Spalio Artuma: senatvė – ar laikas „džiauti irklus“?

Simeonas ir Ona visą gyvenimą meldėsi ir vylėsi, o gilioje senatvėje sulaukė Dievo pažadų išsipildymo! Tai gal ir šiandien galime sulaukti Viešpaties stebuklų? „Taip“, – sėja viltį popiežius Pranciškus savo katechezėje apie senolius, kurią spausdiname antrajame viršelyje.

„Jei suprasime, kad ne mūsų pastangos, bet Dievo gailestingumas ir Jo galia visa lemia, tapsime pertekę vilties“, – rašo ir Tomas Viluckas apie „gyvenimo saulėlydžio nutviekstuosius“, daug palaiminimų ir paguodos jiems atrasdamas Šventajame Rašte, antai kad ir Patarlių knygos išmintį: „Žili plaukai yra garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu.“

O kokia viltimi gyvena mūsų vyresnioji karta? „Patyrėme daug džiaugsmo dovanodami, ką buvome sukaupę. Tapome laisvesni“, – su Artumos skaitytojais dalijasi 40 metų seneliais tapę Violeta ir Kęstutis Pempės. Šešis anūkus jie vadina pačiu geriausiu „projektu“, o santykius su jais – tikriausia meile.

Ta pati meilė jau 17 metų nuolatiniu diakonu tarnaujantį Kazimierą Ambrozaitį ir jo žmoną Angelę atveda ir prie tų žmonių lovų, kurie, atrodo, nei girdi, nei mato. Bet jie žino, jog verta gaišti laiką – verta prieiti, paimti už rankos, pasimelsti ir tada suprasti, ką reiškia žodžiai: „Jėzus su mumis.“ Pirmiesiems nuolatiniams diakonams Lietuvoje rekolekcijas vedę svečiai iš Toronto sau skirtąjį laiką yra prasmingai užpildę diakonija ir šiandien neabejoja: kai tu nenori rizikuoti, bijai išdrįsti, Šventoji Dvasia sako: ženk!

Drąsos linki ir kunigas Artūras Kazlauskas – senoliams, kad jie užkrėstų šviesia viltimi, o Bažnyčiai – kad ji pakviestų senolius ir rastų jiems savąją vietą neaprėpiamuose evangelizavimo darbuose.

Psichologė Zita Vasiliauskaitė ieško priežasčių, kodėl senyvi žmonės kartais būna nusivylę, pikti, užsidarę, o kai kuriems televizorius yra tapęs vieninteliu draugu: „Kol kas viešai dar beveik nekalbama, kad priklausomybė nuo televizoriaus yra labai paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių. O kiekviena priklausomybė yra tam tikra gyvenimo neigimo forma, kitaip sakant – bėgimas nuo gyvenimo. <...> Dėl to blogėja savijauta, nuotaika, vystosi negatyvus požiūris į gyvenimą. Nors fiziškai jie dar gyvi, bet psichologiškai merdi“, – rašo psichologė, patardama dėkingai priimti savo metus ir gyvenimą. Spinduliuoti šilumą ir pozityvumą.

Kaip to laukiama iš senolių! Vaikams, kaip dažnai būna, viskas gerai – jie džiugiai pasakoja Artumos skaitytojams apie savo mylimus senelius, turinčius jiems laiko ir dovanų. „Seneliai myli kaip tėvai, tik geriau“, „myli taip, kaip moka, taip, kaip supranta“, – rašo Joana Gimberytė-Juronė. Bet ar visi seneliai – „kaip iš knygų“? Kodėl jauni žmonės, jau ūgtelėję vaikaičiai, kartais skaudžiai pasako: „Pavydžiu normalių močiučių“?

Be šių ir kitų straipsnių, nuostabiuoju Trakų Dievo Motinos atvaizdu pasipuošusi spalio Artuma kviečia švęsti jubiliejinius paveikslo vainikavimo metus ir pažinti, pasak dr. Giedrės Mickūnaitės, Romos ikonoms prilygstančio atvaizdo istoriją.

Spalio numeryje – ir straipsnis apie neseniai rekonstruotą, konceptualųjį šv. Jono Pauliaus II namų muziejų Vadovicuose, kitus šio popiežiaus atminimo ženklus bei gerbimo tradicijas Lenkijoje. Redakcijos bendradarbė Rūta Lazauskaitė parvežė iš ten ne tik kelionės įspūdžių, bet ir įstabių minčių, pvz., „Laikas eina, amžinybė laukia“ (tokį užrašą pro savo vaikystės namų langą kasdien matė jaunasis Karolis Wojtyła). Straipsnyje keliama ir kita mintis: kaimynų patirtis galbūt praverstų kuriant ir mūsų didžių asmenybių bei šventųjų įpaminklinimo tradicijas.

„Gražiausia ir geriausia, kas mums duota gyvenimo galudienyje, yra kasdienė, nuoširdi malda ir intymus pokalbis su Jėzumi“, – sako „gyvenimo vyno“ taure besidalijanti Vanda Ibianska ir savo tekstu užverčianti spalio numerį. O, kad išgirstume tai jau šiandien... Dar pakeliui į gyvenimo rudenius...

Dalė GUDŽINSKIENĖ