Nauja ir spalvota Artuma! 2017-ųjų sausį – apie Meilės džiaugsmą šeimoje

Tačiau sykiu – kaip... nusileisti ant žemės ir nekelti netikroviško bei nepasiekiamo šeimos idealo, be to, kaip palydėti link „gailestingumo sielovados kelio“ šeimas, tarp kurių, pripažinkime, daug nelaimingų, iširusių ar kitaip sužeistų šeimų bei asmenų. Ar tam reikia ypatingų „receptų“? „Valgai picą ar cepelinus – pasikviesk ir kunigą!“ – šmaikštauja ir sykiu labai prasmingai kardinolas kalba šeimoms apie tai, kodėl svarbu dvasininkams būti arčiau šeimų, o šeimoms – kviestis juos į savo gyvenimą.

„Ar gali būti, kad džiaugtis šeimoje labiausiai ir trukdo per didelis siekis būti tobuliems?“ – klausiama vyriausiojo redaktoriaus (kaip pats nuolankiai sako, netobulo penkių vaikų šeimos tėvo) Laiške skaitytojams. Žurnale aikštėn keliami mitai apie „tobulą“ šeimą, neva joje – „visiškas atvirumas“, „visi viską daro kartu“, o „vaikai nebarami ir nebaudžiami“. Tik ar pastebėjom, kaip rašo Artumos autoriai, jog šeimos gyvenimas gražus ir geras... jau šiandien! O jei jam ko ir trūksta – ar neįmanoma to pataisyti drauge, lygiai kaip nuolat turime įveikti savo darbų, verslų ar kitus gyvenimo sunkumus, niekur nuo jų nepabėgdami?

Artuma ieško „argumentų“ ir jauniems žmonėms, kurie šiandien tiesiai šviesiai pasako: „Parašaĩ, saĩtai visam gyvenimui – kam reikia pačios santuokos idėjos?“ Atsakant bandoma paaiškinti apie palydėjimą į Santuoką ir šeimos gyvenimą bei griaunant kitus šiandien kuriamus mitus – „kad susimetus ar išsiskyrus gyventi labai gerai“.

Sausio numeryje pradedame ciklą apie santuokos ir šeimos instituto istoriją: argi neįdomu, pvz., kaip ir kodėl įsitvirtino požiūris, jog krikščioniška santuoka turi būti vieša ir laisva? Ar žinojome, kad labiausiai už besituokiančiųjų laisvę nuolat kovojo ne kas kitas, o Bažnyčia! Be to, tęsiama praktinė pagalba šeimų gyvenimui sveikatos, artimųjų slaugos patarimais.

Ateinančius metus Lietuvos vyskupai skelbia Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. Ganytojų laišką šventų Kalėdų proga, girdėtą iš sakyklų, o dabar atspausdintą žurnale, galime labiau įsiskaityti ir įsiklausyti, ypač į aktualų paraginimą būti drąsesniais tikėjimo liudytojais, kai dabartiniai „tolerancijos bei demokratijos laikai“ krikščionims darosi vis labiau priešiški.

„Turėsime naują palaimintąjį!“ – taip žinia apie Lietuvą jau apskriejusį džiaugsmą dėl arkivyskupo Matulionio kankinystės pripažinimo dalijasi ir Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras mons. Algirdas Jurevičius, kuris, beje, džiaugiasi ir savo vyskupijos tikinčiųjų itin vertingu veiklumu bei maldomis, ir visos Dievo tautos nuojauta, kieno iš jos narių liudijimas „toks stiprus, kad gali turėti didžiulę paveiką“. Labiau pažindami arkivyskupą Matulionį šiais ir dar būsimais tekstais renkimės jo beatifikacijai, – o ji, beje, pirmąkart mūsų istorijoje vyks Lietuvoje!

Kai ekumeniškąjį sausį melsimės už suskilusią krikščionijos šeimą, atminkime ir mūsų autoriaus Tomo Vilucko mintį, jog „Tėvo veido šviesoje nublanksta griežtos doktrinų apibrėžtys“, o gailestingumo darbai gali gydyti vis dar perštinčią skilimo žaizdą.

Dėkojame visiems savo skaitytojams, autoriams, bendradarbiams, geradariams, palaikytojams ir tikimės jų bendrystės Artumoje ir naujais Viešpaties malonių bei Jo stebuklų metais! Būkime Dievo kūrybos ir vieni kitų kuo džiugesnio gyvenimo bendraautoriais.

Dalė GUDŽINSKIENĖ