Brangūs broliai ir seserys,
stulbinančių technologijų pasiekimų akivaizdoje raginu jus rūpintis savo širdimi, savo vidiniu gyvenimu. Ką tai reiškia? Būkite klusnūs ir niekada nepamirškite kitų žmonių veidų; vykdydami savo darbą, kalbėkite moterų ir vyrų, kuriems tarnaujate, širdims.
Neleiskite, kad jūsų bendravimui vadovautų instinktyvios reakcijos. Visada skleiskite viltį, net jei tai sunku, net jei tai kainuoja, net jei atrodo, kad tai neduoda vaisių.
Stenkitės skatinti bendravimą, galintį išgydyti mūsų žmonijos žaizdas. Užleiskite vietą nuoširdžiam pasitikėjimui, kuris kaip trapi, bet atspari gėlė nepasiduoda gyvenimo negandoms, bet žydi ir auga pačiose netikėčiausiose vietose. Jis yra viltyje tų motinų, kurios kasdien meldžiasi, kad jų vaikai grįžtų iš konflikto griovių, ir viltyje tų tėvų, kurie rizikuodami emigruoja ieškodami geresnės ateities. Ji taip pat yra viltis tų vaikų, kurie kažkaip sugeba žaisti, juoktis ir tikėti gyvenimu net tarp karo griuvėsių...
Būkite neagresyvaus bendravimo liudytojai ir skatintojai; padėkite skleisti rūpinimosi kultūrą, tieskite tiltus ir griaukite matomus ir nematomus dabarties barjerus. Pasakokite vilties kupinas istorijas, rūpinkitės mūsų bendru likimu ir stenkitės kartu kurti mūsų ateities istoriją.
* * *
Artumos bičiuliai,
turbūt supratote – šįsyk pradedu laišką Jums ne savo, o popiežiaus Pranciškaus žodžiais: tai jo Žinios, skirtos viso pasaulio žurnalistams bei komunikuotojams, pabaiga. Mat savąjį laišką jums rašau sausio 24-ąją – dieną, kai Bažnyčia mini šventąjį Pranciškų Salezą, dangiškąjį žurnalistų bei rašytojų globėją; o pagal seną tradiciją būtent tądien popiežiai skelbia savo Žinią, skirtą Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai (įvestai dar šv. Pauliaus VI, išsyk po Vatikano II Susirinkimo). Nors pati toji komunikavimo diena švenčiama sekmadienį tarp Šeštinių ir Sekminių, tačiau Žinia skelbiama gerokai anksčiau, kad galėtume į ją ramiai įsigilinti, apmąstyti ir pasirengti tai šventei.
Taigi šįryt perskaitęs popiežiaus Pranciškaus šių metų laišką, negalėjau nepasidalyti juo su jumis! Mat Šventasis Tėvas sugeba taip byloti, jog tai gerokai pranoksta vienos profesijos žmones ar progas, o apima, įtraukia ir paliečia visus. Ypač komunikacija, bendravimas, akivaizdžiai yra tokia sritis, su kuria susiduriame kiekvienas, kurioje dalyvaujame ir kurią patys visi kuriame. Juk žinia, kad žodžiu galima ir gydyti, ir žeisti, ir užmušti, ir prikelti... Žinoma, viešieji komunikuotojai už tai ypač atsakingi, todėl Bažnyčia būtent į juos ir kreipiasi, ir meldžiasi už juos. Tačiau visa tai galioja mums visiems, nes visi bendraujame, esame komunikuotojai, o mūsų Viešpats Jėzus, kaip primena popiežius, yra didysis Komunikuotojas ir komunikavimo Pavyzdys.
Na, o vasario Artuma tęsia tai, ką pradėjusi ir, lyg iš anksto būtų nugirdusi Šventojo Tėvo mintis, jau ankstesniuose numeriuose pradėjusi kalbėti – apie viltį, kai, regis, nebėra jokios vilties... Todėl toliau bandome keliauti kaip vilties piligrimai Jubiliejaus keliais ir išmokti atleisti skolas, toliau bandom suprasti Bažnyčios realų Sinodinį kelią, toliau bandom pažinti ir suprasti konkrečių Ukrainos žmonių ašaras ir... dėkingumą mūsų žmonėms (nors turbūt mes liksime jiems amžinai skolingi!), toliau mokomės branginti savo Laisvę ir per šventes, ir kasdienybėje. Bandau viso to mokytis ir aš, sveikinantis jus su Vasario 16-ąja –
diakonas Darius Chmieliauskas
