Liepos/rugpjūčio „Artuma“: tai ar mus per prievartą krikštijo, ar laisvai?
Nepriklausomos Lietuvos istorikai jau seniai išanalizavo ir pateikė profesionalias išvadas apie sovietų maksimaliai išnaudotą kryžiuočių – kaip didžiausių mūsų tėvynės priešų ir krikštytojų per prievartą – vaizdinį saviems, ateizmo skleidimo, tikslams siekti. Be abejo, kryžiuočiai buvo mūsų priešai. Tačiau liūdna tiesa ir tai, kad „Krikšto per prievartą“ klišė sėkmingai prigijo.
„Priimkite norinčius atsiversti į katalikų tikėjimą, tuo darydami aukščiausiam Dievui garbę ir išplatindami Jo tikėjimą, kurį, laisvai Dievui teikiant savo palankumą, niekieno nepriversti rūpinamės priimti“, – Konstanco Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui adresuotame laiške-skunde 1416 m. rašė žemaičiai. Ir čia pat, būdami laisvi bei politiškai brandūs, visos Europos akivaizdoje viešai demaskavo kryžiuočių kaltes Lietuvai: „Jie nesistengė laimėti tikrajam Dievui mūsų sielų, bet norėjo okupuoti.“ Taip buvo apdairiai išreikšta politinė valia krikštytis, vėliau tapusi valstybės savastimi. Deja, „Minint Žemaičių Krikšto 600-ąsias metines, šis klausimas atsiranda viešojoje erdvėje kaip politikos, o ne tikėjimo klausimas. <…> Mat nors praėjo 600 metų nuo Žemaičių Krikšto, kai kuriems mūsų vis dar regisi, kad tasai Krikštas kažką iš mūsų atėmė“, – taikliausiai apibendrina Antanas Gailius.
Taigi – dar ir dar kartą: ar tikrai Krikštas sunaikino pagoniškąją baltų kultūrą? O kaipgi vertintinas kartu atėjęs gėris – mokyklos, ligoninės, prieglaudos? Ką bendrai Lietuvai davė Žemaičių Krikštas? Visa tai ir dar daugiau tapo vasariškos „Artumos“ tema. Kas yra Krikšto sakramentas, solidaus jubiliejaus proga žurnalo autoriai aptaria istoriniu ir liturginiu aspektais. Prieštaringas reakcijas į Krikštą bei stereotipinę dažno tautiečio – net ir kataliko – nuostatą apie „primestą“ krikščionybę taktiškai analizuoja Vytautė Maciukaitė: „Pagoniško mąstymo atstovui reikėtų priminti, kad krikščionybės vėlavimą lėmė ne vien mūsų narsa, bet ir Lietuvos nuotolis nuo Romos imperijos, taip pat ir krikščionybės plitimo kryptis, kuri mus aplenkė iš visų pusių.“
Dr. Darius Baronas išsamiai pristato Žemaičių Krikšto istorinį kontekstą. Jo, kaip istoriko, išvada, – „krikščionybė mums nėra svetima ir nebuvo prievarta primesta“. Na, o iš XV a. grįžtant prie šiandienos – kun. Kęstutis K. Brilius MIC atkreipia dėmesį, kad ir dabarties metui būdinga rafinuota antikrikščioniška veikla. O juk „kova už asmeninę gerovę nesukurs visuomenei pagrindo, kuris padėtų atsilaikyti prieš istorinius sukrėtimus ir išaugintų vilties kupiną naująją kartą. Todėl Lietuvos Krikštas turėtų ne likti vien tik istoriniu faktu, bet įgauti naują tęstinumą“. Taigi politiniu požiūriu Krikštas – bendras visų lietuvių laimėjimas, o tikėjimo prasme – tai vartai į Gyvenimą.
Krikštas – tai panardinimas Kristuje, – sako kun. Artūras Kazlauskas, sakramentų teologijos žinovas: „Bažnyčia turi savo įsčias – krikštyklą <…>. Tai pradžia. Tai mirtis senajam žmogui Adomui ir prisikėlimas naujam žmogui Kristui <…>, naujo gyvenimo (ne šio pasaulio, bet šiame pasaulyje) ženklas.“ „Kiekvienas žmogus yra šviesa. Toji šviesa gali būti pritemdyta ar visai užtemdyta, tačiau negali visiškai išnykti. Autentiškos laimės ir prasmės atradimas yra susijęs su dvasiniu horizontu ir su šio horizonto Autoriumi“, – rašo Romanas Kazakevičius, aptardamas vieną svarbiausių Vatikano II Susirinkimo konstitucijų „Gaudium et spes“ – Džiaugsmas ir viltis, kuri žmogaus asmens laimę ir orumą kildina iš mūsų panašumo į Kristų.
Atsigręžus į Krikšto liturginę prasmę, aptariama šio sakramento teikimo eiga ir simbolių prasmė; aiškinamasi, kam krikštijant naudojami vanduo, aliejus, ugnis. Gi dažnam tikinčiajam kyla dar žemiškesnių klausimų, pvz.: apie deramą piniginį atlygį kunigams, teikiantiems sakramentus; todėl apie materialinius kunigų ir Bažnyčios išlaikymo reikalus išsamiai ir šmaikščiai rašo Vanda Ibianska.
Skaitytojų laukia ir dar viena staigmena – specialusis „Artumos“ priedas-dovana apie įvaikinimą ir globą. „Laukiantys meilės“ – taip pavadinto priedo tekstai, tikimės, padės nauju žvilgsniu pažvelgti į globą ir įvaikinimą, o nuosekliai aprašyti viso proceso žingsniai paskatins vis daugiau šeimų tapti įtėviais ar globėjais. Kaip ir teisinius žmogaus gyvybės pradžios bei „socialinės lyties“ pasirinkimo klausimus svarstantis dr. Vincentas Vobolevičius, taip ir „Artumos“ redakcija kviečia katalikus nuo kalbų pereiti prie darbų!
„Kaip šiandien skelbti Gerąją Naujieną?“, – birželio paskutinę savaitę Kaune šurmuliavusių renginių kontekste klausia Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė: „Monstrancijos paprastai būna bažnyčioje, bet mes, pasauliečiai, esame kviečiami būti gyvomis monstrancijomis, įžengti į tą purviną, sumišusį pasaulį ir jį pašventinti.“
Be abejo, atostogų metui skirtoje „Artumoje“ ne tik klausimai: nestinga skaitinių ir atokvėpio valandėlėms; netrūksta joje ir kvietimų – švęsti sukaktį kartu su visa Bažnyčia, aplankyti jubiliejinius atlaidus. Telšių vyskupijoje jau pradėtas švęsti Krikšto jubiliejus!
Atsisveikindama iki rugsėjo, „Artumos“ redakcija linki skaitytojams išlikti sveikiems, budriems ir laimingiems. „Būkite šventi!“ – sako popiežius Pranciškus Popiežiškosios akademijos kunigams. Būkime ir mes!
