Spalio „Artuma“: taika žodžiais ar darbais?

„Ginklų nebuvimas neužtikrina taikos, – sako arkivyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos kariuomenės apaštališkasis administratorius – tikra taika atsiras, kai kiekvienoje širdyje įsiviešpataus Dievo ramybė.“ Tačiau kaip sukuriama ramybė ir taika? Žodžiais ar darbais, ginklais ar malda, pakantumu ar ribų nubrėžimu? O gal reikia visko?

Nejau tiesa, kad karas nesunaikina žmogaus orumo ir net mūšio lauke gali gimti solidarumas? Kol Lietuvos kariuomenė stiprina savo pajėgas ir mėgina užtikrinti taiką, savo išgyvenimais dalijasi karo zonoje gyvenantis ukrainietis kunigas Olehas Luka iš Iustitia et Pax Ukrainos komiteto. Kalinamų, kenčiančių ir mirštančių aukų artimiesiems sunku patikėti, kad Dievas yra geras, ir turbūt norisi ausis užsikimšti, kai kas nors prabyla apie priešų meilę. Tad kaip išmokti atleisti ir priimti skriaudėjus?..

Jei galėtume matyti vieni kitų širdžių gelmes taip, kaip mato Dievas, daugiau vieni su kitais nebekovotume, nepavydėtume, bet garbintume vienas kitą. Štai tokią mistinę patirtį išgyveno šioje „Artumoje“ pristatomas prieš šimtą metų gimęs trapistų vienuolis Tomas Mertonas, kurį popiežius Pranciškus ką tik JAV kongrese sakytoje kalboje iškėlė kaip vieną didžiausiųjų amerikiečių.

Prieš keturis dešimtmečius galėjome tik svajoti ir spėlioti, kada sugrius Sovietų Sąjunga, o šiandien, kad ir kaip norėtume, didžių dalykų nepajėgiame numanyti. Kilus karui pas kaimynus, vejame mintis, kad kas nors galėtų pasikėsinti į mūsų laimingą gyvenimą ir šiltus namus. „Bet ėmė ir ištiko mus ir putinizmas, ir pabėgėlių tvanas“, – taikliai pastebi Antanas Gailius. Kaip su visu tuo dorosimės? „Juk, – sako autorius, – visi vienaip ar kitaip esame šiame pasaulyje pabėgėliai, neprarandantys vilties, kad gyvenimas ilgas, o išsigelbėjimas – už artimiausio kampo.“

Spalį Vatikane vyksta Vyskupų sinodas, kurio pagrindinė tema: „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje bei šiuolaikiniame pasaulyje“. Ir „Artuma“ šiame numeryje bando išgirsti bei išsakyti šeimai rūpimus klausimus, kartais labai skaudžius, „nesušukuotus“, kurie, kaip tikimasi, bus svarstomi ir Sinode. Melskimės už jo dalyvius ir jų sprendimus.

Krikščioniškoji viltis nėra užmerktos akys, kai nė motais, kas aplink – karas, tvanas ar taika. Tai viltis keisti pasaulį, kad jame įsiviešpatautų Kristaus ramybė, kurios ne tik linkėkime vieni kitiems! O spalio „Artuma“ tebus Jums bent šiokia pagalba taikdarystės bandymuose.