Mielieji, ištikimieji Artumos bičiuliai,
kas sakė, kad Kalėdos – dovanų metas?! O aš liudiju, kad dovanos gali ištikti dar ir nesulaukus Kalėdų – taip, kaip nutiko Artumai: netrukus po to, kai paminėjome savo 33-iąjį gimtadienį ir švenčiant Gailestingumo Motinos iškilmę, mes buvome apdovanoti redakcine kolegija – dvylika nuostabių žmonių, kurie nuo šiol mums tapo artimiausiais patarėjais, užtarėjais, padėjėjais, o svarbiausia – draugais ir, gal būtų galima teigti, net ir Jūsų, mieli Skaitytojai, balsais, į kuriuos labai norime įsiklausyti (žinoma, visuomet laukiame ir sveikiname kiekvieną Jūsų atsiliepimą, nuomonę ar pastebėjimą, tačiau patirtis byloja, kad mes, lietuviai, vis dar esame labai santūrus ir savo nuomonę išsakome tik labai tyliai ir slaptoje, arba jau sprogstame, kai būna labai blogai!).
Tad nieko nelaukiant leiskite man juos bent trumpai pristatyti Jums (nors turbūt net nereikia pristatinėti, nes Artumoje juos visus esate sutikę).
Štai, Bernadeta Mališkaitė, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo, Jums puikiai žinoma Kronikos bendradarbė ir šių metų Laisvės premijos laureatė; bet nedaugelis žino, kad ji daug metų dirbo ir Carito-Artumos redakcijoje, maža to – ji su būriu pogrindžio spaudos bendradarbių(net ir pačiu pradininku, tuomet dar kunigu Sigitu Tamkevičiumi) čia jau legaliai darbavosi, drįstu sakyti, tęsdama Kronikos pradėtą misiją – skelbti išlaisvinantį tiesos žodį; be to, sesuo Bena dar ir dabar kiekvieną savaitę grįžta į savo gimtąją Kybartų parapiją ir ten su jaunimu tęsia paprastą sielovadinę tarnystę.
Deimantė Bukeikaitė – nors ir jaunesnės kartos atstovė, tačiau ji Artumai tam tikra prasme ir mama, nes ji yra mūsų, kaip mėgstam sakyti, „motinos-steigėjos“ – Lietuvos Carito generalinė sekretorė; ir ne tik – ji ir mūsų atidi skaitytoja, ir autorė, ir bendradarbė, besirūpinanti, kad artimo meilės tema čia visuomet būtų arti.
Ireną Eglę Laumenskaitę mūsų skaitytojai irgi puikiai atpažįsta, tik nežinau, ar daugelis žino, kad greta to, jog Eglė yra sociologijos mokslų daktarė, itin besigilinanti į krikščioniškąją antropologiją, Jono Pauliaus II kūno teologiją, ji buvo ir viena pagrindinių iniciatorių bei kūrėjų Religijos studijų centro Vilniaus universitete, iki šiol tebedėsto Kunigų seminarijoje, rekolekcijoms Eglę kviečiasi net vienuolės, o labiausiai jos širdis šiandien dega troškimu, kad Bažnyčia Lietuvoje klestėtų.
Danutė Gailienė – ne tik Artumos, bet ir visos Lietuvos žmonėms puikiai žinoma; ir ne tik kaip VU profesorė, LKMA akademikė, bet ir kaip žmogus, kuris tiesioginiu ir netiesioginiu būdu mūsų šalį labiausiai gelbėja iš suicido tragedijų ir vis dar tvarsto okupacijos mumyse paliktas žaizdas; rečiau, bet ji irgi mūsų žurnalo tekstų autorė; užtat gerokai dažniau ji mums – it tikra mama: kiekvieną sykį, kai Danutė paklausia – o kaip tu, jūs visi ten laikotės? – tiesiog fiziškai žmogus jauti, kad jai tai rūpi, ir vien nuo to tikro rūpesčio palengvėja bet kokie rūpesčiai. Gal taip yra ir dėl to, kad Danutė drauge su vyru Antanu užaugino tris puikius vaikus ir yra penkių nuostabių vaikaičių seneliai. O Antanas Gailius – vertėjas, poetas, Nacionalinės premijos laureatas – gerokai dažnesnis Artumos autorius, kurio apžvalgos kartais kažkam ir nepatinka, bet yra kupinos išminties ir meilės Dievui, Bažnyčiai ir jos žmonėms.
Vijoleta Vitkauskienė – mums itin miela ir brangi it tikra sesė; nors ji puikiai žinoma kaip Lietuvos šeimos centro vadovė, tačiau ar daug kas prisimena, kad šis centras, lygiai kaip ir Artuma – tai Carito išmintingųjų moterų-kūrėjų, pirmiausia sesers Albinos Pajarskaitės MVS, vaisius – taip jos įkūnijo tą dieviškąją meilę labai konkrečia tarnyste žmonėms; be to, Vijoleta yra ir nuostabi šeimos moteris, trijų vaikų mama, ir labai kūrybinga Artumos „fanė“, palaikytoja, talkininkė.
Vilma Barauskienė – dar daug metų iki to, kai ji popiežiui Pranciškui Lietuvoje gamino pietus (o dabar ir su Artumos skaitytojais pasidalija savo receptais), „motina Vilma“ – kaip leidžiasi būti pavadinama – viena išauginusi tris vaikus nutarė studijuoti teologiją ir mūsų žurnale publikavo ne tik mokslinius, bet ir praktinius savo atradimus apie našlių draugijų tradiciją Bažnyčioje, net ir įgyvendintą Vilkaviškio vyskupijoje.
Arūnas Kučikas – irgi tris vaikus išauginęs, prieš tris dešimtmečius tarnystę Bažnyčioje, jaunimo sielovadoje pradėjęs, vėliau paties Prezidento Valdo Adamkaus pakviestas į patarėjus ir valstybės tarnystei dešimtmetį atidavęs, sugrįžo vėl ištikimai tarnauti Bažnyčiai: dabar jos didžiausiam turtui – vargšams; Arūnas yra Kauno arkivyskupijos Carito vadovas ir Lietuvos Carito tarybos pirmininkas.
Rimo Šapausko lyg irgi nereiktų pristatinėti, bet... ar daug kas iki jo nuotraukų pasirodymo ant Artumos viršelio žinojo apie šį jo talentą?! O kad jis diplomuotas žurnalistas, ne koks juokdarys – kas žino? O kad puikus dviejų vaikų tėvas – tai žino gal ir daugiau žinovų, bet kad su žmona Lina yra vieni atidžiausių Artumos skaitytojų – tikrai nežinojot.
Benas Ulevičius – ne tik pirmasis Lietuvos istorijoje Katalikų teologijos fakulteto dekanas ne kunigas, vienas iš pačių pirmųjų nuolatinių diakonų mūsų šalyje, vienas iš labai nedaugelio, kurį galėtume pavadinti tikru teologu paskutinių Europos pagonių žemėje; o kur dar jo gebėjimas derinti savo tikėjimą su indėnų kultūra ir sunkiojo roko garsais; nors gal labiausiai jis išgarsėjo populiarindamas naprotechnologijas, kurioms padedant su žmona Dale susilaukė Teresėlės.
Prie kunigo Hanso Friedricho Fišerio CO pavardės rašomos dvi raidės visai nereiškia cheminės medžiagos anglies monoksido (paprasčiau – smalkių); tai – jo priklausymo Pilypo Nerio oratorijai ženklas; kad ir kaip rimtai atrodytų tėvas Hansas, kad ir kokias rimtas pareigas eitų (pvz., ilgus metus Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriaus), jis negalėtų priklausyti šiai kunigų brolijai, jeigu neturėtų humoro jausmo, kaip ir pats jos įkūrėjas šventasis Pilypas.
Kunigas Algirdas Akelaitis gal labiausiai apsidžiaugtų, jeigu jį pristatytume kaip kaimo kleboną... na, tebūnie, bet jis yra „tėvas“ net trijų tokių parapijų, kurias prikelia naujam gyvenimui; o sykiu – jis vienas aistringiausių Šventojo Rašto mylėtojų ir puoselėtojų Lietuvoje, įnirtingas socialinių tinklų dalyvis; o dar – ar kas beprisimena, kiek jo kurtų giesmių jaunimas ir šiandien gieda bažnyčiose, nežinodami, kad jų autorius yra šis (ne)paprastas žvejys?
Na štai, kiek dovanų ir kokią didžiulę dovaną gavome! Darkart ir šįsyk jau viešai tariu jiems AČIŪ, kad sutiko būti mūsų žurnalo redakcinės kolegijos nariais, – kažin kaip šviesiai man piešiasi Artumos ateitis tokioje draugėje! Prašau ir jūsų, mieli Skaitytojai, melskitės ir už juos, ir už mus, ir patys būkite tikri redkolegijos nariai!
Palaiminto Jums Advento laiko, Kalėdų švenčių ir ateinančių Naujųjų Viešpaties malonės metų!
