagal regionus. Didžiuosiuose miestuose palikti dabartinius tarifus, regionuose – tarifus mažinti. Be to, MMA didinimas turi būti vykdomas susiejant jį su VDU, tačiau apribojant, kad šis dydis būtų ne mažiau 55% VDU. Pagal dabartinį VDU ir GPM tarifą turėtų būti 747 Eur bruto - 517 Eur  į rankas. Jeigu minimalus atlyginimas apmokestinamas 0% GPM tarifu, tai žmogui liktų 600 eurų, po Sodros mokesčių. Dabar yra MMA 607 Eur bruto - 437 Eur į rankas.

Konkurenciją ne tik tarp įmonių, bet ir tarp regionų padidintų pelno mokesčio diferencijavimas pagal regionus. Didžiuosiuose miestuose palikti dabartinius tarifus, regionuose – tarifus mažinti. Įvesti 3 regionų zonas: didieji miestai, vidutinio ir silpno pajėgumo regionai. Tokiu būdu būtų paskatintas ir darbo vietų kūrimas regionuose, o ne tik didmiesčiuose.

⮚       Ar manote, kad darbuotojų sąjungoms esamas Darbo kodeksas numato deramas galimybes veikti? Jei ne – ką siūlytumėte keisti? Kaip piliečiai galės atstovauti gindami savo teises?

 Manome, kad būtina reformuoti Darbo kodeksą, siekiant įgyvendinti piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, socialinių ir darbo santykių srityje sukurti efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių sistemą. Joje abi pusės būtų lygiavertės be valstybės įsikišimo rasti sutarimą dėl darbo santykių reglamentavimo, o jo neradus, galutinis sprendimas būtų paliktas valstybinei valdžiai, darbuotoją pripažįstant silpnesniąja derybų šalimi. Be to, manome, kad darbo ir asmeninio gyvenimo balansas – būtina piliečių gerovės ir šeimų tvarumo sąlyga. Tad socialinės politikos priemonėmis būtina sukurti efektyvų mechanizmą, kuris palengvintų šeimos narių darbą nuotoliniu būdu, susirgus vaikui.

⮚       Ar Lietuvoje vietinės valdžios bei savivaldos institucijos turi pakankamai galių? Ar imsitės teisėkūros iniciatyvų (jei taip – kokių?) decentralizuoti savivaldos sprendimų priėmimą?

Atvirai sakome, kad vietinės valdžios ar piliečių savivaldos Lietuvoje de facto nėra, todėl būtinos esminės savivaldos reformos, įgalinant piliečius realiai, o ne butaforiškai dalyvauti priimant sprendimus valstybės valdyme. Tik tokiu būdų Lietuva gali tapti brandžia demokratija, o viešumoje pasibaigti nesiliaujantys pasiteisinimai, kad esame jauna demokratija ir tai, neva, yra didžiosios dalies mūsų šalies bėdų šaltinis. 

Todėl teigiame, kad politinės bendruomenės būtina telkimo sąlyga yra valdymo demokratizavimo reforma, todėl jos pradžia –realios piliečių savivaldos, tiesioginio jų atstovavimo sąlygų sukūrimas. Žmogaus laisvė pirmiausia reiškiasi per gyvenamąją vietą – pagrindiniu savivaldos subjektu turi tapti vietos bendruomenė, o ne administracija. Vietos savivaldos įstatyme nustatyti bendruomenės gyventojų teisę ir pareigą tiesiogiai priiminėti sprendimus svarbiausiais seniūnaitijos, seniūnijos ir savivaldybės klausimais. Naujame savivaldos modelyje turėtų atsispindėti seniūnaitijų ir seniūnijų savivaldą užtikrinantys organizaciniai ir finansinio savarankiškumo klausimai. Taip pat būtina įgalinti referendumą kaip realiai veikiantį tiesioginės demokratijos instrumentą. Tiesioginė demokratija turėtų papildyti demokratinės savivaldos praktiką. Piliečių teisės varžymas inicijuoti ir vykdyti referendumą yra antidemokratiškas. Referendumui inicijuoti nustatytas ne mažesnis kaip 300 tūkst. pritariančių piliečių skaičius turi būti sumažintas – konkretus skaičius turi priklausyti nuo referendumu sprendžiamo klausimo svarbos. Veikianti tiesioginė demokratija užtikrintų konstitucinę tautos kaip suvereno galios raišką, drausmintų politikus, didintų jų atsakomybę priimant įstatymus. Per tiesioginę demokratiją valstybės valdymo menas galėtų tapti piliečių savastimi, didintų politinės bendruomenės atsparumą vidinėms ir išorinėms grėsmėms.

Svarbiausia stiprinimo reikalaujanti valdžios grandis – seniūnijos. Seniūnai turi būti renkami tiesiogiai, jų galios esmingai išplėstos, o biudžetai formuojami savarankiškai, ne skiriami savivaldybių. Savivaldybių tarybos turi būti renkamos regioniniu principu, tai yra atstovauti skirtingas savivaldybės vietoves.

Ką švietimo ir ugdymo srityje jau įgyvendinote ir ką numato jūsų politinė programa?

⮚     Kaip užtikrinsite tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus? Ar reikia (jei taip – kaip) papildomai reglamentuoti lytinį ugdymą / rengimą šeimai mokyklose?

 Šeimos esamai būklei pagerinti būtina imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama trijų svarbiausių tikslų: 1) apginti prigimtinę šeimos sampratą; 2) sugrąžinti vaikus tėvams, t. y. įtvirtinti tėvų kaip pagrindinių vaikų auklėtojų vaidmenį; 3) sprendžiant demografines ir socialines šalies problemas, sukurti ekonomines sąlygas ir socialinę infrastruktūrą, užtikrinančias šeimoms orų gyvenimą ir skatinančias ryžtis auginti daugiau vaikų.

Valstybė privalo pripažinti tėvus pagrindiniais vaikų auklėtojais ir per švietimo, vaiko teisių ar sveikatos sistemos darbuotojus nesikėsinti į šeimai priklausančią teisėtą autonomiją, kol vaiko saugumui nekyla tiesioginis pavojus. Geriausios sąlygos vaikams augti sudaromos tada, kai jie gali kuo daugiau laiko praleisti su savo tėvais ir kasdien iš jų mokytis. Todėl valstybės prioritetas privalo būti ne kuo greičiau motinoms grįžti į darbo rinką, o sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams auginti šeimoje.

Manome, kad yra būtina grąžinti vaiko teisių apsaugos sistemos kaip šeimoms padedančios, o ne jas kontroliuojančios institucijos sampratą, visiškai atšaukiant Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko inicijuotą vaiko teisių sistemos pertvarką ir panaikinant centralizuotą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Vaiko atėmimas iš tėvų yra kraštutinė priemonė, galima ypač retais atvejais, esant tiesioginiam pavojui vaiko sveikatai ar gyvybei.

Kalbant apie lytinį švietimą, sieksime įstatymu numatyti, kad valstybinėse ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose negali būti skleidžiama jokia ideologija, formuojanti prigimtinei šeimos sampratai prieštaraujančias nuostatas, griaunanti prigimtinį šeimos modelį, pateikianti hedonistines „šeimos formas“ ar „lyties tapatybes“ kaip lygiavertę, sveiką ir moraliai priimtiną alternatyvą. Be to, būtina stengtis vidurinio ugdymo sistemoje atsisakyti į karjerą orientuoto vaikinų ir merginų ugdymo, kuris ne tik prieštarauja žinojimo, o ne naudos kaip pagrindinio švietimo tikslo koncepcijai, bet ir nuvertina atsidavimo ir darbo šeimai, kuris amžiais buvo lietuvių tautos ir Vakarų civilizacijos stiprybės šaltinis, reikšmę.

⮚     Koks yra ir kokį numatote mokyklų tinklą, klasių dydį? Kas sąlygos šį procesą? Kokią privačių / šeimų mokyklų / darželių vietą matote šiame tinkle?

 Manome, kad mokyklų tinklas šiuo metu yra optimalus gyventojų skaičiui, kurį gali ir privalo pasiekti Lietuva, tik valstybės praktiškai nevykdoma regioninė politika kai kurias mokyklas regionuose verčia ištuštėti ar net užsidaryti. Tuščios mokyklos laikinai gali būti uždaromos, kita vertus, tikslinga mažinti mokinių skaičių klasėse, kas didintų tiek mokytojų krūvio, tiek mokyklų patalpų poreikį.

Mokyklų tinklo klausimas išties yra regioninės politikos klausimas. O regioninės politikos srityje esame numatę daug esminių reformų, kurios pirmiausia paskatintų darbo vietų kūrimąsi regionuose, tad ir žmonių judėjimą į regionus, o ne tik sostinę. Pavyzdžiui, viena iš tokiu reformų yra inicijuoti gyventojų persikėlimo iš didžiųjų miestų į regionus skatinimo programą, išmokant tikslines dotacijas už kiekvieną persikėlusį, tame tarpe ir už vaiką mokant tiek pat kiek už suaugusį. Taip pat esame numatę inicijuoti verslų persikėlimo iš didžiųjų miestų į regionus skatinimo programą, laikinai (3-5 metams) atleidžiant verslus nuo pelno mokesčio.

Kalbant apie ugdymo kokybę, būtina imtis naikinti aiškius skirtumus tarp didmiesčių ir regioninių mokyklų, jie turi būti minimizuoti, aiškiai įvardijant, kad pagrindinės to priežastys yra didelis skaičius mokinių, turinčių mokymosi sunkumų, mišraus amžiaus klasės, kartais ir prasta mokytojų kvalifikacija, kuri nekeliama dėl demotyvuojančios aplinkos, bei administracijų ir savivaldybių požiūris į šių problemų sprendimą.

⮚     Kaip vėliau, po mokyklos, ugdomas mūsų piliečių intelektinis potencialas? Ar pasiteisina vien techninių žinių plėtra, jei neugdomas žmogiškasis supratimas ir atsakomybė – apleidžiami humanitariniai ir socialiniai mokslai? Ką ketinate daryti?

Piliečių intelektinis potencialas po mokyklos ugdomas menkai, bet priežastys nėra vien tik techninėmis žiniomis paremtų mokslų ar dalykų plėtra. Manome, kad problema daug gilesnė. Pirmiausia, teigiame, kad Lietuvos aukštajame moksle turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“ reformų padariniai. Lietuvos universitetai transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms ir išlaikyti universiteto misiją – be jokių išlygų ieškoti tiesos, ją saugoti bei skleisti ir jos mokyti. Manome, kad tik tai gali laiduoti, jog universitetai iš tiesų bus tautos ir valstybės intelektinio bei kūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Tad reformuojant universitetus būtina aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus tinkamai derinti su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais. Tam padėtų humanitarikos, ypač filosofijos, kursų statuso stiprinimas. Humanitarikos kaip kultūros studijos formuoja fundamentinę pasaulio, žmogaus ir jo gyvenimo tikslo bei prasmės sampratą, nuo kurios turinio ir brandos priklauso visaverčio žmogaus ir piliečio ugdymas, darnios visuomenės, tvarios tautos ir stiprios valstybės gyvavimas ir išlikimas ilgą laiką. Atkuriant universitetų ir humanitarinių institutų misiją, būtina sustiprinti humanitarikos, ypač filosofijos, ir atitinkamų universitetinių kursų statusą.

Ką jau nuveikėte ir numatote įgyvendinti sveikatos apsaugos srityje?

⮚     Ar ketinate uždrausti, arba labai stipriai apriboti aborto prieinamumą? Kokią pagalbą (ir kaip) siūlote teikti krizinį nėštumą patiriančioms moterims? Ką manote apie sąžinės išlygas medikams – kokiais atvejais jas palaikytumėte, kokiais ne? Kodėl?

Vadovaujamės paprasta katalikiška nuostata – abortas gali būti prieinamas tais atvejais, kai gimdymo metu iškyla grėsmė moters gyvybei. Visi kiti atvejai yra nei moraliai, nei moksliškai nepateisinami, o tie, kurie bando pateisinti abortus, dažniausiai atstovauja ar paslėptai tarnauja vadinamajai abortų industrijai, kurios ryškiausias pavyzdys yra „Planuotos tėvystės“ organizacijabei po pasaulį išsibarstę jos tinklai, veikiantys ir Lietuvoje.

⮚     Ar gydytojai ir medicinos personalas turi galimybę skirti pakankamai dėmesio kiekvienam pacientui ir už savo darbą gauti deramą atlyginimą, nedirbdami viršvalandžių? Jei ne, kaip siūlote keisti situaciją – per valstybės reguliavimą, per konkurencijos skatinimą ar kt.?

Atsakymas priklauso nuo to, kur tas gydytojas ar medicinos personalo darbuotojas dirba – didmiesčio ar regiono – poliklinikoje ar ligoninėje. Manome, kad didžioji dalis gydytojų negali skirti pakankamai laiko pacientams, nes daugelio jų darbas didmiesčiuose yra „konvejerizuotas“. O tai plaukia iš nuostatos apie žmogaus sveikatą kaip prekę, kuri vis dar dominuoja mūsų sveikatos politikoje. Žmogaus sveikata negali būti laikoma preke, kurios judėjimas paklūsta rinkos dėsniams, nes ją palaikant ir kuriant solidariai dalyvauja atskiras žmogus ir visuomenė – pradedant šeima ir baigiant valstybe. Todėl būtina iš esmės pertvarkyti sveikatos politiką, pirmiausia atsisakant šios nuostatos ir teikiant prioritetą kokybiškam valstybės užtikrinamam sveikatos paslaugų prieinamumui. Jei žmonės už tai moka mokesčius, jie turi gauti kokybiškas sveikatos paslaugas, nepriklausomai nuo to, kur gyvena. Kokybiškų ir prieinamų viešųjų paslaugų sveikatos srityje užtikrinimui būtinas didesnis (įprastas ES) biudžeto surinkimas.

⮚     Kokios valstybės lėšos skiriamos ir numatomos skirti šioms svarbiausioms žmogaus sveikatą ir potencialą užtikrinančioms veikos sritims? Iš kur imsite tam reikalingų išteklių?

Didelė problemų grupė susijusi su ydingu sveikatos apsaugai skirtų finansinių srautų paskirstymu. Tai, kad iš viešųjų biudžeto lėšų finansuojama ir valstybinė, ir privati sveikatos apsauga, sukuria prielaidas neracionaliam ir neskaidriam valstybės lėšų panaudojimui. Siekiant išspręsti šią problemą būtina aiškiai atskirti valstybinę ir privačią sveikatos apsaugą (tas pats galioja švietimui). Valstybė gali remti privačias sveikatos apsaugos įstaigas, jei jų teikiamų paslaugų neįstengia suteikti valstybinės įstaigos. Valstybinė sveikatos apsauga turi išsilaikyti iš biudžeto lėšų, o privati – iš privačių (mokėjimų už paslaugas arba privataus sveikatos draudimo). Tokia reforma leistų geriau finansuoti valstybines poliklinikas ir ligonines, išspręstų ir valstybinės sveikatos apsaugos darbo užmokesčio dydžio, ir jo skirtumų problemą. Įgyvendinus šias priemones valstybinė sveikatos apsauga vėl taptų finansiškai prieinama žmonėms.

Kaip numatote bendradarbiauti su kitomis partijomis bei politinėmis jėgomis dėl bendrojo gėrio, įveikdamos savo ankstesnį arba išankstinį susipriešinimą?

Visas politines iniciatyvas vertiname ir vertinsime remdamiesi ne tuo, kas yra jų autorius, o tuo, ar jos atitinka prigimtinį įstatymą ir mūsų valstybės piliečių bendrąjį gėrį – visas tokias iniciatyvas remsime, o kitokioms griežtai priešinsimės.

Ko tikitės ir kokį matote Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vaidmenį mūsų visuomenės gyvenime? Kaip valstybės politika gali padėti atlikti tą jūsų įvardytą Bažnyčios vaidmenį?

Ištraukos iš politinės programos:

„5. Krikščionybė, vykdydama pagrindinį – sielų išganymo – uždavinį, visoms tautoms nešė civilizacijos laimėjimus ir prisidėjo prie piliečių dorybių ugdymo ir valstybių klestėjimo. “

„5.4 Valstybės pareiga yra užtikrinti laisvą Bažnyčios mokymo raišką visose viešojo gyvenimo srityse, nevaržant jos įvairiomis „diskriminacijos“ ar „neapykantos kalbos“ draudimo formomis.
5.5. Visų religinių bendrijų nariams, jei tai neprieštarauja viešajai tvarkai ir dorovei, taip pat turi būti užtikrinta sąžinės ir tikėjimo laisvė. “

„17.1. Valstybės leidžiami įstatymai (pozityvioji teisė) yra teisingi tik tada, kai yra grindžiami pamatinių, objektyvių ir visuotinių normų visuma, krikščioniškoje tradicijoje vadinama prigimtiniu įstatymu. Prigimtinio įstatymo nuostata ir ja grindžiamas sąžiningas ir nešališkas teisingumas Lietuvos teisėje nebuvo įtvirtinti.“