Mielos ir mieli, Artumos skaitytojai,
paėmę į rankas lapkričio numerį gal suglumsite – kas čia?! – dabar lapkritis, o viršelyje – Prisikėlimas?! Nustebsite: gal Artumos redakcija visai susipainiojo ir švenčia Velykas rudenį? Ne, redakcija dar sveiko proto, tik bando žengti koja kojon su Visuotine Romos Katalikų Bažnyčia. Ji kaip tik visą spalį Vatikane vykusioje Sinodo paskutinėje sesijoje bandė žvelgti į mūsų gyvenimą pačiu krikščioniškiausiu – Prisikėlusiojo žvilgsniu.
Juk ir lapkričio šventės – ir Visi Šventieji, ir visų mirusiųjų pagerbimas mums, krikščionims, turėtų būti kitaip nesuvokiamos, kaip tik Prisikėlimo šviesoje. Antraip, kad ir kokioje tamsoje dabar gyventume, kuo gi mes skirtumės nuo tų, kurie gyvena bijodami mirties ir liūdi neturėdami vilties – amžinojo gyvenimo džiaugsmo su Prisikėlusiuoju?!
Ir šią Sinodo sesiją pradėdamas rekolekcijomis, tėvas Tymothy Radcliffe’as OP visas keturias jų konferencijas skyrė keturiems mokinių susitikimams su Prisikėlusiuoju bei tuo, kaip tai nušviečia sinodinį, šiandienį, labai konkretų mūsų kasdienio gyvenimo kelią. Beje, Sinodo „dvasios tėvas“, nominuotasis kardinolas pabrėžtinai primena, kad visos evangelinės Prisikėlimo scenos prasideda nuo gūdžios tamsos...
O ir popiežius, pristatydamas visą trejų metų Sinodo kelionę apibendrinantį Baigiamąjį dokumentą, atkreipė dėmesį, kad visi penki dokumento skyriai taip pat pradedami „Biblijos citatomis, susiejant jas su gestais ir žodžiais Prisikėlusio Viešpaties, kuris kviečia mus būti jo Evangelijos liudytojais, pirmiausia savo gyvenimu, o paskui žodžiais“. Šventasis Tėvas ir baigiamosiose Sinodo Mišiose aptardamas to sekmadienio „herojų“ akląjį Bartimiejų, sakė, jog ir šis pakilo iš tamsos beinusekė paskui Jėzų keliu:
Tai sinodinės Bažnyčios vaizdinys. Viešpats mus pakviečia, kai liekame sėdėti, pakelia, kai pargriūvame, suteikia naują regėjimą, kad Evangelijos šviesoje matytume pasaulio kančias ir nerimą, kad patirtume džiaugsmą eidami paskui Jį <...>. Broliai ir seserys: ne sėdinti, bet keliaujanti Bažnyčia. Ne nebyli Bažnyčia, bet Bažnyčia, kuri girdi žmonijos šauksmą. Ne akla, bet Kristaus apšviesta Bažnyčia, perduodanti Evangelijos šviesą kitiems. Ne statiška, bet misionieriška Bažnyčia, einanti su Viešpačiu pasaulio keliais, – kartojo popiežius.
Na, o švenčiant Kristų Karalių ir užbaigiant liturginius metus, lapkričio tamsą nušvies ir popiežiaus Pranciškaus per Gailestingumo Jubiliejų 2016 m. įsteigta šventė, kurią norisi vadinti Kristaus Vargšų Karaliaus iškilme! „Pasaulinė vargstančiųjų diena tapo įvykiu kiekvienai bažnytinei bendruomenei“ – tai progai skirtoje žinioje Vargšo malda kyla į Dievą šįmet rašo Šventasis Tėvas ir tęsia:
Esame pašaukti bet kokiomis aplinkybėmis būtivargšų draugais , sekdami Jėzumi, Jis pirmasis rodė solidarumą su pačiais mažiausiais. Tegul šiame kelyje mus palaiko Švenčiausioji Dievo Motina Marija, kuri, pasirodžiusi Banneux kaime, mums paliko neužmirštiną žinią: „Aš esu vargšų Mergelė.“ Į ją Dievas pažvelgė dėl jos nuolankaus neturto, o per Jos klusnumą nuveikė didžių dalykų; jai patikime savo maldą įsitikinę, kad ji pakils į dangų ir bus išklausyta.
O Lietuvoje galėsime melsti: Aušros Vartų Gailestingumo Motina, padėk mums savo maldas paversti darbais, vargšus – savo draugais, o mūsų tamsą nušvieski savąja šviesa! Meldžiu ir aš,
diakonas Darius Chmieliauskas
