Balandžio Artuma: Šventoji Dvasia – Gyvybės Davėja

Bet gal tik vienuoliams viskas taip paprasta; jie daug meldžiasi, patiria malonią gyvybę, kuri nelaksto po namus, nedaužo indų, nekeikia tėvų! Gimdyti ir auginti vaikus – va čia tai tikras slėpinys, patikėtas žmogui. Tačiau... Ar tik tai? Per vienuolius irgi gimsta nauja gyvybė pasauliui – įsitikinusi sesuo Benedikta Rollin iš Marijos Dangun Ėmimo (arba asumpcionisčių) vienuolijos.

Dažna šeima sužinojusi, kad laukiasi, ima džiūgauti, saugo ir meile apglėbia motinos įsčiose esantį mažą žmogutį, kuris pats kol kas negali savęs apginti. Bet būna, gal dėl vienatvės, vaikelio raidos trūkumų, jauno tėvų amžiaus ar kitų priežasčių, pasaulis ima griūti ir nėštumas tampa našta... Apie krizes, kylančias dėl nėštumo ar jo nutraukimo, apie Krizinio nėštumo centro veiklą Artuma kalbina šios organizacijos savanorę, psichologę dr. Giedrę Širvinskienę ir ypač dėkoja mamoms, kurios išdrįso kitiems paliudyti, ką reiškia vietoj planuoto aborto pasakyti gyvybei taip.

Tačiau kaip priimti gyvybei palankų sprendimą laukiantis neįgalaus vaikelio? Kai pasauly jau ne viena valstybė džiūgauja dėl „šimtaprocentiniu Dauno sindromo išnykimo“, kuris iš tiesų reiškia beveik šimtaprocentinį jį turinčiųjų sunaikinimą iki gimimo... Žmonių, turinčių negalią, gyvenimas bevertis?! O jeigu paklaustume jų pačių? Ar nebus taip, kad laimingiausi žmonės tie, kurių orumas, teisė gimti ir gyventi nepripažįstama? Apie visa tai Vatikano radijo žurnalisto Romano Kazakevičiaus straipsnyje.

Dar dvi publikacijos apie kone tabu Lietuvoje tapusią temą – gimdymą namuose, kuris daugelyje pasaulio šalių ne tik gerbiamas, bet ir skatinamas. Gimdyti namuose susiruošę ar jau ne sykį taip gimdę tėvai seniai siekia, kad valstybė palengvintų situaciją, reglamentuodama gimdymą namuose, o ne bausdama už tai, kaip buvę iki šiol. Algimantas Ramonas aprašo, ką nuveikė specialiai šiam klausimui spręsti Sveikatos apsaugos ministerijoje suburta ekspertų darbo grupė. Kai kurie baiminasi, kad, taip žmogui ateiti į pasaulį nesaugu, bet, kita vertus, gal saugumo ir trūksta tik todėl, kad nėra palaikymo? Na, o tėvų sprendimai, atrodo, nesikeis, net jeigu gimdyti ir toliau tektų paslapčia. „Kai kurios tiesiog intuityviai žinome, kad mums geriausia gimdyti ten, kur gyvename, kur viskas sava, pažįstama“, – rašo trijų vaikų mama Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, dusyk gimdžiusi namuose. Tai jautrus laiškas, pasakojantis, kaip giliai Dievas prisiliečia prie moters, kuriai patiki nešioti ir pagimdyti gyvybę. Dargi apie tai, koks ryškus ir neblėstantis, lygiai prieš metus pas Viešpatį iškeliavusios daugelio mylimos, kovotojos už gyvybę, mūsų žurnalo autorės, gydytojos akušerės ginekologės Bangos Kulikauskaitės palikimas: „Jos globą jaučiu iki šiol, nors Bangos jau nebėra. Jaučiu, kai palaikau kitas moteris jų vaikelių gimimo kelionėje. Kai išgyvenu sunkias savo kaip mamos kasdienybės akimirkas. Kai ieškau atsakymų į kertinius gyvenimo klausimus“, – liudija Vitalija.

Po liudijimų, įrodančių, kad pasaulyje nėra nieko svarbiau už žmogų, šešiolikmetė Aisvilė savo akibrokštu privers žagtelėti: „Nusprendžiau padaryti vieną mažą žingsnelį, – ką galiu iš savo pusės, – niekada neturėti vaikų“! Ar žinote, kad jaunimo tarpe sklinda mintis, jog neverta gimdyti vaikų, esą Žemė... jų neišmaitins, pritrūks vandens ir kitų būtinų išteklių?! Nejau pagrįstas toks rūpestis? Tai bando suprasti mūsų bendradarbė Joana, klausinėdama ir jaunuolių, ir profesorių.

Pabaigoje – šiek tiek aktualijų. Rugpjūčio 21–26 d. Dubline (Airijoje) vyks 9-asis Pasaulio šeimų susitikimas su popiežiumi. Artumoje pradedame spausdinti specialias katechezes, skirtas ne tik pasiruošti šiam įvykiui, bet labai tinkančias ir šeimų kasdieniam gyvenimui.

Na, o ruošdamiesi popiežiaus Pranciškaus apsilankymui Lietuvoje rugsėjo 22–23 d. tęsiame Tomo Vilucko rengiamą ciklą, kuriame šįsyk sugrįžtame prie gailestingumo temos, nepaliekamos užribyje nei viename Šventojo Tėvo žingsnyje. Kaip jo paauglystės patirtys prisidėjo prie šios ištikimybės gailestingumo slėpiniui? Ar tai, kad gailestingumas tampa kertine tema, reiškia, jog popiežiaus vis raginama Bažnyčia žengia iš komforto zonos ir tikrai tampa karo lauko ligonine, kuriai būdinga teikti skubią pagalbą?

Patirti gyvybę – regis, taip artima, sava ir pažįstama kiekvienam, o sykiu – taip neapsakoma, net slėpininga! Kaip ir Velykos, kai Gyvybė nugali mirtį, idant mums, mirtingiems, duotų tikrą Gyvenimą. Tad Gyvybės tema vėl kviečia į iššūkį, kad patirtume Šventąją Dvasią ne tik per Velykas, bet ypač kasdieniame gyvenime. Tepadeda tam ir balandžio Artuma.

Valdonė MILIUVIENĖ