Rugsėjo Artuma: Caritas – daugiau, nei galvojate

CARITAS... Jei manote, kad žinote, kas tai, tikrai nustebsite rugsėjo numeryje atrasdami, jog Caritas – kur kas daugiau, nei galvojote! 
Nuo Bažnyčios gyvavimo pradžios „krikščionys buvo atpažįstami iš to, kad padėdavo tiems nuskriaustiesiems, kuriems niekas nerodė gailestingumo. [Todėl] galima drąsiai sakyti, kad Caritas visada buvo ir bus Bažnyčios veikimo dalis“, – rašo vyskupas Kęstutis Kėvalas mums ir visiems, kurie jau 30 metų tarnauja, savanoriauja Carite ar yra patyrę pagalbą ir supratimą šios organizacijos dėka.

Ar žinote, kad šiemet 30-metį švenčia ne tik Baltijos kelias, bet ir lietuviškasis Caritas nuo savo atsikūrimo? Tuomet susirinkęs užsidegusių moterų būrelis atkūrė Caritą, kad, kaip jos rašė, „mūsų krašte būtų atgaivintas tikrasis žmogiškumas“. Šiam ypatingam įvykiui ir skiriame rugsėjo numerį.

Prasidėjęs nuo septynių moterų iniciatyvos, Caritas per tą laiką nuėjo nuostabų kelią. Žurnale apžvelgiame jo pradžią, augimą ir šiandienę veiklą. Kokia jo paskirtis šiandien Lietuvoje ir mūsų Bažnyčioje? Kas ir koks iš tiesų yra Caritas? Ir, nustebsite – ko jis nori iš mūsų?

„A, tai tos moterėlės, kurios labdarą dalina“, – daugelis taip apie jį galvojame. O ką iš tiesų Caritas veikia? Rengdama šį numerį, Artuma važiavo per septynias Lietuvos vyskupijas ir iš kiekvienos pristato po vieną Carito veiklą, iniciatyvą, kad jūs, mieli skaitytojai, susidarytumėte tikresnį vaizdą.

„Kol nebuvo GIMK (globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programa) mokymų Kaišiadoryse, vos viena kita šeima ryždavosi globoti, o startavus šiai programai padėtis išties pasikeitė. Šiuo metu mokymus baigė aštuonios grupės po penkias šeimas, ir dauguma iš jų jau globoja vaikus“, – apie savo veiklos vaisius pasakoja vienos iš Kaišiadorių vyskupijos Carito programos darbuotojas.

„Pas mus užauga visos šeimos. Seniau mes turėjome pirmiausia padėti šeimoms atsistoti ant kojų. O dabar tai daugiau daro valstybė, tad mes galime susitelkti į moralinius sunkumus“, – kuo gyvena, pasakoja Vilkaviškio vyskupijos Šv. Kazimiero (Aleksoto) parapijos Carito vaikų savaitgalio centro vadovė bei centre užaugę vaikai.
Vilniaus arkivyskupijos Carito Alternatyvaus mokymosi jaunimo centro misija – pasiremiant gera valia, savo gyvenimu ir autoritetu, padėti atsakyti į klausimą, kodėl verta nesirinkti nesaugių draugysčių, narkotikų, nusikalstamos veiklos, parodyti jaunimui gatvės gyvenimo alternatyvą. Kai tėvai ar globėjai atveža čia savo vaikus, jų kantrybė jau būna trūkusi...

Šiaulių vyskupijoje pakalbinome šeimą, kuri savo laiku buvo gavusi Carito pagalbą ir palaikymą, o dabar pati gali padėti kitiems, tad savanoriauja šioje organizacijoje. Šeima pasakoja, kaip, padedant Caritui, keitėsi jos gyvenimas. Telšių vyskupijoje bendravome su Janina, kuri Carite tarnauja jau 30 metų ir šia proga „linki draugiškumo, kad žmogus pažintų žmogų, kalbėtųsi, bendrautų, išgirstų ir suprastų gyvenantį skurdžiau“.

Panevėžio vyskupijos Carito senelių namus jų gyventojai vadina savo namais „prie Bažnyčios“, nes čia patiria šilumą, atjautą ir atidumą. Ir savanoriauja juose žmonės, tarp kurių yra net... 80-mečių.

Kauno arkivyskupijos Carito darbuotojai ir savanoriai jau du dešimtmečius lanko žmones pataisos namuose: „Tam reikia savanorių ir tų žmonių, kurie, palikę savo darbus ir rūpesčius, bent kelioms valandoms atvyktų pas juos. Kad ir pažaisti krepšinio...“

O kur dar Carito labdaros valgyklos, vaikų globos namai, nakvynės namai, motinos ir vaiko namai, amatų mokymo centrai, slaugos ir globos namai, programos, skirtos padėti vienišiems, sergantiems, vyresnio amžiaus žmonėms, šeimoms ir vaikams, prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, buvusiems ir esamiems nuteistiesiems, benamystę išgyvenantiems, epilepsija sergantiems, nuo priklausomybių kenčiantiems?..

Tokia yra praeitis ir dabartis. Artumos redakcijos pokalbyje svarstome ir apie tai, kaip Caritas turėtų vystytis toliau.

Šiame numeryje baigiame popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje pasakytų kalbų peržvalgą. Ją padeda užbaigti arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, lydėjęs popiežių jo apsilankymo buvusiame KGB kalėjime metu (beje, pats kalėjęs tuose rūsiuose ir iš ten ištremtas į lagerį). Kitas tekstas, kuriuo jau baigiame popiežiaus vizito kalbų aptarimą, kur kas linksmesnis – siūlome receptą iš pietų patiekalų, kuriais Pranciškus buvo vaišinamas po Mišių Kauno Santakoje.

Žurnale yra ir puikių naujovių. Vaikų tema rašo ses. Danguolė Gervytė RA – ji pristato naują, katalikiškam ugdymui skirtą skiltį. Ši rubrika turėtų būti ypač aktuali tėvams, kuriems svarbus vaiko ugdymas, svarbu, kad šeimoje puoselėjamos vertybės ir tikėjimas rastų atgarsį ir ugdymo įstaigose. Tęsiame ir šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II katechezes apie kūno teologiją.

„Atimk ryšius – atimsi ir žmogaus orumą“, – teigia Ramūnas Aušrotas, rugsėjo žurnale aptardamas kiną. Šįsyk taip pat apie rūpestingumą, krikščioniškus darbus ir viską, ką apibendrintai galime vadinti gerumo dvasia (geriausia, kad visus jo pristatomus filmus galima rasti Youtube platformoje ir pažiūrėti patiems).

Vandos Ibianskos šįsyk būsite supažindinti su nauju šventuoju – Jonu Henriku Niumanu, kurį kitą mėnesį kanonizuos popiežius Pranciškus.

Nepamirštame dėmesio skirti ir kasdieniams reikalams – gyvenimo tikrovei: ko katalikai gali tikėtis iš naujojo prezidento ir ko turėtume pasimokyti iš mūsų susipriešinimo, kilusio priešrinkiminiu laikotarpiu; kaip prižiūrėti dantis ir kokios yra dažniausios jų ligos.

Tad – į naują pradžią su rugsėjo Artuma.