Liepos-rugpjūčio Artuma: apie šabo, Meilės džiaugsmo, Juozapo metų grožį ir mūsų realybę

„Septintą dieną jis ilsėjosi“, – taip liepos–rugpjūčio Artumoje, žvelgdamas į Bibliją, savo mąstymą apie poilsį pradeda brolis Ramūnas Mizgiris OFM. Kam gi turėtų būti skirtas šis šabo dienos poilsis, kokiaiveiklai, kokiam „nedarbui“? Pasak brolio Ramūno, Viešpats mus moko to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie gyvybę teikiančio dialogo su Dievu... Ar mūsų poilsis yra kitoks – atitrauktas nuo šurmulio, ar atgauname jo metu dvasią ir įkvėpimą būti ir pasitikėti Kūrėju ir vieni kitais, – tik kiekvienas savo slaptoje galėtų tai atpažinti.

„Negalime gyventi be sekmadienio“, – primena Artumos kapelionas Artūras Kazlauskas. Nuo pirmųjų amžių naujojo šabo – kiekvieno sekmadienio kaip Jėzaus Prisikėlimo – šventimas buvo krikščioniškosios tapatybės pamatas. O kaip mums šiandien sekasi tai liudyti? Ar mūsų sekmadienis išties krikščioniškas? Kunigas Artūras išvardija penkias dalyvavimo sekmadienio Eucharistijoje priežastis; galjoms rasime ir savų atitikmenų?

Šioji vasariškoji Artuma tiesiog kupina konkretaus atidumo šeimai ir jos tarpusavio santykiams, meilės puoselėjimui. Dar pradedant Amoris laetitia-Meilės džiaugsmo-Šeimos metus buvo žadėta dešimt paties popiežiaus Pranciškaus vaizdo įrašų šeimoms. Jau trys įrašai paskelbti Lietuvos šeimos centro interneto svetainėje. Tad ką gi siūlo Šventasis Tėvas šeimoms? Labai realius, „neskubrius pokalbius“ namuose, norint vienam kitą pažinti ir pajusti, – apie tai išsamiau pasakoja Vijoleta Vitkauskienė.

Šeimos tema aktualiai suskamba ir Šiaulių vyskupijos Carito direktoriaus kunigo Tomo Janavičiaus bei Baisogalos parapijos karitietės Aldonos Štankelienės lūpomis. „Jei tėvai pasistengia, vaikai paskui juos dievina, jais seka“, – apie tėvų pavyzdį šeimoje kalba kunigas Tomas. Aldona pasakoja, kad pats Dievas parodydavęs tas šeimas, kurioms reikėdavo pagalbos, atvesdavęs iki jų. Ta pati visų bendruomenių problema – kaip pasiekti vienišas šeimas, įtraukti į bendruomenės gyvenimą ir ištiesti joms pagalbos ranką...

Šeimų konsultantė, ilgametė Artumos bičiulė Nijolė Liobikienė kalbėdama apie šeimas pasitelkia Sokrato ir jo žmonos Ksantipės pavyzdį bei kiek ironiškai ir su humoru aptaria šių dienų ksantipių tipus ir bruožus. Sokratas manėsi įveiksiąs bet kokį negalėjimą sugyventi su žmonėmis ir juos pakęsti, jei... per visą gyvenimą ištversiąs su savąja Ksantipe. Ištvėrė! Nors toji visaip filosofą ujusi, net pamazgomis pylusi, norėjusi padaryti sutuoktinį praktišku žmogumi... „Iš kur atsiranda šių laikų ksantipės ir sokratai? – klausia Liobikienė. – Aišku, iš savo šeimų. Viską atsinešame iš savo vaikystės.“

Apie LGBT sielovadą šiame Artumos numeryje publikuojama jautri diskusija nuteikia viltingai. Kaip svarbu suvokti ir pripažinti, kiek ir kaip mes galime padėti, įtraukdami ir jungdamiesi į bendruomenę su visais, o ne su vien „rinktiniais“ tikinčiaisiais. Ryškėja problemos: ar turime tikros, adekvačios pastoracijos pasiūlymų? Ar gręžiamės į Jėzų ir palydime kitus į Dievo karalystę, ar mūsų pastoracija – tai „sakramentų pramonė“?.. Pokalbyje dalyvauja tėvas jėzuitas, VU kapelionas Eugenijus Puzynia SJ, Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadovė Agnė Nazarenko ir kunigas biblistas bei buvęs VDU kapelionas ir Kaišiadorių vyskupijos jaunimo sielovadininkas Algirdas Akelaitis, o juos kalbina redaktorius Darius Chmieliauskas. Ši diskusija pradžiugina atvirumu, drąsa prisipažinti, jog ne viską mokame, ne viską suprantame, jog dažnai neturime reikiamų „įrankių“ vidiniam dialogui su žmonėmis, patiriančiais homoseksualų potraukį, o juk tarp jų yra tikrai daug tikinčių. Ką pasirinksime – atsiribosime, keiksime ar mokysimės nedidaktiškai, bet jautriai būti, suprasti ir pagal išmanymą –padėti, pastiprinti, kai to reikės, palydėti link Kristaus?

Netikėta daug kam gali būti Artumoje atrasti, jog Lietuvoje, Kretingoje gyveno kunigas, iškilus XIX a. švietėjas, vadinamas lietuvių botanikos tėvu ir net žemaičių Leonardu da Vinčiu. Tai kūno ir sielos gydytojas pranciškonas Jurgis Ambraziejus Pabrėža, apie kurį vyskupas Motiejus Valančius rašė: „<...> pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero. Daugel dievobaimingų žmonių turi jį už vadovą kely išganymo.“ Kunigas, mokslininkas ir menininkas – viename asmenyje. Su šia iškilia asmenybe skaitytojus supažindina pranciškonė tretininkė Jolanta Klietkutė OFS.

Šiais Šventojo Juozapo metais Artuma toliau kalbina vyrus apie jų tėviškąsias patirtis ir dovanas. Antanas Šutas su žmona Egle augina keturis vaikus. Daugiavaikis tėvas savąją tėvystę vadina didžiausia Dievo dovana. Kaip dalijasi su žmona pareigomis šeimoje ir atsakomybe, ką Antanas laiko kertiniu šeimyninės laimės akmeniu,perskaitysite Eglės Jakutienės parengtame interviu „Būti drąsiu kovotoju“.

Apie Juozapą, Marijos Sutuoktinį, ir Dievo planus jam bei šiandien mums dalijasi kunigas redemptoristas, misionierius iš Airijos Gerry O҆Connoras CSsR. Koks gi buvo ir tebėra šventojo Juozapo vaidmuo Jėzaus gyvenimo istorijoje? „Juozapas vadinamas tyliuoju, ir ne kritikuojant, bet pabrėžiant šią savybę. Tyla yra netuščia. Ji pilna atsakymų, iškalbinga. Juozapas vadinamas pačiu paslaptingiausiu šventuoju.“ Beje, jis laikomas ir laimingos mirties globėju. O koks Juozapo vaidmuo paties misionieriaus gyvenime, kupiname nuostabiausių dalykų? Apie tai straipsnyje „Juozapo paslaptis“, kurį parengė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.

O Vilniaus Šventojo Juozapo bažnyčioje (Pilaitėje) nuo 2014 metų tarnauja kunigas Ričardas Doveika. Ką jam asmeniškai reiškia šventasis Juozapas, ar atpažįsta jo vedimą statant bažnyčią ir kuriant bendruomenę, buriant parapiją bendrystei? „Tikinčiuosius pasitiks akmeninis archajiškas Juozapo Darbininko altorius. Tabernakulis bus pačiame centre <...>, virš jo – šventojo Juozapo ikona“, – dalijasi svajonėmis ir viltimis kunigas Ričardas. Teišsipildo.

Ar jau atėjo metas keisti žegnonės žodžius? Kas tai per idėjos – erezija ar nuodugniais argumentais, kelių kalbų vertimų istoriniais lyginimais grindžiami galimi pokyčiai mūsų įprastuose maldų ritualuose? Apie tai kunigo Kęstučio Palikšos straipsnis – „Keisti žegnojimosi žodžius?“ O greta – ir kunigų Algirdo Akelaičio bei Laimono Nedvecko mūsų įprastų maldų studijos – „Ar vertimas pakankamai tikslus?“ Tekstai, nepaliksiantys nė vieno abejingo skaitytojo. Kaip reaguosim perskaitę, jog liturginėje kalboje prigijusi forma „vardan“ nepakankamai tiksliai išreiškia biblinę reikšmę? Ar išdrįsime priimti galimas ir, regis, neišvengiamas naujoves maldose, ar toliau taikstysimės su netikslumais?

Skaitykime, reaguokime! Ir ilsėkimės bei švęskime! O kad poilsis būtų turiningas ir įkvėptų naujiems žygiams bei darbams, Artuma siūlo dvigubai daugiau vasaros skaitymų ir didžiųjų atlaidų atgaivos.

Dovilė Zelčiūtė