Mielos ir garbūs, Artumos bičiuliai, sveiki, sulaukę!..
Regis, taip įprasta, paprasta, mandagu, kad beveik... banalu – pasisveikinom, apsikeitėm keletu malonių žodžių ir toliau viskas taip, kaip buvę?.. O juk sveikinamės dėl ko?! Nes prisimenam ir švenčiam Jėzaus Gimimą. Kad jau išdrįsom būti banalūs, tai nebijokim klausti toliau: kas Jis toks? Sausio pradžioj, praūžus garsiom šventėm, Bažnyčia tyliai švenčia Jėzaus vardynas – vardo suteikimo šventę; gi vardas žydų kultūroje yra ypač svarbus (kaip, beje, ir dažnam bet kurios kultūros vaikui!), mat jis išreiškia (ar slepia) to asmens tapatybę; na, o ką gi reiškia tas svarbiausias krikščionims vardas – Jėzus? Ogi Viešpats išgelbėja, arba tiesiog – Gelbėtojas! Taigi švenčiame Tą, kurs ateina gelbėti pasaulio, visos kūrinijos, bet pirmiausiai – mūsų, kiekvieno. Nes būtent mes, Adomo ir Ievos sūnūs ir dukros, esame Jam taip svarbūs ir brangūs, kaip Jo paties Sūnus ar Dukra. Nes sukūrė mus beveik sau lygius – niekam neprilygstančio orumo, nes apdovanotus laisve, meile, protu ir amžinuoju gyvenimu. Na ir kas, kad mums nelabai pavyksta tom dovanom naudotis – Jis pats ateina gelbėti mūsų, užklimpusių savo nesėkmių pelkėse.
Tad argi tai ne Šventė, verta švęsti galingai ir verčianti viską aukštyn kojom?! Net pasaulio kalendorių pakeitusi ir dienas ėmusi skaičiuoti nuo tos Nakties! Juk sveikindamiesi su Kalėdom ir Naujaisiais metais mes pripažįstame, ką švenčiam ir kodėl tas metų skaičius būtent toks. Be to, juk švęsdami dažnai sakome, kad švenčiam Dievo atėjimą į mūsų šiandienos pasaulį, į mūsų namus ir širdis, kad pradedam metus, lyg pradėtume naują gyvenimą... Bet ar tikrai? Ar iš tiesų kažką keičia Kalėdos mūsų tikrame gyvenime? Ne apie tai, kad „nuo Naujų sportuosiu, nerūkysiu, skaitysiu Bibliją kasdien, etc.“, bet apie realų, sukrečiantį gyvenimo pokytį, dėkojant Dievui už tas neišmatuojamas ir nesibaigiančias Jo dovanas mums?!
„Visi džiaukimės Viešpačiu, nes atėjo pasaulio Atpirkėjas. Šiandien iš dangaus nusileido tikroji ramybė“. <...> Jis yra mūsų taika, tasai, kurs Dievo gailestinga meile nugalėjo neapykantą ir priešiškumą. Todėl Viešpaties Gimimas yra Taikos gimimas“, – šių Kalėdų rytą priminė Popiežius savo bendravardžio šv. Leono Didžiojo žodžius ir tęsė: „Seserys ir broliai, štai kelias į taiką – atsakomybė. Jei kiekvienas iš mūsų – visais lygmenimis – užuot kaltinęs kitus, pirmiausia pripažintų savo trūkumus ir prašytų Dievą atleidimo, o tuo pat metu įsijaustų į kenčiančiųjų padėtį, būtų solidarus su silpnesniaisiais ir engiamaisiais, tuomet pasaulis pasikeistų. Jėzus Kristus yra mūsų taika pirmiausia todėl, kad jis vaduoja mus iš nuodėmės ir parodo kelią, kuriuo turime eiti, kad įveiktume konfliktus – visus konfliktus – nuo tarpasmeninių iki tarptautinių. Be nuodėmės neapsunkintos širdies, be širdies, kuriai atleista, neįmanoma būti taikos vyrais ir moterimis, taikdariais.“
Štai tokių žodžių ir įvykių akivaizdoje ir Popiežiaus laišką Taikos dienai paskaitęs, o dar pažvelgęs į savo sąžinę ir pro langą, supratau, kad šiuos metus noriu pradėti: a) atsiprašydamas, kad nesugebėjau pakankamai puoselėti tarpusavio supratimo, pagarbos, tvarios ir tikros, o ne prisitaikėliškos ir bestuburės taikos, grįstos tiesa ir meile; b) noriu ir pats labiau pasitarnauti tuo, ką galiu ir gebu, kad melo, veidmainystės ir neapykantos pritvinkusioje mūsų Tėvynėje liktų kuo mažiau, o nušvistų tikroji Jėzaus Šviesa šiose tamsybėse. Tad visus panašiai trokštančius kviečiu palaikyti Kultūros asamblėjos sąjūdį ir įsitraukti į jį savuoju – Krikščionių asamblėjos – atliepu, nes juk mūsų, katalikų bei visų krikščionių, pareiga bei pašaukimas – būti „žemės druska ir pasaulio šviesa“. Jei kas sutinka, teskaito Artumą ir teatsiliepia. Ačiū Jums, bičiuliai!
Jūsų – diakonas Darius Chmieliauskas
