Vasario Artuma – apie „dramatišką šeimos grožio dalį“ – krizes ir iššūkius...

„Šeima, beje, yra pirmesnė nei valstybė. Todėl normalu mažų mažiausiai tikėtis lygiavertės partnerystės“, – rašo keturių vaikų tėtis Algimantas Ramonas. Tuo tarpu valstybė tokiems kaip jis jau „rašo“ kokį naują įstatymą, paliepimą, protokolą, kaip auginti vaikus, ar net grasina: „Atimsim!“ Siūlo naujas pasaulėžiūrą formuojančias programas mokykloje, lytinio pažinimo ir aistrų išgyvenimo pamokas darželyje, o iš esmės – nori auginti mūsų vaikus savaip, „moderniškai“. o tėvai laukia tos minutės, kada jų balsas bus išgirstas...

Būtent apie dialogo visuomenės viziją savo straipsnyje rašo kandidatas į Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus Žygimantas Pavilionis. Politikas svajoja apie krikščionišką – iš pašaknų (!) – Lietuvą ir siekia, kad nebeliktų „jūs“ ir „mes“ sričių! Tai paikos svajonės, vienos partijos troškimas būti darniu orkestru? O gal pagaliau sulauksime tikro, nuoširdaus, neabejingo kvietimo į lygiavertę partnerystę?

Be išorės iššūkių, šeimai netrūksta ir vidinių krizių. Išgyventi, „kai laimė lydės“, nereikia didelių pastangų, bet kaip tuomet, kai prasideda etapas, „kai vargas suspaus“?!
„Kuomet sužinojau apie žmonos neištikimybę <...> tai vis atrodė kažkokia klaida. <...> Atrodė, jog jei tik pradėsiu atitikti jos lūkesčius, visa istorija pavirs netiesa“, – atvirauja Vytautas. Ir nežinia, kiek laiko prireikė, kiek jėgų, bet jis atleido, tiksliau – abu drauge ėmė ir susidorojo su ištikusia krize. Ar iš tiesų įmanoma atleisti ir vėl pasitikėti?

O kai į šeimą įsiterpia, pavyzdžiui, ne kokia kita dama, o priklausomybė?! Ši imasi „ėsti“ šeimos santykius gerokai anksčiau, nei būna pastebėta. Todėl yra niuansų, kuriuos apie šią „damą“ būtinai reikia žinoti alkoholikų, narkomanų ir polinkį turinčių artimiesiems, kad padėtų ir jiems, ir visai šeimai pradėti sveikimo kelią. Gera pamoka – tai liudijimas tų, kurie savo kailiu patyrė priklausomybės krizę šeimoje, ištvėrė ir neišsilakstė į skirtingas puses, nors ir labai norėjosi.

Daugybę netobulų šeimų istorijų rastume ir Biblijoje. Ten ir ištvirkėlių, ir tų, kurios su savo tėvu gulėjo, ir nevaisingų, balažin dėl ko, ir pavydo pražudytųjų, ir neištikimųjų... Apstu! Ir ką Dievas padarė su šiomis šeimomis? Nubaudė? Ne. Rašė ant jų tarsi ant kreivų linijų dailyraščiu – pastebi ses. Ona Vitkauskaitė MVS. Negandos buvo ne tik jų, bet ir Dievo problema.

Ir šiandien Viešpats rašo, ir, dar labiau nei mes, tiki tuo „ilgai ir laimingai gyveno“ net ir per krizes, netektis, skausmus, ligas... Ar pažįstame Jo raštą savo šeimose? Vasario Artuma bando ir kviečia savo skaitytojus atpažinti, priimti ir nugalėti, nes pats Dievas mus laimina ir laimi.

Valdonė MINCIŪTĖ