Rugsėjo Artuma: kad neliktų suvokimo „kiti“, o būtume „mes“

Vasaros įvykių kroniką apžvelgdama Saulena Žiugždaitė pastebi: „Bažnyčia yra ten, kur žmonės“, atkreipdama dėmesį, kad į Covid-19 užsikrėtimų skaičiais gąsdinusias Tokijo olimpines žaidynes, kai kurios delegacijos atvyko su savo kapelionais.

Vatikane vasarą prasidėjo teismo procesas 10 asmenų, galimai įsitraukusių į neteisėtas nekilnojamojo turto investicijas Londone. Lenkijos Katalikų Bažnyčioje tęsiasi krizė, susijusi su šokiruojančiais pedofilijos faktais... Nusikaltimai prieš vaikus – nusikaltimai apskritai prieš žmogų. O kai tai susiję su Bažnyčia, tokios žinios visuomet sukrečia ir akimoju galima atkristi ir nuo Bažnyčios, o įskaudintai sielai – ir nuo tikėjimo.

Rugpjūčio 13 d. Šiluvoje, atsiliepdami į visuomenėje tvyrantį susipriešinimą, ganytojai kalbėjo apie brolybę, tikėjimą ir paramą šeimai. Brolybė yra nenutrūkstamas ryšys, ir tik piktasis gali pasėti iliuziją, kad įmanoma šį ryšį nutraukti.

Šiuo metu jauniausią pasaulyje nuncijų Visvaldą Kulboką, prieš pat priimant vyskupo šventimus rugpjūtį, kalbino Tomas Viluckas, portalo laikmetis.lt įkūrėjas. Kokie iššūkiai laukia pradedant nelengvą apaštalinio nuncijaus misiją Ukrainoje? Apie pašaukimą, darbą su popiežiumi Pranciškumi ir drąsą elgtis ribinėse, sprendimų reikalaujančiose sudėtingose situacijose taip, kaip maldoje paskatina Šventoji Dvasia, skaitytojui siūlome uždegantį ir įkvepiantį ryžtingiems tarnystės artimui žingsniams interviu.

Liepą verslininkas Audrius Globys tapo naujai įkurtos Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos (LKDPS) pirmininku. Profsąjungos tikslas – ginti jos narių religijos ir sąžinės laisvę, skleisti krikščioniškąjį socialinį mokymą. „Lietuvoje jau netrukus galime sulaukti „kietosios krikščionofobijos“, kai krikščioniška pasaulėžiūra bus išstumta už įstatymo ribų, todėl protinga tam ruoštis iš anksto“, – teigia pirmininkas. Nėra abejonių, aptardama krikščioniškosios pasaulėžiūros padėtį Lietuvoje teigia straipsnio autorė Saulena Žiugždaitė, kad dėl savo pažiūrų tenka nukentėti. Tad kokia strategija padėtų geriausiai? Pasak autorės, Krikščionių profsąjunga turėtų išlikti pranašė, drąsus sąžinės balsas tarp mūsų, skleidžiantis atviros tapatybės kultūrą.

Vertybiniai moraliniai skirtumai, nesusikalbėjimas pačiuose aukščiausiuose politikų gretose... Ar tai jau galima būtų pavadinti vis didėjančia Lietuvos politiniame pasaulyje properša, takoskyra? Dr. Vincentas Vobolevičius straipsnyje „Laimėtojai prieš „lūzerius“. Ar tikrai?“ aiškinasi, kokia gi rastųsi galimybė susikalbėti kardinaliai priešingiems pasauliams. „Jei žmonės skiriasi savo giluminiu nusistatymu naujovių atžvilgiu, kurio negalima išmušti bizūnais ir obuoliais, mes privalome suskubti mokytis kalbėtis.“

Artuma darsyk (ir ne paskutinį) grįžta prie visiems svarbaus veiksmo – žegnonės. Šios vasaros žurnalo numeriuose jau buvo ši visiems aktuali tema – ar tikslūs lietuvių rytą vakarą tariami žegnonės žodžiai – išsamiai aptariama. Žinoma, tema sulaukė įvairiausių vertinimų. Svarbu, kad kalbėtumės, reaguotume, tačiau kultūringai, pagrįstai, motyvuotai. Juk Dievo garbinimas ir šlovinimas yra neatsiejama krikščionio gyvenimo dalis. Todėl kalbėtis verta. Rugsėjo Artumoje šia tema pasisako istorikas bei redakcijos bičiulis Darius Baronas.

Su popiežiaus Pranciškaus paskelbta laišku Traditionis custodis – „Tradicijos saugotojai“, išsamiai supažindina kunigas Artūras Kazlauskas: „Liturgija visada yra Bažnyčios, o ši visada orientuota į vienybę. Senojo Mišiolo naudojimui vis labiau būdingas ne tik liturginės reformos, bet ir Vatikano II Susirinkimo atmetimas“, – teigia straipsnio autorius, aiškindamas popiežiaus mintį.

Rugsėjo 26 d. minėsime Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną. Ar mes mokame priimti pakeleivį, o gal užtrenkiame jam duris ir užkietiname širdį? Apie tai Artumoje mintimis dalijasi kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kunigas Vladimiras Solovej, Vilniaus Carito užsieniečių integracijos programos užimtumo specialistas Kęstutis Danielius Rimkevičius, Kauno Carito direktorius Arūnas Kučikas, o pašnekovus kalbina Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė. „Atverkime savo širdį, nebijokime kitokios kultūros žmonių, išmokime kartu gyventi, neužsidarykime. Eikime susitikimo kultūros link drąsiai“, – ragina kardinolas Bačkis.

„Man teko palikti namus, Irake tapus pernelyg pavojinga gyventi“, – pasakoja irakietė Rita Tamur, 25-erių metų migrantė Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos Socialinės integracijos koordinatorė Augustė Dudulytė. Ritos Tamur pagrindinė veikla Lietuvoje – psichologinė pagalba prieglobsčio prašantiesiems. Lietuvoje atsiradus galimybei nemokamoms studijoms, mergina nedvejojo. Dabar jos misija – padėti susigaudyti svečioje šalyje ir adaptuotis žmonėms, praradusiems, palikusiems savo namus. Mergina nori mokytis, mokslas jos šeimoje itin vertinamas, nori būti reikalinga. O gal ateis toji diena, kai ji grįš į savo namus, išmokusi atsilaikyti sunkiose situacijose ir pasirengusi padėti tėvynainiams.

„Trisdešimties ar juolab trisdešimt penkerių metų sulaukęs žmogus vargu ar benori būti vadinamas „jaunimu“, – Artumoje savo patirtimi ir idėjomis dalijasi Giedrė Barčkutė. Kaipgi užimti jaunus suaugusius žmones, kurie jau pernelyg dideli, kad glaustųsi prie bendrų jaunimiečių katalikiškos veiklos, ir dar ne tokio statuso, kad jungtųsi prie šeimų? Barčkutė, regis, siūlo puikią išeitį – bendrus žygius gamtoje. „Prieš metus ėmiausi iniciatyvos ir pakviečiau būrelį jaunų suaugusiųjų į... mišką! Surengėme žygį rudenėjančiame Punios šile, kūrėme laužą, dainavome liaudies dainas“. Dabar tokie žygiai vyksta jau kas mėnesį. Kiek tai prasminga sielovadai – sužinosite, perskaitę straipsnį „Jaunimas „ant ribos“: miškais į Bažnyčią“.

Kai dramatiškų naujienų tirštumoje perskaitai ką nors pakylėtai šviesaus, net negali patikėti, jog tai tiesa, ir toji graži tiesa skleidžiasi visai greta mūsų. Kuo ypatinga Šešuolių parapija, koks jos ryšys su šventuoju Juozapu, ką gali vienos parapijos žmonių tikėjimas, kokie nepaprasti varpų aidai sklinda ir dar sklis iš bažnyčios varpinės, sužinosite perskaitę apie šią tikėjimo šviesą dovanojančią Lietuvos vietą.

Artumos redakcija susitiko su šeima, užauginusia 15-a sūnų ir vieną dukterį. Šeimos tėvai – Daina ir Tomas Stravinskai. Šis susitikimas – viena gražiausių vasaros dovanų. Šeimos tėvo Tomo žodžiai, kuriems nebereikia komentaro: „Visada pasitikėjome Dievu. Buvo visko, bet tikrai niekad netrūko maisto, drabužių. Nesididžiuodamas sakau, kad nesimeldžiau, prašydamas pinigų. Meldėmės, kad vaikai užaugtų tikintys, laikytųsi Dievo.“

Rugsėjo Artumos viršelyje – pabėgėlių vaikai ir džiūstantys skalbiniai, užmesti ant juos nuo mūsų skiriančios vielinės tvoros. Ir ten vyksta kasdienis gyvenimas, sunkus ir sklidinas nežinomybės. Ir ten keliamasi, prausiamasi, valgoma, skalbiama. Viliamasi. Svajojama. Turbūt meldžiamasi. O, kad sugriūtų ir būtų panaikintos visos tvoros, skirstančios žmones į svetimus ir savus... Tegu Dievo karalystė prasideda čia ir dabar, nesislepiant už žodžių, nesidangstant baimėmis, o atsigręžiant į šalia esantį, tą, kuriam sunku. Su krikščioniška besąlygiška artimo meile.

Dovilė Zelčiūtė