Birželio Artuma: nuo sužeistos vienybės prie Jėzaus Širdies

Popiežius Pranciškus posinodiniame apaštališkajame paraginime Amoris leatitia kalba apie šeimą kaip (ne)tobulą vienybę, kuri būtina auginant sveikos sielos kūdikį, vaiką. Tėvo būtinasis dėmuo šeimoje turi tik jam būdingas pareigas ir prioritetus. Birželį minėdami Tėvo dieną atsigręžiame į saugias tėvo rankas, į jo dosnią širdį, suteikiančią vaikui pagrindą, apsaugą ir sykiu – laisvę. „<...> iš tiesų vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų sugrįžtant suklydusių. Jie visomis išgalėmis stengsis to nepripažinti, neparodyti, bet jiems to reikia“, – sako Pranciškus.

„Karščiuojančių“ klausimų virtinę pažeria birželio „Laiške skaitytojams“ žurnalo vyriausiasis redaktorius. Ar nepainiojam socialinių, politinių, visuomeninių problemų ir krikščionio laikysenos, kuri šiomis dienomis tapo itin aktuali, ar neplakam jų į viena? Gal tikimės, jog gelbėjame pasaulį, o iš tiesų tik giliname susiskaldymo properšą? Ar augame Kristaus meilėje ir gebame rūpintis artimiausia aplinka, gydyti šalia esančios šeimos ligas ir skaudulius, būti čia ir dabar? Klausimai daugiau retoriniai, tačiau ne mažiau skaudūs.

„Prieš pat Sekmines Vyskupų sinodo generalinis sekretoriatas paskelbė, kaip vyks būsimas Vyskupų sinodas“, – „Kronikos“ skiltyje skaitytojus supažindina Tomas Viluckas. Popiežius Pranciškus tikinčiuosius priartina prie bendrų tarnystės Viešpačiui pareigų ir galimybių, – nepaisant bažnytinės hierarchijos. Laukia decentralizuotas pasirengimas Sinodui, kuris, padedant parapijoms ir kunigams, vyks keliais etapais ir truks iki 2023 metų spalio. Prireiks ir katechetų pagalbos bei specialaus pasirengimo.

Apie „Didžiojo šeimos gynimo maršo“, vykusio Vingio parke, įžiebtą ugnį, prieštaravimus ir vienybės bei klusnumo išbandymus skaitykite toje pačioje „Kronikoje“.

Raniero Cantalamessos homilija, pasakyta šių metų Didžiojo penktadienio Viešpaties kančios liturgijoje, pakvietė į gilesnį brolybės apmąstymą. Kristaus dėka Jo mokiniai tapo broliais, dalydamiesi ne tik mokymu, bet ir Jo Dvasia. Kunigas Artūras Kazlauskas, remdamasis Cantalamessos homilija, primena, jog visi esame kraujo – Kristaus kraujo – broliai. Tačiau kodėl Raniero Cantalamessa šaukte šaukia, jog „katalikų vienybė yra sužeista!“?

Apie gyvenimo baimę, tebesitęsiančią jau antrus pandemijos metus, rašo Antanas Gailius. Ar tikrai mes bijome... gyventi? Kad ir koks brutalus pasirodytų esąs gyvenimas, mums skirta priimti jį kaip Viešpaties dovaną. Rašytojas reflektuoja smurto šeimoje temą, žinoma, natūraliai eskizų kontūrais įvardydamas pavasarinį tikinčiųjų išbandymą – „Didįjį šeimų maršą“. Kas ir kokius vaidmenis jame vaidino? O ką renkatės Jūs?

Nustebino ir kiek sudrebino kasdienės maldos ritualą kunigo Laimono Nedvecko straipsnis „Vardan Dievo Tėvo...“ Ar teisingai žegnojamės? Ar tikslios mūsų kasdienės maldos? Nejau gali kai kas keistis mūsų nusistovėjusioje maldų tvarkoje, kai bus paskelbtas naujasis Mišiolas? Kas tai yra katalikiškų maldų arijonizmas? „Šiuo metu rengiant naująjį Mišiolo leidimą būtų puiki proga ne tik žegnonės ar Krikšto žodžių klaidas ištaisyti, bet net ir mūsąjį Tikėjimo išpažinimo simbolį – Credo“, – teigia straipsnio autorius.

Šventajam Juozapui dedikuotais metais redakcija apsilankė Kėdainių Šv. Juozapo šventovėje – medinėje, barokinėje bažnyčioje. Nuo bažnyčios atšventinimo meto – 1991-ųjų – joje trykšta gyva tikėjimo versmė, puikiai darbuojasi Caritas, apstu savanorių, – tiek suaugusiųjų, tiek ir jaunimo. Apie šitą unikalią gyvybę redakcijos darbuotojai kalbėjosi prie apskritojo stalo, kur greta kunigo sėdintys ir atsidavę tarnystei buvo ir yra ne mažiau bendruomenėje svarbūs ir reikalingi. Pamaldumas šventajam Juozapui čia gimė kartu su bažnyčios vienuoliais karmelitais. Parapijiečiai vieningai sutaria, jog nuolat patiria Juozapo globą, o ir tarpusavyje jaučiasi lyg šeima.

Esame įpratę sąvoką „smurtas“ tapatinti su fizine agresija. Tačiau yra ir žodinis smurtas, dažnai ne mažiau baisesnis, paliekantis nuo pat vaikystės neužgydomų randų žmogaus sąmonėje ir sužeidžiantis iki gelmių sielą. „Žodis gydo, žodis žudo“ – rašo dr. Nijolė Liobikienė apie šį iš esmės dieviškos paskirties įrankį – žodį, galintį nemokšų burnoje tapti geluonimi. Šiaulių ligoninės jaunos gydytojos pasitraukimas iš gyvenimo susietas su vadinamuoju mobingu, kuris ne kaip kitaip reiškiamas, kaip pirmiausia – žodžiu. Laisvai klijuojamos žmonėms ir jų grupėms etiketės – pedikai, morozai, durnių maršas, gegutės, degradai, debilės ir t. t. – rodo bendros kultūros ir sykiu kalbos kultūros ženklų nuosmukį. Ar gebame valdyti pyktį savo kalboje? O gal bijome, kad teks pripažinti kitaip mąstantį, gyvenantį, jaučiantį, todėl – puolame?..

25-iose Europos šalyse jau veikia ir darbuojasi organizacijos „Jaunas Caritas“ nariai, o Lietuvoje ima rastis pirmosios jaunimo iniciatyvos ir pirmieji darbai. Šiandien, kai jaunus žmones sunku atplėšti nuo moderniųjų technologijų, toks iš pažiūros ne itin patrauklus užsiėmimas – padėti žmonėms konkrečiai – netikėtai gali tapti netgi madingas. Apie tai, kaip sekasi vystyti jaunųjų karitiečių veiklą ir kas jau pasiekta, skaitytojams pasakoja Greta ir Gabrielė.

Artuma tęsia pažintį su šių dienų juozapais – paprastais-nepaprastais tėvais. Birželį, Tėvo dienos minėjimo mėnesį, sujaudina iš pirmo žvilgsnio kaip ir kasdieniškas pokalbis su trijų vaikų tėčiu Audriumi Vasiliausku. Prieš kelis mėnesius į jo ir žmonos Justinos šeimą atkeliavo trečiasis mažylis. Numeryje – atviras pokalbis „apie keliamas karteles bei kasdienę duoną, kurios prašome Dangiškojo Tėvo ir kuria dalijamės“.

Jaudinanti išpažintis apie Audriaus atsivertimą, įgalinantį iš tiesų Gyventi.

Kas bendra tarp palaimintojo Teofiliaus Matulionio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus svarsto ir mintimis dalijasi kunigas Marius Talutis. „Pajutęs, jog fizinės jėgos dėl amžiaus ir iškentėtų vargų silpsta, vyskupas Teofilius ėmėsi ieškoti įpėdinio. Pirmiausia daug meldėsi, taip pat kalbėjosi, tarėsi su patikimais kunigais. Vyskupo Vincento kandidatūra tikrai nebuvo ekspromtu sugalvota ar postas gautas per pažintis ar įtaką“, – pasakoja straipsnio autorius. Ir dar kartą tenka įsitikinti, kad pagrindinis vaidmuo sprendimuose atitenka Šventajai Dvasiai, o Ji – niekada neklysta.

Su kuo asocijuojasi (ar bent turėtų asocijuotis) žodis „tėvas“? „Šis žodis asocijuojasi su saugumu, tvirtybe, visažinyste ir jausmu, jog visada yra, kas tave gina. Bent kol esame vaikai“, – svarsto Vanda Ibianska. Tačiau net ir sulaukę garbaus ar senyvo amžiaus netampame absoliučiai saugūs, bet norime glaustis prie ramybės šaltinio, ginančios Tėvo širdies. Tikinčiajam tokią prieglaudą suteikia ir Švenčiausioji Jėzaus Širdis, juk Ji neatskiriama nuo Tėvo. Vienybė!

Tad nebūkime mes atskirti nei atsiskyrę, teišlieja mūsų širdims savo malonių ir ramybės aliejų Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Dovilė Zelčiūtė