Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

artuma202101 vir
2021 m. sausis 1

Sausio Artuma: Nauji metai, o krizės senos? Kur mūsų viltys?

Pradedant 2021-uosius Artuma dar atviriau nori kalbinti savo skaitytoją: pastaruoju metu sudrebėjus mūsų kasdienybės pamatams, esminiai gyvenimo klausimai ir krikščioniškosios tarnystės pareiga nebeleidžia likti drungnam, neutraliam. Apie tai – visiškai atvirai ir tiesiai kalba sausio Artumos autoriai ir talkininkai. Kokia Bažnyčia pasitinka žmogų šiandien, ką kiekvienas iš mūsų, laikančių save katalikais, galėtume ir turėtume daryti, kas galėtų sumažinti didėjančią properšą tarp gražių intencijų ir konkrečių Bažnyčios veiksmų... Kaip išgyvena pandemijos metu krikščioniškasis jaunimas, šeimos, gydytojai... Ar esame ir būsime visi kartu, ar kiekvienas sau?..

 

Naująjį Artumos numerį įvardyčiau kaip atvirumo paraišką sunkiu laiku tarnystei pašauktiesiems ieškant tiesos, o sykiu – išsiilgtos ramybės. Būtent tiesos paieškos ir jos apnuoginimas šioje Artumoje duria į sąžinę: kaip elgiausi, elgiuosi aš pats – visų metų ir pandemijos, pakeitusios mūsų gyvenimą, dienomis, ar tik „neįsipatoginau“? Ir kai negaliu artimo gelbėti, anot šv. Faustinos, nei veiksmu, nei žodžiu, ar esu kitam (ir sau) gailestingas bent malda? Jokių priekaištų. Tiesiog akistatos.

Kaip elgėmės, ištikus visuotinei krizei – „pagal save“ ar paisydami klusnumo, artimo saugojimo dorybės? „Kai man atsitinka kokia nors krizė, aš iš karto užsidarau į savo kambarį ir visiems pasakau, kad noriu būti vienas“, – savo išgyvenimais dalijasi šešiametis Simonas. „Mama, kai liūdi, geria kavą. O močiutė kalba maldas“, – pasakoja Aurėja (6 metai). Ką mes darome, kaip reaguojame? Tiesa vaikų lūpose visada be pagražinimų.

Netikėtai Šv. Juozapo metus paskelbęs popiežius Pranciškus savo laišką pavadino Patris Corde – „Tėvo širdimi“. „Būtent taip Juozapas mylėjo savo įsūnytąjį Jėzų“, – rašo Artumos kapelionas kun. Artūras Kazlauskas, įstabiai įžvelgdamas, jog Juozapo dvasingumas buvo ne aiškinantis, bet priimantis.

Ar gebame sutarti su kitų tikybų, tautybių kaimynais, o gal juos niekiname? – klausia tėvas Antanas Saulaitis SJ, pristatydamas sausio mėnesiui skirtą popiežiaus intenciją mūsų maldoms. Tūlas tikintysis juk „užsiciklina“, atmesdamas ne tik kitokį tikėjimą kaip „mirtiną klaidą“, bet ir kitą kultūrą, kuri kūrėsi amžių amžius. Meilės artimui sąvoka susvyruoja, kai akiploty pasirodo „svetimas“. Tėvo Antano tolerancija ir siūlymas pažinti pasaulį, užuot jį pasmerkus bei atmetus, įkvepia. „Indėnų rezervate su lietuvaite antropologe ir jos dukrele nuo žemų krūmų skiname slyvas. Toks šventas tradicinis užsiėmimas“, – šie kunigo žodžiai nuskamba kaip poezija.

Tomas Viluckas, apžvelgdamas Bažnyčios įvykių metų kroniką, svarsto itin aktualius dalykus, pvz., skiepijimąsi nuo Covid-19 viruso, etinius vakcinos ir paties vakcinavimo klausimus, ir tai, „ar vystoma kokia nors strategija, kaip Bažnyčia gyvens pasibaigus karantinui?“. Visa tai rūpi apžvalgos, pavadintos „Dėl bendrojo gėrio“, autoriui.

Artuma, tęsdama pažintinę kelionę per Lietuvos parapijas, sausį, „ekumeninį mėnesį“, skaitytojus kviečia susipažinti su išskirtine ortodoksų didžiosios kankinės Paraskevės parapija Vilniuje (čia, be kita ko, nuo 2005 m. Dieviškoji liturgija pradėta švęsti lietuvių kalba). Šį šiltą ir šviesų pasakojimą verta skaityti ir vertinti kaip ateities siekiamybę: taip galima drauge gyventi ir tikėti. Ir taip turėtume. Straipsnio tekstas – it balzamas sielai. Šlovė Dievui, kad yra Lietuvoje tokių nepaprastai glaudžiais ryšiais, veik šeimyniniais saitais jungiamų bendruomenių. Skaitant pasakojimą nejučia kyla asociacijos su kultinio serialo „Namelis prerijose“ dvasia.

Kokie pavargę pasitikome Naujuosius – savo esė „Metai po gaubtu“ dalijasi ištikimas Artumos autorius Antanas Gailius. Jo mintys provokuoja ir aukštuosius ganytojus: ar visa tokiu sunkiu metu atlikta teisingai, atvirai? Ar atsakyta į gyvybiškai svarbius tikinčiajam klausimus, į opiausius, nepatogius, bet Bažnyčiai negalimus apeiti ir nutylėti dalykus?..

Galbūt Bažnyčia mus, tikinčiuosius, praranda, o mes, tikintieji, melsdamiesi prie TV ir kompiuterių ekranų, patogiai įsitaisę, skeptiškai vertindami „dvasinę Komuniją“, taip pat palengva prarandame ryšį su Bažnyčia, taip sekindami ir seklindami savo pačių tikėjimą... Apie tai – vienas dramatiškiausių ir įspūdingiausių numerio pokalbių – „Bažnyčia ant sofutės, arba Krizė kaip ženklas“. Artumos nuolatinių talkininkų diskusija apnuogina šiandieninės Bažnyčios žaizdas, tikinčiųjų ir Bažnyčiai tarnaujančiųjų klaidas, išryškėjusias per du karantinus. Tokią ir įsivaizduočiau katalikišką spaudą (jei manęs kas paklaustų) – atvirą, su atsakytais ar bent jau iškeltais skaudžiausiais klausimais. Be šito neįmanoma judėti pirmyn.

Į atvirumo bei savikritikos slėnius leidžiasi ir jaunimas pokalbyje „Vis tiek kada nors visi susitiksime ir apsikabinsime“. „Šiandien jaučiamės kaip laikydami egzaminą, tikrinamės, kiek esame sukūrę gyvo santykio su jaunuoliais“, – dalijasi Rimantė. Tad kaipgi sekasi darbuotis „nuotoliniu būdu“ vyskupijų Jaunimo centrams? Ką galime padaryti vienas dėl kito – nerimastingame ir viltingame pokalbyje rūpinasi kolegas kalbinanti Agnė Grigaitytė, Kauno arkivyskupijos jaunimo vadovė.

Šioje Artumoje – tiesiog fotografiškai tikslus gydytojo žvilgsnis „iš vidaus“ – iš „kovidinio skyriaus“ į šiandieninę (duok Dieve, praeisiančią) kasdienybę – tiek bažnytinę, tiek ligoninių. „Dabar žmonės miršta vieni, nelankomi“, – liudija gydytojas Vytis Žemaitis. Juk visos krizės patikrina mūsų žmoniškumą ir ištikimybę pasirinktam tikinčiojo keliui. Anot ilgametės Artumos redaktorės Vandos Ibianskos, „toks jau mūsų gyvenimas. Jis kaip laivas. Bloga, pykina, bet plaukti reikia. Neišlipsi gi“.

Krikščioniškąjį pasaulį, kur visų pirma laikomasi atvirumo ir tiesos kriterijų, kuriame mes patys. Tokia dominantė skamba ir pirmajame šių metų Artumos numeryje. Linkiu jums tokio įdomaus skaitymo, koks ir mane ištiko!

Dovilė Zelčiūtė

 


Turinys

Kronika

Viskas praeis, ir vėl visi gyvensime kaip žmonės

Kunigas Artūras KAZLAUSKAS Tėvo širdimi mylėjęs

Tėvas Antanas Saulaitis SJ Prašant sutarimo malonės

Tomas VILUCKAS Bažnyčios pulsas

Mažoji kaimenė Šv. Paraskevės parapija

Antanas Gailius Metai po gaubtu

Didelės ir mažos kryžkelės

Aušra Mizgirienė Gražiausia meilės istorija (I)

Romanas KAZAKEVIČIUS Viskas yra susiję

Pokalbis redakcijoje Bažnyčia „ant sofutės“

Dr. Nijolė Liobikienė Krikščioniškoje šeimoje smurtas (ne)įmanomas?

Jaunimo iššūkis

Vis tiek kada nors susitiksime ir apsikabinsime!

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Šv. Jonas Paulius II Kūno teologija (XV)

Jurgita Pocevičienė Ko reikia kiekvienai mamai? (IX)

Gintautas VAITOŠKA Gender ideologija: prieš moters vertę

Atokvėpio valandai

Dovilė ZELČIŪTĖ Vieta artimųjų grandinėje

Akiračiai

Kunigas Tomáš HALÍK Perplyšusi uždanga (III)

Skanaus!

Vilma Barauskienė Kanelės – tobulas desertas iš Bordo

Sveikata

Vytis Žemaitis Gydytojo žvilgsnis iš vidaus

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Smegenų plepėjimas

 

 

Viršelyje – Žemės planėtos geografija. Saulėtekis virš Baltijos jūros regiono. Denis Bryukhovetskiy 3D vizualizacija remiantis NASA duomenimis. © Scanpix

 

Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 birželis 6

Artuma - artuma202106 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22