Artumos bičiuliai,
o, kaip norėtųsi jau sveikinti su Prisikėlimu... bet kai rašau Jums šį laiškelį, Gavėnia dar vos įpusėjusi, Velykos, regis, taip toli! O dar – taip norėtųsi, kad Ukraina bent šias Velykas galėtų švęst be kraujo... Tik panašu, kad tos „derybos“ dar ilgai klampins ukrainiečius kančių, skausmų ir praradimų pelkėse. O, kaip trošku šviesos pergalės prieš tamsą, meilės prieš neapykantą, gyvybės prieš mirtį!..
Nors laikai vis dar sunkūs, tačiau viltis tai šen, tai ten prasprogsta! Antai Lietuvos jubiliejinė piligrimystė Romoje, regis, tapo tikra vilties ir bendrystės džiaugsmo puota – svarbiausia, kaip ten sakė mūsų ganytojai, kad parsivežtume ir puoselėtume tai savo tėvynėje ir kasdienybėje.
Be to, praėjusį sekmadienį iš Romos mus pasiekė džiugi žinia, kad popiežius Pranciškus tiek sustiprėjo po sunkios ligos, kad grįžo į namus Vatikane! O ir ligoninėje jis ne tik gydėsi, bet ir darbavosi; tai tik darsyk patvirtino, kad sinodinis mūsų Bažnyčios kelias jam šiandien, ryt ir ateinančius metus bus svarbiausia. Todėl mums dar džiugiau, kad Artuma ir toliau gali eiti tuo keliu bei jums padėti.
Kažin ar Šventasis Tėvas galės vadovauti šių metų Velykų pamaldoms, tačiau gal bent bus jose drauge su visais namiškiais, o sykiu ir mes galėtume pasijusti jo namiškiais! Tad galim prisiminti lygiai prieš metus Pranciškaus per Velykas pasakytus mums žodžius, kad „Jėzaus prisikėlimas – ne happy-endas, ne „laiminga pabaiga“, bet įvykis, kuris visiškai ir visiems laikams pakeičia mūsų gyvenimą <...> Jėzus prasiveržia pro kapo tamsą ir gyvena amžinai. Su Juo kiekviena diena tampa amžinosios kelionės žingsniu, kiekviena šiandiena gali tikėtis rytojaus, kiekviena pabaiga – naujos pradžios, kiekviena akimirka – kreipti amžinybės link“. „Broliai, seserys, Prisikėlimo džiaugsmas nėra kažkas tolimo. Jis yra labai arti; jis yra mūsų, nes buvo mums dovanotas Krikšto dieną“.
Su Prisikėlimo viltimi, jūsų –
diakonas Darius Chmieliauskas
